Be jokios abejonės, kiekvienos moters pasirinkimas yra ir privalo būti gerbiamas, tačiau kartais tam, kad priimtum sprendimą, trūksta emocinės, psichologinės, taip pat ir materialinės pagalbos. Tokią Lietuvoje moterims teikia Krizinio nėštumo centras, padedantis toms, kurias žinia apie nėštumą išgąsdino dėl bet kokių priežasčių.
Centro vadovė Zita Tomilinienė papasakojo, su kokiais pagalbos šauksmais susiduria centras, taip pat tarp pagrindinių baimės susilaukti kūdikio paminėjo prastus santykius su partneriu.
„Į mus besikreipiančios pagalbos moterys stokoja palaikymo iš artimiausios aplinkos, paprastai iš vyro – juk vaiką pradeda du žmonės“, – sako Z. Tomilinienė.
– Nėštumas dažnai piešiamas kaip labai šviesus laikotarpis, tačiau jūs matote ir labai skirtingas to puses. Kokius jausmus išgyvena į Krizinio nėštumo centrą besikreipiančios moterys?
– Žinoma, į Krizinio nėštumo centrą kreipiasi moterys, kurios yra išsigandusios, nes tos, kurios džiaugiasi nėštumu, tos, kurioms nėštumas yra gera žinia, neieško organizacijų pagalbos. Jos turi palaikymą aplinkoje. Bet būna, kad net ir tos moterys, kurios norėjo, laukė vaikelio, ir kurioms ši žinia yra gera, išsigąsta, sužinojusios, kad laukiasi.
Pasiruošti motinystei šimtu procentų – neįmanoma. Todėl kai pamatai tas dvi juosteles, pradedi galvoti apie laukiančią atsakomybę. Ypač jei nėštumas neplanuotas, natūralu, kad tai gali ir labai išgąsdinti.
Taigi, į mus dažniausiai kreipiasi būtent žinios apie nėštumą išsigandusios moterys. Jos galvoja „ne dabar“, jaučiasi nepasiruošusios, galbūt – norėjo vaikų turėti visai ne su tuo vyru, turėjo karjeros ar kitų planų. Tos baimės dėl ateities, dvejonės ar sugebės pasirūpinti vaiku, ar dabar yra geriausias metas, yra tai, ką išgyvena moterys, besikreipiančios į Krizinio nėštumo centrą.
– Ar, jūsų manymu, Lietuvoje dažnai moterys skatinamos gimdyti, nepaisant jų išgyvenamų jausmų, nesigilinant į jų psichologinę būklę?
– Tos, kurios kreipiasi į mus, dažniau patiria priešingą aplinkinių reakciją. Joms partneris sako, kad nenori vaiko, mama, sesė, draugės, kad bus labai sunku, netinkamas vyras, laikas ir pan. Jos kaip tik patiria daugiau paskatinimo negimdyti, nes aplinkybės nėra palankiausios. Ir tos moterys, jei dvejoja, ieško su kuo dar pasikalbėti. Juk tai joms reikės priimti sprendimą ir su juo gyventi, o ne patarinėjantiems artimiesiems.
Kai gimsta vaikas, visi džiaugiasi – oi, koks gražus vaikelis. Bet kai moteris laukiasi, jei nėra idealių sąlygų – mylinčio vyro, gero darbo, namo – visi klausinėja, kaip tą vaiką išlaikysi, ar bus tėvas, kaip tu čia dabar viena auginsi. Joms taip baisu būti vienišoms mamoms. Būna, moteris ateina ir sako: „Mes jau dabar su vyru skiriamės, o aš laukiuosi trečio vaiko – tai kaip čia bus“. Tada žinia apie dar vieną vaiką atrodo nepakeliama.
Jei aplinkybės nepalankios, kol vaikas mamos pilve, jo niekas nemato, aplinka ir artimiausi žmonės į Krizinio nėštumo centrą besikreipiančioms moterims dažniau ne žada pagalbą, o gąsdina, kad jos gali nesusitvarkyti. Jie pabrėžia, ko moteris neturi – ar gero darbo, ar mokslų nepabaigusi, tai per jauna, tai per sena gimdyti, ar jau ir taip daug vaikų turi.
– Jūs truputį užsiminėte, bet kokios tos dažniausios jūsų girdimos priežastys, kurias pateikia moterys, kaip savo nenorą susilaukti vaiko, gimdyti?
– Dažniausiai tai – prasti santykiai su vyru. Tada nėra saugumo jausmo, kyla daugiau abejonių dėl vaiko išlaikymo, auginimo vienai. Tada dažnai pasitaiko moterų, kurios jau yra vienišos, galbūt vaikelio pradėjo lauktis nebūdamos rimtuose santykiuose. Jas lanko panašios mintys. Yra tokių, kurios jau turi vaikų – jos baiminasi dėl to, kad turėjo planų grįžti į darbą, į socialinį gyvenimą, turėti laiko sau, o čia – žinia, kuri tuos planus ir viltis sujaukia.
Dalis klienčių kreipiasi ne dėl neplanuoto nėštumo, bet kad patyrė persileidimą, kūdikio netektį, sužinojo, kad vaikelis gali turėti sveikatos sutrikimų ar pačios jų patiria nėštumo metu. Yra pogimdyvinės depresijos atvejų.
– Man tai girdisi kaip didžiulė vienišumo problema.
– Taip, dažniausiai mūsų klientės jaučiasi vienišos. Jei yra geri santykiai su vyru, paprastai moterys, net jei patiria finansinius, emocinius ar kitus sunkumus, neskambina mums, problemas išsprendžia šeimoje, su vyro ar artimųjų pagalba. Bet į mus besikreipiančios pagalbos moterys, stokoja palaikymo iš artimiausios aplinkos, paprastai iš vyro – juk vaiką pradeda du žmonės.
O vyrai neretai išsigąsta žinios apie moters nėštumą ir kartais būna dar mažiau pasiruošę priimti šią žinią. Kai vyras išsigąsta, sako „pati spręsk“ arba pradeda abejoti, kad gal ne dabar, o kartais – apskritai pradeda kaltinti moterį, kad jis nieko rimto neplanavęs, o ši – laukiasi, natūralu, moteris išsigąsta, aplanko daug sumišimo, dilemų.
O nėštumas juk veikia ir moters hormonus, ji patiria nuotaikų svyravimus. Taigi, kartais ryte moteris galvoja, kad viskas bus gerai, susitvarkys, užaugins vaikelį, vakare vėl išsigąsta, gal dar su kažkuo pasikalba, vėl pradeda svyruoti.
Beje, būna ir dar kitaip. Yra porų, kurios planavo turėti vaiką. Moteris kreipiasi, sako, kad jie kalbėjo, jie planavo, bet pranešus naujieną vyrui, šis atsako: „Ne dabar“. Tokiai moteriai šokas: kaip? Juk viskas buvo aptarta, planuota.
Turėjome atvejį, kai pora kelis metus bandė susilaukti vaiko, naudojosi ir dirbtinio apvaisinimo pagalba, pagaliau pavyko. Ji laukėsi jau septynis mėnesius, o vyras susirado kitą moterį ir ją paliko. Natūralu, kad toji klientė nesuprato, kas įvyko. Ji pasakojo, kaip jis visus tuos metus kartu ėjo pas gydytojus, laukė, o dabar jam nebeįdomu. Jai žemė iš po kojų slysta, jai toks šokas. Pasitikėjimas, meilė, ant kurios statyta šeima, kaip stiklo pilis sugriūva akimirksniu.
– Kaip situaciją mato moterys, kurios yra štai tokioje krizinėje būklėje? Ar jos kaltina save? Iš šono stebint viskas paprasta: toks vyras atrodo tiesiog mulkis, kuris neprisiima atsakomybės už tai, ką padarė. O kaip tuo metu atrodo joms?
– Moterys tada išgyvena išdavystės jausmą, daug nusivylimo: kodėl aš pastojau nuo šito vyro? Bet tai staigiai keičia galvojimas, ką daryti, kaip išgyventi šitą situaciją. Žinoma, jos svajoja apie stebuklingą mygtuką, kai galėtų atsukti laiką ir priimti kitus sprendimus. Bet dažniausiai viską užgožia skuba apsispręsti, ką dabar daryti, gimdyti ar ne. Sunku gyventi tose dvejonėse, moterys nori kuo greičiau apsispręsti.
Manau, kad ta skuba nieko gero neduoda. Į mus dažnai kreipiasi moterys, kurios nutraukė nėštumą, jos neretai išsako kaltinimą sau, kad paskubėjo. Kad nedavė sau laiko pagalvoti, pasikalbėti su sau svarbiais žmonėmis.
Psichologas ir yra tam, kad padėtų susivokti, ką jauti, kad padėtų priimti sprendimus, kuriuos renkiesi iš tikrųjų, o ne spaudžiama baimės ir laiko. Nes jei jau nutraukei nėštumą, kelio atgal nėra, tiesiog turi atrasti būdą, kaip su tuo gyventi, kaip nekaltinti savęs ir toliau gyventi. Bet iki tol dar galima paklausti savęs, ko iš tiesų nori. Duoti sau laiko įsiklausyti į savo mintis, jausmus, yra svarbu.
– Manau, kad krizinis nėštumas Lietuvoje dažnai siejamas su labai jaunu amžiumi, sakykime, nepilnametėmis ar vos pilnametystės sulaukusiomis merginomis, kurios dar neturi pagrindo po kojomis, kurių šeimoms būna šokas. Bet iš to, ką girdžiu, sprendžiu, kad anaiptol taip nėra. Krizinį nėštumą dažnai išgyvena ir brandžios moterys?
– Mitas, kad krizinį nėštumą išgyvena tik jaunos merginos. Moterys, nuo 21-erių iki 39-erių, yra tos, kurios dažniausiai į mus kreipiasi. Kaip ir sakiau, pagrindinis dalykas tokiu atveju yra santykiai su partneriu. Tai – lemiamas faktorius, sprendžiantis, ar moteris ramiai ir džiugiai lauks vaikelio, ar baiminsis ir abejos. Aišku, šeimos materialinė padėtis taip pat turi įtakos saugumui.
Jaunos besilaukiančios merginos labiausiai baiminasi neigiamos tėvų reakcijos, galvoja, kad nepateisino jų lūkesčių. Jeigu tėvai palaiko savo dukrą ir sako, kad padės, tuomet ji ir pati ramiau priima žinią apie nėštumą. Svarbi ir vaikino reakcija - jo noras kartu auginti vaiką ar bandymas išvengti atsakomybės.
– Neseniai teko daryti interviu su gydytoja-psichoterapeute, kuri pastebėjo, jog kalbant apie nėštumo nutraukimą, vis dėlto dažniau kalbame apie neigiamas jo pasekmes. Tačiau ji paminėjo, kad būna ir taip, jog moterys anaiptol nepraranda gyvenimo prasmės ir toliau gyvena pilnavertį gyvenimą ir po nėštumo nutraukimo. Ką apie tai manote jūs?
– Manau, kad moterys tai išgyvena labai skirtingai, vienos sunkiau, kitos lengviau. Psichoterapeutė matyt šneka iš savo pacienčių patirties, ką yra mačiusi, o tuo tarpu aš galiu kalbėti apie mūsų centro klientes.
Tos, kurios skambina, rašo laiškus mums, nėštumo nutraukimą išgyvena labai sunkiai, dalis jų mini nenorą gyventi, prasmės praradimą, norą atsukti laiką atgal, kaltina save, gydytojus, artimuosius, kurie nepalaikė ar net skatino daryti abortą. Kitos, kurios išgyvena lengviau tą patirtį, ko gero pagalbos neieško.
Bet jei problemos nebūtų, jei visos po nėštumo nutraukimo jaustųsi gerai, tai ir pagalbos ieškančių nebūtų.
Mes negalime suabsoliutinti, juk visi žmonės skirtingi.
– Ar galite papasakoti, kaip Krizinio nėštumo centras padeda tokį nėštumą išgyvenančioms moterims? Kokią pagalbą jos gauna? Gal turite kokios statistikos ar asmeninių įspūdžių, kaip jums sekasi padėti? Ar žinote, kaip gyvena bent dalis pas jus pagalbą gavusių moterų?
– Per daugiau nei 10 veiklos metų esame padėję keliems tūkstančiams moterų. Nemokamai teikiama psichologinė, emocinė, socialinė, materialinė, finansinė, teisinė, ginekologinė pagalba. Suteikiame ir dulų pagalbą – padedame pasiruošti gimdymui, jei nėra artimo žmogaus, kuris dalyvautų gimdyme, padeda ir jo metu. Stokojančios materialinių resursų duodame kūdikio kraitelį, vežimėlį, sauskelnių, lovytę, drabužėlių ir visko, ko reikia kūdikiui pirmuosius gyvenimo metus.
Organizuojame ir savitarpio paramos grupes, kur susitinka moterys su panašiomis patirtimis. Dalinimasis savo istorijomis, girdėjimas kitų išgyvenimus, joms padeda gyti bei įprasminti savo patirtį. Tada randa jėgų gyventi tą savo gyvenimą geriausiai kaip gali. Tokios grupės yra besilaukiančioms, išgyvenančioms pogimdyvinę depresiją, ir po nėštumo nutraukimo bei persileidimo.
Paprastai moterims, kurios pagimdo, padedame dvejus metus, bet su klientėmis, kurios tą ryšį nori palaikyti ilgiau, bendraujame ir toliau. Moterys, būna, ir po kelerių metų parašo laišką, atsiunčia nuotraukas, bet dažniausiai parašo tada, kai pagimdo. Atsiliepimų iš klienčių turime labai daug, juos galima rasti Krizinio nėštumo centro internetiniame puslapyje.
– Galima sakyti, kad bent jau dalis moterų, nors ir patiria krizę, ilgainiui ją išgyvena ir jų gyvenimai susiklosto gerai?
– Tikrai taip. Kai jos sulaukia palaikymo pačiu sunkiausiu metu, kai nelieka vienos, jos atranda ir savo vidinės stiprybės išgyventi duotus išbandymus. Krizė niekada nesitęsia amžinai. Nėštumo laikotarpis buvo sunkus, rodės žemė slysta iš po kojų, kamavo daug baimių, nežinios. Bet labai dažnai, suteikus reikiamą pagalbą laiku, moteriai palengvėja. Neretai pačios mamos, kai pagimdo ar kai kūdikiui sueina keli mėnesiai, sako negalėčiau įsivaizduoti savo gyvenimo be jo, nors ir kaip sunku buvo pradžioje. Pas mus atėjo verkdamos ir galvodamos, jog gyvenimas baigtas. O pasirodo jis kaip tik prasidėjo su nauja prasme. Tokių istorijų tikrai yra daug.
– Kaip manote, ar Lietuvos politinė sistema, socialinės garantijos, žmonių požiūris skatina moteris gimdyti? Ar nėra taip, kad moterys, kurios gal iš tiesų net ir norėtų turėti vaiką, bet bijo dėl savo, kaip vienišų motinų galimybių, finansinių galimybių, yra iš bent jau iš dalies teisios?
– Moterys labai dažnai bijo aplinkinių nuomonės. Ką aplinka pagalvos, ką pasakys artimieji, kaimynai, bendradarbiai. Esu girdėjusi, kad vyras bijo, nes kaip bendradarbiams reiks pasakyti, kad jie laukiasi ketvirto vaiko: „Taigi galvos, kad aš nemoku saugotis“, – sakė jis kaip argumentą. Mes visi kažkiek patiriame aplinkos nuomonių įtaką. Viena moteris yra pasakojusi, kad susilaukus ketvirto vaiko jautė praeivių žvilgsnius: tu nesusitvarkai, nemoki planuoti. Ji eidavo su visais savo vaikais lyg jausdama aplinkinių smerkimą. Žinoma, dabar, kai vaikai užaugo, ji sako jau eina išdidžiai, bet tada, kai vaikai buvo mažiukai, jie laksto, kažką išmeta, rėkia, ji prisipažino jausdavusi, jog nesusitvarko. Dabar, kai ji eina išdidžiai, vis tiek žmonės klausia: „O tai čia visi nuo to paties vyro?“. Tai va matote, koks visuomenės požiūris, noras smalsauti apie detales. Nepasakyčiau, kad visuomenės nuomonė apie vaikus – labai palanki.
Žinoma, kasmet didėjantys vaiko pinigai, yra svarbu, bet šalia egzistuoja žmonių požiūris, kad jei nėra idealių sąlygų vaikui augti, tai kam gimdei.
Yra žmonių, kurie bijo susilaukti dar vieno vaiko, nes neturi jam atskiro kambario, jiems tai atrodo kaip nepakeliamas diskomfortas. Bet yra kas gyvena vieno kambario bute su dviem vaikais. Priklauso, prie kokio gyvenimo žmogus pratęs. Pastebime, kad gimęs vaikas neretai motyvuoja šeimą gerinti gyvenimo sąlygas ir stengtis dėl ateities.
Lietuviai linkę leisti rinktis
2023-aisiais atliktas „Spinter“ tyrimas, vykdytas DELFI užsakymu, parodė, kad 36,3 proc. lietuvių mano, jog moteris turi teisę pati apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo, o 48 proc. abortą pateisina tam tikrais atvejais – dėl asmeninių aplinkybių, gimdyvės sveikatos ar kitų priežasčių. Kaip parodė apklausa, abortų kategoriškai nepateisina abortų vos 9,2 proc. respondentų.
Chirurginis nėštumo nutraukimas moteriai pageidaujant Lietuvoje leidžiamas iki 12 nėštumo savaičių. Didesnį nei 12 savaičių nėštumą leidžiama nutraukti, kai jis gresia moters gyvybei ir sveikatai ir taip nusprendė gydytojas. Tokia tvarka galioja nuo 1994-ujų.
Tuo tarpu nėštumą nutraukti medikamentiškai Lietuvoje galima iki 9-osios savaitės, tik su gydytojo ginekologo priežiūra ir atlikus būtinuosius tyrimus. Tokiu atveju skiriami du medikamentai: pirmiausiai – mifepristonas, stabdantis hormono progesterono gamybą, taip stabdant embriono vystymąsi. Vėliau, gydytojo nurodytu metu, misoprostolis, sukeliantis kraujavimą. Jo dėka gimdos turinys pašalinamas iš organizmo. Procedūrą atlikti galima ir namuose ar kitoje moteriai patogioje, saugioje aplinkoje, tačiau iki tol reikia pereiti visą eilę žingsnių kartu su gydytoju.
Jei 1997-aisiais Lietuvoje abortų buvo atlikta 22680, tai 2010-aisiais - 6989, o 2022-aisiais – 2705 – taip skelbia Higienos instituto pateikiami duomenys.
Paklausta apie nelegalius abortus Sveikatos informacijos centro Sveikatos statistikos skyriaus vadovė Rita Gaidelytė teigia, kad galima daryti prielaidą, jog jie didelio procento nesudaro.
„Duomenų apie nelegaliai atliekamus abortus neturime. Tačiau manome, kad pas mus abortas yra gana paprastai prieinamas ir poreikio daryti nelegalų abortą nėra. Paprastai išaiškėjusius nelegalaus aborto atvejus labai jau išviešina spauda. O tokių seniai negirdėjome. Todėl darome prielaidą, kad nelegalių abortų nėra arba yra labai mažai“, - portalui DELFI sakė ji.
Konstitucinė teisė
Abortai Prancūzijoje yra legalūs nuo 1975-ųjų, o 2022 m. teisinė chirurginio aborto riba buvo padidinta nuo 12 iki 14 savaičių. Šalyje, kaip ir Lietuvoje, legalus medikamentinis abortas.
Kuo šalis išsiskiria iš kitų, tai šiemet įvykusiais pokyčiais konsitucijoje. Prancūzijos parlamentas nubalsavo už tai, kad žmogaus moters teisė į abortą būtų įtvirtinta pagrindiniame įstatyme, įtvirtinančiame piliečių laisves ir teises. Taip Prancūzija tapo pirmąja pasaulyje šalimi, teisę į abortą išskyrusia kaip konstitucinę.
Šalies vadovas Emanuelis Macronas žingsnį vadino Prancūzijos pasididžiavimu, o štai patys prancūzai dar 2022-aisiais aiškiai pasisakė už tokį žingsnį. Apklausų duomenimis net 81 proc. šalies gyventojų pageidavo tokio valdžios sprendimo, o praėjus dviems metams jų pageidavimai buvo išklausyti.
Reikia pastebėti, kad Prancūzijoje neseniai, tačiau dar iki pokyčių konstitucijoje, buvo fiksuotas abortų skaičiaus padidėjimas. 2022-aisiais šalyje atlikti 232 000 abortai, kai 2021-aisiais – 216 000.
Įdomu, kad šalyse, kur medikamentinis abortas nėra legaliai prieinamas, vyksta vadinamasis abortų turizmas. Pavyzdžiui, Vengrijoje medikamentais nutraukti nėštumą nėra leidžiama, todėl daug vengrių, užuot pasirinkusios chirurginį būdą, keliauja vaistais nėštumo nutraukti į kaimyninę Austriją.