Europos Sąjungoje eutanaziją ir pagalbinės mirties įstatymą pirmieji legalizavo Nyderlandai (2002 m.) vėliau – Belgija, Liuksemburgas, Ispanija, Portugalija. Austrijoje diskusijos dėl pagalbinės mirties netilo ilgą laiką, kol galiausiai 2022 m., konstitucinio teismo išaiškinimu, tai tapo legalu. Europoje liberaliausi šiuo klausimu šveicarai. Čia eutanazija nėra įteisinta, tačiau pagalbinės mirties procedūros galimos nuo 1942 – ųjų metų, su tam tikromis išimtimis: pagal įstatymą nepakeliamo skausmo arba nepagydomos ligos kamuojamo paciento sprendimą nutraukti gyvenimą prižiūrėti turi medikai.
Lietuvos žmogaus teisių asociacijos (LŽTA) pirmininkas Vytautas Budnikas teigia, kad pirmasis žingsnis yra aiškiai atskirti sąvokas ir suprasti, kad skirtingas reguliavimas Europoje anaiptol nereiškia, kad paslaugą gali gauti kiekvienas panoręs.
„Abi priemonės taikomos nepagydomai sergantiems pacientams, siekiant palengvinti jų kančias ir suteikiant galimybę sąmoningai nutraukti savo gyvenimą. Eutanazijoje gydytojas nutraukia paciento gyvybę, pvz., suleidžia mirtiną injekciją (ar atjungia gyvybę palaikančią aparatūrą, red. pastaba), o medicininės pagalbos mirštant atveju, gydytojas suteikia pacientui reikalingas priemones, ir jis pats vartoja jas nutraukdamas savo gyvenimą, pavyzdžiui, išgeria paskirtus vaistus“, – skirtumus vardija V. Budnikas.
Galimos manipuliacijos
Ispanija – viena šalių, pagalbinę mirtį įteisinusi vėliausiai, tačiau ir viena iš nedaugelio kartu priėmusi ir eutanazijos teisę. Prieš 2021 metais priimant teisės aktą, vykdytos apklausos duomenimis, 85 proc. ispanų pasisakė už eutanazijos reglamentavimą, iš kurių daugiau moterų (87 proc.) nei vyrų (82 proc.) pritarė šiai priemonei. Sprendimas parlamente buvo priimtas absoliučia balsų dauguma. Čia, kaip ir kitose šalyse, griežtai reglamentuota, kas naujai įteisinta paslauga galės naudotis.
Diskusijos ilgą laiką netilo ir Prancūzijoje. Iš pradžių įstatyme buvo numatytas tik pagalbinės mirties galimybė, kuomet pacientas privalo būti racionalus, nepaveiktas aplinkinių priimti sprendimą ir pats jį įgyvendinti – išgerti ar susileisti paskirtą preparatą. Tai Prancūzijoje vadinama pasyviąją eutanazija. Vėliau, 2016 metais, priimta įstatymo pataisa numatė, kad sprendimą už pacientą gali priimti jo iš anksto pasirinktas patikimas asmuo, jeigu pacientas to negali atlikti savarankiškai, o eigą privalo prižiūrėti paskirtas medikas. Aktyvioji eutanazija, kuomet atjungiami aparatai ar mediko rankomis suleidžiami specialūs preparatai Prancūzijoje vis dar draudžiama, o medicinos darbuotojai už tokius veiksmus teisiami.
V. Budnikas įsitikinęs, kad laisvas pasirinkimas arba iš anksto pasirinktas patikimas asmuo gali sudaryti prielaidas manipuliacijoms.
„Eutanazija atveria ir galimas piktnaudžiavimo grėsmes. Pacientai, ypač pagyvenę arba sunkiai sergantys, gali jausti spaudimą prašyti eutanazijos, manydami, kad jie yra našta savo šeimai ar visuomenei. Kaip ir asmens neveiksnumo bylose, artimieji dėl asmeninės naudos gali mėginti įtikinti pacientą pasirinkti eutanaziją. Yra daug pavyzdžių, kai sergančiojo žmogaus giminaičiai, kad įgytų teisę sudaryti sandorius ir parduoti turtą, siekė, kad turto valdytojas būtų pripažintas neveiksniu. Dėl to asmens neveiksnumo nustatymo klausimus paprastai sprendžia teismas. Vis dėlto panašūs mėginimai rodo, kad problema egzistuoja. Eutanazija analogiškai gali tapti panašaus piktnaudžiavimo objektu - giminaičiai gali spausti asmenį sutikti su eutanazija, norėdami išvengti išlaidų, rūpinimosi ar siekdami turto paveldėjimo. Be to, eutanazijos atveju, jei pacientas negali išreikšti savo valios, kyla klausimas, kas turėtų nuspręsti, ar eutanazija yra tinkama? Net sveikatos priežiūros sistema taip pat gali netiesiogiai skatinti eutanaziją, kaip „ekonomiškai efektyvų“ sprendimą, mažinant išlaidas ilgalaikei priežiūrai, ypač jeigu ištekliai yra riboti“, – iššūkius vardija LŽTA specialistas.
Lietuvoje ir Čekijoje diskusijų nėra
Šiuo metu Lietuvoje nėra įteisinta jokia eutanazijos ar pagalbinės mirties forma. 2014 m. tuometinė Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė pateikė Eutanazijos įstatymo projektą, tačiau jis priimtas nebuvo. Pateikus užklausą Lietuvos Sveikatos ministerijai apie tai, ar numatomos eutanazijos bei pagalbinės mirties diskusijos Lietuvoje, gautas lakoniškas atsakymas – numatoma nėra, o ir visuomenės užklausų ar spaudimo šiuo klausimu nėra sulaukiama. Panaši situacija įsivyravusi Čekijoje, kur prieš kelis metus pradėtos šių priemonių įteisinimo diskusijos liko tik kalbomis, o realių sprendimų priimta nebuvo. V. Budniko teigimu, panašių priemonių įteisinimas stipriai prieštarauja krikščioniško pasaulio nuostatoms. Tikėtina, kad šalyse, kur tikėjimo klausimas opesnis, kategoriškiau žiūrima ir rečiau diskutuojama jautriais mirties klausimais.
