VMU: didžiausia problema miškuose – žievėgraužio tipografo plitimas
Valstybinių miškų urėdijos Miškininkystės skyriaus vyresnysis specialistas Marius Ivanauskas pažymi, kad šiuo metu didžiausius nuostolius Lietuvos miškams, ypač eglynams, kelia pavojingas medžių liemenų kenkėjas žievėgraužis tipografas.
M. Ivanauskas paaiškina, kad šis vabalas įsigraužia po žalios, dažniausiai dėl įvairių priežasčių apsilpusios eglės žieve ir brazde – gyvu audinio sluoksniu, kuriuo medis transportuoja vandenį su maistinėmis medžiagomis iš šaknų į likusias dalis, – ir ten įsirengia poravimosi kamerą, kur vilioja pateles.
„Patelės ten pat po žieve deda kiaušinėlius, iš kurių išsiritusios lervos maitinasi šiuo audiniu ir taip suardo vandens apytakos indus, todėl eglė neišvengiamai žūsta. Lervos virsta lėliukėmis, iš jų susiformuoja nauja žievėgraužio tipografo karta ir apninka greta augančias egles“, – pasakoja VMU atstovas.
Jis taip pat pažymi, kad nuo šių metų pradžios valstybiniuose miškuose užfiksuota 314 tūkst. m³ žievėgraužio tipografo susiformavusiuose židiniuose pažeistų eglių 2370 ha plote. Praėjusiais metais, anot Delfi pašnekovo, per tą patį laikotarpį buvo užfiksuota 460 tūkst. m³ 2740 ha plote.
„Šiemet žievėgraužio tipografo židinių nustyta 32 proc. mažiau nei pernai. Tam daugiausiai įtakos turėjo lietingesnė vasara ir sausrų nebuvimas“, – teigia jis.
M. Ivanauskas taip pat atkreipia dėmesį, kad daugiametė žievėgraužio tipografo invazijų stebėsena Lietuvoje ir kitose šalyse rodo, jog didžiausi šio kenkėjo pažeidimai kartojasi periodiškai maždaug kas 7–10 metų.
„Didžiausiass šio kenkėjo išplitimas Lietuvoje fiksuotas 1990–1996 m. Tuo laikotarpiu šis kenkėjas pridarė 3–4 kartus daugiau nuostolių nei fiksuojama šiuo metu“, – teigi Delfi pašnekovas.
M. Ivanauskas tai pat akcentuoja, kad kovai su miško kenkėjais VMU miškininkai taiko kompleksines priemones ir pasitelkia visą įmanomą priemonių spektrą nuo miškų žvalgymo iki kuo skubesnio pažeistos medienos pašalinimo iš miško, kad būtų išsaugoti greta augantys medynai.
„Šiuo metu likviduota 234 tūkst. m³ arba 74 proc. visų šiais metais nustatytų žievėgraužio tipografo židinių. Likviduoti židinių 100 proc. yra neįmanoma, mat kasdien nustatomi nauji židiniai, kurie yra likviduojami per 2–3 savaites, todėl miške visada bus jau nustatytų, bet dar nelikviduotų židinių. Be to, ne visur galima operatyviai vykdyti sanitarinius kirtimus, dalyje miškų jie negalimi arba užtrunka dėl esamų apribojimų saugomose teritorijose“, – įvardija specialistas.
Jis taip pat pažymi, kad pastaraisiais metais šių kenkėjų išplitimą lemia klimato šiltėjimas, kelis metus iš eilės besikartojusios sausros, gruntinio vandens lygio žemėjimas ir kelių paskutinių žiemų orų sąlygos, kurios buvo itin palankios žievėgraužiui tipografui žiemoti.
E. Budrys: tipografas yra indikatorius, kur eglė pasodinta ne vietoje
Savo ruožtu Gamtos tyrimų centro entomologas dr. Eduardas Budrys pirmiausia pažymi, kad žievėgraužis tipografas yra tarsi gamtos sanitaras.
„Kaip vilkas suvalgo silpniausias stirnas, taip tipografas suvalgo silpniausias egles, taip gerindamas jų populiacijos genofondą“, – paaiškina jis.
Eglės, anot mokslininko, silpsta dėl keleto priežasčių.
„Visų pirma, Lietuvoje jos dažnai sodinamos per sausose vietose. Miškai savo laiku buvo sausinami, o dabar, šylant klimatui, eglėms jie darosi per sausi. Eglė turi paviršinę šaknų sistemą, jai reikia palyginti daug drėgmės“, – teigia Delfi pašnekovas.
Anot jo, stiprų žievėgraužio tipografo plitimą lemia ir tai, kad Lietuvoje labai paplitusios eglių monokultūros – pasodinti vienos rūšies medžiai.
„Kai užsodinama monokultūra, nelieka žievėgraužių tipografų gamtinių priešų – grobuoniškų vabzdžių, taip pat paukščių, pavyzdžiui, genių, kurie juos sulestų. Jauname eglyne vabzdžiais mintančių grobuonių labai mažai, nes jiems ten nėra maisto, mat jaunos eglės vis dar yra sveikos. Vis dėlto užaugusios, jei vasara yra sausa, karšta, jos visos pradeda silpti – susidaro sąlygos greitai išplisti tipografui, nes nėra jokių jo gamtinių priešų. Jei tarp jaunų eglių būtų ir kitų rūšių medžių, kuriuose veistųsi ir kitokios kinivarpos, jomis mistų įvairūs grobuoniški vabzdžiai ar paukščiai, tuomet šie gamtiniai priešai stabdytų masinį tipografų veisimąsi vos šiam prasidėjus“, – paaiškina jis.
„Be to, miškai mūsų šalyje yra kaip rėtis dėl jų kirtimo ir atsodinimo būdų – kirtimas, jaunuolynas, plynas kirtimas, po to senos eglės. Pro senas egles kiaurai prapučia vėjas, nėra drėgno, vėsaus mikroklimato, kuris joms reikalingas (…). Silpniausios iš jų arba to sklypo sausiausioje vietoje augančios yra pradedamos ėsti tipografo, pasidaro židinys“, – priduria mokslininkas.
Jis primena, kad tipografas rodo, kurios eglės yra silpniausios.
„Tai – natūralus procesas. Tipografas yra indikatorius – rodiklis, kur eglė pasodinta ne vietoje arba jai vieta jau nebetinkama, jei medis pats nuo tipografo apsiginti negali. Sveika eglė užpila tipografą sakais, jos jis suvalgyti negali, tad tipografas tiesiog parodo, kad eglei tam tikroje vietoje yra blogai“, – priduria E. Budrys.
Mokslininkas taip pat atkreipia dėmesį, kad tipografas egles užpuola ir po stichinių nelaimių.
„Pavyzdžiui, kai egles išlaužo škvalas ir daugelis jų tampa pažeistos, tada žievėgraužis tipografas įsiveisia ir jas suėda, perdirbdamas jų medieną į dirvožemį bei paversdamas ją trąša, kad greičiau užaugtų nauji medžiai“, – sako jis.
Siūlo keisti sodinamų medžių spektrą
E. Budrys taip pat pabrėžia, kad Lietuva dėl klimato kaitos eglėms tampa vis mažiau tinkama.
„Siaurėja eglių buveinė. Jos mūsų šalyje gali augti tik labai drėgnose vietose. Tai – taigos medis, o Lietuva, šylant klimatui, tampa mišriųjų ir lapuočių miškų zona“, – sako Gamtos tyrimų centro entomologas.
Anot jo, norint mažinti žievėgraužio tipografo plitimą, Lietuvos ūkiniuose miškuose būtina keisti sodinamų medžių spektrą.
„Eglės turi būti sodinamos kartu su kitais medžiais – ąžuolais, drebulėmis, beržais, taip pat vietoje eglių turbūt jau reikėtų bandyti sodinti bukus, maumedžius, kėnius ir kitas rūšis. Nes dabar visa miškininkystė yra orientuota į egles, o tipografo plitimas rodo, kad mūsų šalyje joms augti darosi netinkamos sąlygos“, – pabrėžia mokslininkas.
Kitose ES šalyse didžiausią grėsmę kelia gaisrai
Kol Lietuvoje šiuo metu miškams didžiausią pavojų kelia žievėgraužis tipografas, kitose ES šalyse jie kenčia nuo gaisrų.
Bulgarijos, kurioje 2024 m. fiksuotas didžiausias miškų gaisrų skaičius per visą šalies istoriją ir vienas iš didžiausių Europoje, naujienų portalo Mediapool.bg žurnalistė Vladislava Peeva pažymi, kad vien liepos mėnesį Bulgarijoje kilo daugiau nei 150 miškų gaisrų dėl karštų orų, neatsakingo gyventojų elgesio – cigarečių nuorūkų mėtymo, ražienų deginimo ir gamtoje išmestų stiklinių butelių, dėl kurių gali įsiplieksti ugnis.
Nuo metų pradžios iki liepos 24 d. šalyje iš viso kilo 324 miškų gaisrai, kurie paveikė beveik 34 tūkst. hektarų teritoriją. Tai dvigubai daugiau nei 2023 m.
„Susidūrę su tiek daug krizių vienu metu, Bulgarijos ugniagesiai, miškų pareigūnai ir savanoriai buvo bejėgiai, nes neturėjo pakankamai įrangos. Iš oro jiems gali padėti vos du Bulgarijos kariniai sraigtasparniai, pritaikyti gaisrams gesinti – karinis sraigtasparnis „Cougar“ ir sovietinis Mi-17. Keturi Čekijos sraigtasparniai, du Ispanijos specializuoti lėktuvai, taip pat švedų lėktuvai į šalį atskrido po to, kai buvo kreiptasi pagalbos pagal Europos bendradarbiavimo programą. Didžiausia problema kovojant su ugnies stichija yra gaisrams gesinti iš oro skirtos įrangos – lėktuvų ir straigtasparnių – trūkumas“, – pabrėžia žurnalistė.
Ji akcentuoja ir tai, kad Bulgarija kol kas nėra paskelbusi apie planus įsigyti gaisrų gesinimo orlaivių, galinčių gabenti daug daugiau vandens ir gesinti didelius gaisrus sunkiai pasiekiamose kalnų vietovėse, kaip liepos mėnesį nutiko Centriniame Balkanų nacionaliniame parke.
Europos miškų gaisrų informacijos sistemos duomenimis, 2024 m. gaisrų masto situacija daugumoje ES šalių, ypač Portugalijoje, Italijoje, Kroatijoje, Graikijoje ir Ispanijoje yra panaši arba geresnė nei 2006–2023 m. miškų gaisrų vidurkis.
Išimtis – Bulgarija ir Kipras. Bulgarijoje 2024 m. iki šiol išdegęs miškų plotas jau dabar yra beveik 4 kartus didesnis už įprastai per metus išdegantį plotą. Kipre jis beveik du kartus didesnis už metų vidurkį. Per pastarąjį dešimtmetį Bulgarijoje gaisrų skaičius ir išdegęs plotas turi tendenciją didėti. Tas pats pasakytina ir apie Rumuniją, kurioje dar prieš dešimt metų miškų gaisrų beveik nebuvo.
Lietuvoje per metus vidutiniškai kyla 200 gaisrų
VMU Miškininkystės skyriaus vyresnysis specialistas M. Ivanauskas pažymi, kad šiais metais iki rugpjūčio 1 d. Lietuvos miškuose užregistruoti 59 miško gaisrai 28,28 ha plote.
„2023 metais tuo pačiu laikotarpiu šalyje buvo užregistruoti 144 miško gaisrai 53,39 ha plote. VMU regioninių padalinių priešgaisrinės komandos pagal gautus pranešimus apie kilusius miško gaisrus į gaisravietes šiemet buvo išvykę daugiau nei 170 kartų“, – duomenis pateikia jis.
M. Ivanauskas taip pat teigia, kad vidutiniškai per metus kyla apie 200 miško gaisrų.
„Gaisrams kilti pavojingu laikotarpiu miško gaisrų skaičiui ir ugnies pažeisto ploto dydžiui labai didelę įtaką turi nusistovėjusios hidrometeorologinės sąlygos, todėl atskirais metais miško gaisrų skaičius ir ugnies pažeistas plotas gali ženkliai skirtis“, – teigia Delfi pašnekovas.
„Pavyzdžiui, 2012 m. kilo 81 miško gaisras ir ugnis pažeidė 20 ha miškų plotą, 2021 m. kilo 46 gaisrai 11 ha plote, 2006 m. kilo net 1545 gaisrai 1199 ha plote“, – priduria jis.
Sudalyvaukite trumpoje apklausoje ir padėkite atrinkti tik jums aktualiausias Europos naujienas. Apklausą rasite ČIA.