Paklaustas, kaip atrodo jo patiriama agresija, Ruslanas nustebina. Pasirodo, dalis žmonių Lietuvoje vis dar elgiasi kaip, švelniai tariant, primatai.
„Homofobai vyrai Lietuvoje mėgsta numesti skreplį, prasilenkdami su manimi gatvėje, kitaip tariant apspjauti man kelią, lyg pažymėdami kažkokiu tai gėdos krikštu. Šiuo metu su Domantu gyvename Šilutėje, dažnai pasitaiko nemalonių replikų ir komentarų. Jie, žinoma skaudina, tačiau nebestebina. Ne savo noru turi prie to priprasti ir susitaikyti“, – pasakoja jis.
Paprašytas nupiešti homofobo paveikslą, dainininkas pastebi, kad, sakykime, amžiaus cenzo čia nėra. Pasityčioti gali ir jaunas, ir senas. Vis dėlto, Ruslano dėmesį atkreipia ir širdį užgauna kitas fenomenas.
„Nemaloniai stebina jaunų tėvų komentarai, kurie skatina agresiją, kursto neapykantą ir pasisako prieš LGBT vaikus. Jie drąsiai kalba apie tai, kad išsižadėtų tokių savo vaikų ar net su jais susidorotų. Žinau ne vieną pavyzdį, kai daug jaunų žmonių, nesulaukę savo aplinkos palaikymo dėl homoseksualumo, tiesiog emigravo ir atsiskyrė nuo savo šeimų“.
Paklaustas, ar realiame gyvenime homofobijos tiek pat daug, kaip internete, ar tai, vis dėlto, daugiausiai laido riterių užsiėmimas, Ruslanas sako, jog niekada nežinosi, kas bus.
„Čia kaip kokia diena, mėnulio fazės ar tiesiog fortūna. Prieš porą metų vaikštant Klaipėdos senamiesčiu per pusdienį teko net keturis kartus išgirsti populiariausią homofobų keiksmažodį mūsų adresu. Internetiniai homofobai jaučiasi drąsesni ir dažnai nepagalvoja, kad ir jų IP adresus lengva atsekti policijos pagalba ir kad baudos, bei civilinės atsakomybės jie tikrai neišvengs“, – pasakoja dainininkas.
Jis pasidžiaugia, kad nors Lietuvos teismai neturi daug praktikos tokio pobūdžio bylose, jo manymu, Lietuvos teisėsauga pagaliau jautriai reaguoja į homofobinio pobūdžio išpuolius ar smurtą. Žinomas vyras pastebi, kad dėl homofobinio, rasistinio ar kito žmogaus garbę bei orumą menkinančio komentaro teisėsaugai pranešti gali ne tik nukentėjusysis.
O pats Ruslanas taip pat yra apgynęs savo garbę ir orumą.
„Lygiai prieš 10 metų dėl homofobinio išpuolio koncerto metu Aukštadvaryje laimėjau bylą. Ji pareikalavo daug pastangų ir laiko, tačiau mano istorija įkvėpė ir kitas nukentėjusias aukas nebetylėti ir nesitaikstyti su tokio pobūdžio smurtu“, – pasakoja jis.
Tąkart, 2014-aisiais, koncerto metu, Ruslanas Kirilkinas buvo apmėtytas kiaušiniais agresyvaus baikerio Lauryno Baltrūno, vėliau ne kartą skambėjusio siaubingų kaltinimų kontekste, įskaitant ir žmogžudystę bei įvairiausio tipo intrigas. Ruslanas koncertą nutraukė ir buvo išvežtas į ligoninę,
Teismas nusprendė baikerį pripažinti kaltu ir nuteisti už tai, kad viešai niekino žmogų dėl seksualinės orientacijos, taip pat – kad viešoje vietoje tyčiojosi ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Jam tai atsiėjo moralinės žalos atlyginimu, sudarančiu 3 tūkstančius eurų, ir homofobijos išpuolį patyrusio Ruslano Kirilkino išlaidas advokatui – 350 eurų.
„Reikia kuo daugiau edukacijos šiuo klausimu. Dažnai žmonės bijo to, ko nežino. Yra būtinas partnerystės įstatymas, mes esame neatsiejama visuomenės dalis, šioje vietoje labai stipriai jaučiamas visuomenės susipriešinimas ir nelygybė mūsų atžvilgiu. Mes norime turėti laisvę mylėti, turėti socialines garantijas kaip šeima ir truputėlio pagarbos. Tiek nedaug, kad galėtume jaustis žmonėmis, o ne rūšimi“, – sako dainininkas Ruslanas Kirilkinas.
Situacija Lietuvoje gerėja lėtai
Kad aprašyti Ruslano įspūdžiai atitinka Lietuvos realybę, puikiai iliustruoja ir skaičiai. Neseniai „ILGA-Europe“, tarptautinės LGBTI+ teises ginančios organizacijos, paskelbtas „Vaivorykštės žemėlapis“ ir „Vaivorykštės indeksas“ rodo, kad tarp vertinamų 49 valstybių Lietuva pakilo iš pernai užimtos 36 vieto į 35-ąją. Tai pirmasis mūsų pasistūmėjimas per penkerius metus.
Didžiulę įtaką tokiems rodikliams turėjo tai, kad aplinkui, net kaimyninėse Baltijos šalyse, nuolat įvykdavo kažkokie teisiniai LGBTI+ asmenų gyvenimo pagerinimai, o Lietuvoje vyko stagnacija. Vis dėlto, 2023-aisiais Lietuvos generalinės prokurorės patvirtintos Neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos ikiteisminio tyrimo metodines rekomendacijos pastūmėjo mus iš letargo. Rekomendacijose aiškiai apibrėžta seksualinė orientacija, lytinė tapatybė ir lyties raiška, kaip nuo neapykantos nusikaltimų saugomi bruožai.
Kita vertus, kol kaimynai latviai turi įtvirtinę partnerystės įstatymą, o estai – net ir tos pačios lyties asmenų santuoką, Lietuvoje net ir kalbėjimas apie tai sukelia audringų reakcijų.
Pirmoje „Vaivorykštės indekso“ vietoje daugelį metų išlieka Malta su 88 procentų įvertinimu, po jos rikiuojasi Islandija, Belgija, Ispanija. Nenuostabu, kad žemiausiose vietose – Rusija, Azerbaidžanas, Turkija, Armėnija ir Baltarusija.
„Šia prasme mes daug arčiau Rusijos nei Vakarų Europos valstybių“, – „Delfi“ sakė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovė Ieva Laugalytė.
Vienoje iš geriausiai LGBTI+ teises užtikrinančių šalių, Ispanijoje, praėjusiais metas atšvęstas 45-erių metų jubiliejus, kai homoseksualumas ten nebelaikomas nusikaltimu.
2005-aisiais Ispanija tapo viena pirmųjų Europos šalių, įteisinusių tos pačios lyties asmenų santuokas, po Nyderlandų (2001 m.) ir Belgijos (2003 m.). Nepaisant to, kaip pastebi leidinio „El Confidencial“ žurnalistė Lola García-Ajofrín, dar reikia nueiti ilgą kelią.
LGBTI+ priklausantys asmenys šalyje vis dar patiria išpuolius, o apie daugumą jų nepranešama. Pasak Ispanijos LGTBI+ federacijos atstovo Ignacio Paredero, vidutiniškai pranešama apie 20 procentų neapykantos incidentų. Per penkerius metus Ispanijoje LGTBI+ asmenys pateikė mažiausiai 56 000 pranešimų apie užpuolimus, o tikrieji skaičiai ko gero būtų itin nemalonūs.
Kaip užtikrinti nuomonių įvairovę, neleidžiant plisti agresijai?
Viena iš erdvių, kurioje nuolatos galima susidurti su homofobiškais įžeidinėjimais ar kitokiu menkinimu, yra įvairiausios komentarų skiltys: tiek portalų, tiek ir socialinių tinklų komentarų erdvės.
Paklausta, ar portalas „Delfi“ imasi kažkokių papildomų priemonių tokius komentarus užkardyti, be to, kad grasinantys, garbę ir orumą žeidžiantys, šmeižiantys komentarai Lietuvoje jau ir taip gali užtraukti atsakomybę, jo vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė sako, kad esama kelių reikšmingų įrankių, kuriuos portalas taiko.
„Mūsų politika tokia, kad komentuoti gali tik prenumeratoriai – žmonės, kurių atsekamumas yra didelis. Kitas dalykas – turime komentarų moderatorių, kuris papildomai prižiūri komentarus, kad nebūtų įžeidžiančių, neatitinkančių teisės aktų ar teisės normų komentarų“, – sako ji.
Tam tikros temos, pažeidžiamos grupės gali sulaukti ir dar griežtesnio reguliavimo.
„Jei žinome, kad tema labai rezonuos, turime galimybę ir ja naudojamės, nesuteikdami galimybės komentuoti prie straipsnio.“, – aiškina Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė.
„Kitas dalykas yra socialinių tinklų komentarai – ypatingais atvejais išjungiame galimybę komentuoti, tačiau iš principo manome, kad socialiniai tinklai patys turėtų nustatyti politiką ir pasirūpinti komentarų priežiūra. Mes esame tokie patys socialinių tinklų dalyviai, kaip ir tie žmonės, kurie juos rašo, taigi, negalime nešti atsakomybės už socialinių tinklų platformas, prižiūrėdami ir jų erdvę. Mes prisižiūrime savo erdvę“.
Vis dėlto, portalo „Delfi“ vyriausioji redaktorė pastebi ir grėsmių, visiškai užkardant galimybę komentuoti. Portalas stengiasi palaikyti nuomonių ir požiūrių įvairovę, kuri yra svarbi demokratinės valstybės dedamoji dalis.
„Klausimas dėl komentavimo išties sudėtingas. Viena vertus, man atrodo, kad perdėtas sterilumas, kai tiesiog draudžiama komentuoti, bijant neetiškai komentuojančių žmonių, atima galimybę tiesiog pasisakyti ir išsakyti savo nuomonę. Kita vertus, kol kas nežinau ir neįsivaizduoju kelio, kaip padaryti, kad turėtume pakankamai atviras komentarų platformas, kuriose būtų užtikrintas etikos ir įstatymų laikymasis. Galbūt ateityje mums juos prižiūrėti, peržiūrėti dar nepaskelbtus komentarus, padės dirbtinio intelekto įrankiai, kurių atsiranda vis daugiau. Bet šis klausimas labai sudėtingas ir šiuo metu aiškaus, vienareikšmiško atsakymo nėra“, – sako Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė.
Tuo tarpu graikų portalo „Efsyn“ (aut. past., – tai mažesnis portalas nei „Delfi“) vyriausiasis redaktorius Tasos Tsakiroglou sako, jog pats asmeniškai kuruoja skaitytojų komentarus.
„Bent jau per pastaruosius dvejus metus nepastebėjau homofobiškų komentarų pagausėjimo. Tais atvejais, kai tai įvyksta, kai sulaukiame rasistinių, seksistinių ar homofobiškų komentarų, tokie komentatoriai be svarstymų praranda galimybę komentuoti“, – apie savo patirtį pasakojo jis.
Vis dėlto, su socialinių tinklų komentarų priežiūra paliekama pačiam socialiniam tinklui.
„Socialiniuose tinkluose negalime atlikti moderavimo, nes nėra žurnalistų, kurie galėtų tai daryti kasdien. Tam mums reikėtų bent dviejų ar trijų žmonių, kurie užsiimtų tik tuo. Todėl „Facebook“ ir „X“ komentarų nežiūrime“, – aiškino jis.
Jo manymu, savaime suprantama, jog skaitytojai turi teisę laisvai komentuoti, kritikuoti, reikšti savo nuomonę. Vis dėlto, nenorima, jog komentarų skiltis virstų menkinimo, kankinimų ir Linčo teismo arena.
„Socialiniuose tinkluose negalime atlikti moderavimo, nes nėra žurnalistų, kurie galėtų tai daryti kasdien. Tam mums reikėtų bent dviejų ar trijų žmonių, kurie užsiimtų tik tuo. Todėl „Facebook“ ir „X“ komentarų nežiūrime“, – aiškino jis.
„Efsyn“ deklaruoja, kad yra savaime suprantama, jog jo skaitytojai turi teisę laisvai komentuoti, kritikuoti ir reikšti savo nuomonę, ir siekia abipusio bendravimo su jais.
„Dėl šios priežasties neskelbiame rasistinio, užgaulaus, įžeidžiančio ar seksistinio pobūdžio komentarų. Be to, vadovaudamiesi Redaktorių žurnalo principais, laikomės atviro fronto prieš fašizmą ir įvairias jo apraiškas. Todėl pasiliekame teisę tokių komentarų neskelbti“, – savo poziciją aiškino Tasos Tsakiroglou.