Visuomenė sutiko palankiai
Vasario 20 d. Graikijos prezidento sargybiniams turėjo būti sunku išlaikyti pakilią veido išraišką. Du šimtai demoniškai trimituojančių traktorių ir tūkstančiai ūkininkų su savo gėrybėmis – ne eilinis vaizdas. Ne tik turistai tai tiesiogiai transliavo socialiniuose tinkluose, bet ir patys atėniečiai darėsi asmenukes su ūkininkais ir ne tik tam, kad užfiksuotų reiškinio paradoksalumą.
Tai bene pirmas kartas pastaraisiais metais, kai ūkininkų demonstracija buvo taip palankiai sutikta visuomenės. Tą patvirtina ir atliktos „Copa Cogeca“ apklausos. Kovo mėnesį nusileidus demonstracijų pabaigos uždangai, kaip patys ūkininkai vertina savo mūšį dar po mėnesio?
Ūkininkai į gatves pradėjo eiti praėjusių metų gruodžio pradžioje, matydami, kad jų įsisenėjusios problemos nesprendžiamos, ir suvokdami, į kokią aklavietę juos atvedė naujoji Europos Sąjungos (ES) bendroji žemės ūkio politika.
43 metų Sokratas Aliftiras, Larisos žemės ūkio asociacijų federacijos „Unitarija“ atstovas spaudai, augina medvilnę, kviečius ir kukurūzus, nes, nors ir baigęs ekonomikos studijas universitete, pasirinko ūkininko kelią. „Pirminis sektorius susiduria su sunkumais, ir tai nėra likvidumo trūkumas, kaip teigia vyriausybė, tai politinis sprendimas“, – teigia jis.
Jo vertinimu, ūkininkai gavo mažai paramos, pavyzdžiui, nedidelę subsidiją už traktoriuose naudojamą alyvą (iš tiesų tokios sumos užtenka pripildyti tik vieną baką) ar susitarimus dėl žemesnės elektros energijos kilovatvalandės kainos, kuri jau šiaip ar taip yra nukritusi.
Tuo tarpu jų įsisenėjusioms problemoms sprendimo nepasiūlyta – žemės ūkio gamybos priemonių kainos išlieka didelės, o naujosios BŽŪP galvosūkis lieka neišspręstas – ir sunkiai išgliaudomas.
„Vieno medvilnės hektaro užauginimo kaštai 2022 m. siekė 250 eurų, o 2023 m. – 280 eurų. Panašiai 2022 m. medvilnė buvo parduodama po 0,72 euro už kilogramą, o 2023 m. – po 0,52 euro už kilogramą. Be to, šiuo metu prasideda naujos derybos dėl BŽŪP. Net jei subsidijos išliks tokios pačios, Graikijoje sunku įgyvendinti naujas ūkininkavimo taisykles.“
36 metų Christos Ligdis yra Atalanti žemės ūkio asociacijos pirmininkas ir Ftiotidos žemės ūkio asociacijų federacijos prezidentas. Ūkininkas ir gyvulių augintojas savo šeimos ūkyje dirba nuo septynerių metų.
„Gyvename prasčiau nei mūsų seneliai, patiriame daugiau streso, nes finansinės išlaidos išaugo, o pajamos sumažėjo. Be to, nėra tokių sveikatos struktūrų, kokios buvo anksčiau, ir sąlygų mūsų vaikams gerai augti“, – teigia Ch. Ligdis.
Visgi jis nusiteikęs optimistiškai. „Kiekviena mūsų kova yra pergalė. Vyriausybė, mūsų spaudžiama, kai kurių sprendimų atsisakė. Organizacijos požiūriu taip pat pasiekėme teigiamų rezultatų. Į gatves išėjo naujų žmonių, padėjome pagrindus valstiečių judėjimo vienybei.
Taip pat užmezgėme ryšius su kitais darbininkais – jie suprato, kad tai, kokius produktus gaminame ir kokia kaina, turi įtakos jų pačių gyvenimui. Važiuodami į sostinę piketuoti, nuo Kavalos Šiaurės Graikijoje iki Omonijos aikštės Atėnų centre, sutikome žmonių, kuriems tryško ašaros pamačius traktorius. Apėmė jausmas, kad visuomenė supranta, jog mūsų kova yra pagrįsta“.
45 metų Sakis Drakopulas iš Ilijos yra visiškai priešingos nuomonės. „Mes nieko nelaimėjome, o po didžiosios demonstracijos Atėnuose išvis sustojome. Turėjome tęsti. Žemės ūkio sektoriuje liko labai mažai jaunų žmonių – niekas nebenori dirbti žemės ūkio darbų, nes iš to negali išgyventi. Gailiuosi, kad pasirinkau šį darbą. Mes visi esame tarsi spąstuose. Nemanau, kad kas nors gali pasikeisti į gera – vykdoma politika, kuria siekiama sunaikinti smulkiuosius ir vidutinius ūkininkus, kad rinkoje liktų tik didieji.“
Su šiomis išvadomis sutinka ir Ch. Ligdis: „BŽŪP mažina mūsų pajamas. Briuselio sugalvota politika nepadeda Graikijos ūkininkams, jau keli dešimtmečiai kaip kaimo gyventojų skaičius mažėja. Dėl to pirmiausia buvo išstumti smulkieji ūkininkai, o dabar kenčia ir vidutiniai gamintojai. Mano laukas nebėra perspektyvus nei man, nei mano kaimynui. Žemės vertė kris, o bendrovės vis tiek toliau pirks žemę ir gamins alų. Mes nesutiksime, kad mus išstumtų iš mūsų laukų“.
Balandžio 24 d. Europos Parlamentas priėmė Specialiojo žemės ūkio komiteto siūlymą dėl trijų svarbių Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) pakeitimų. Sprendime numatoma, kad peržiūrėtomis aplinkosauginėmis „sąlygomis“ jau 2024 m. bus galima remtis teikiant paraiškas dėl Europos paramos, ekstremalių oro sąlygų atveju bus galima taikyti daugiau išimčių tam tikrų standartų atžvilgiu. Galiausiai, mažesniems ūkiams nebus taikoma kontrolė ir sankcijos už kai kurių taisyklių nesilaikymą.
Kaimo plėtros ir maisto ministras Lefteris Avgenakis tai pavadino „triguba pergale“. Tai Europos ūkininkų pergalė, nes jų prašymas gerokai sumažinti administracinę naštą buvo patenkintas. Tai Graikijos, kuri „yra permainų priekyje“, pergalė ir „pačios Europos pergalė, nes šis pasiekimas rodo, kad ji yra gyvas organizmas, kuris paiso savo piliečių ir jų rūpesčių ir taiso padarytas klaidas“.
Pirmadienį Žemės ūkio ir žuvininkystės ministrų tarybos posėdyje Graikijos vyriausybė, vedama A. Avgenakio, ir kitų 8 ES šalių, sudarančių Europos pietų iniciatyvą (EUMED-9), ministrai dar kartą pabrėžė klausimus, kurie liko neatsakyti naujausioje BŽŪP peržiūroje: Europos ūkininkų apsauga nuo nesąžiningos trečiųjų šalių konkurencijos: 2 proc. BŽŪP biudžeto skyrimas klimato krizių problemoms spręsti, jei šalis to pageidauja: galimybė prireikus perkelti išteklius iš ekologinių programų (I ramstis) į agrarinės aplinkosaugos priemones (II ramstis) ir atgal bei vėl įvesti N+3 taisyklę, t. y. galimybę įsisavinti BŽŪP lėšas praėjus ne daugiau kaip trejiems metams po to, kai buvo prisiimtas pirminis įsipareigojimas skirti atitinkamą sumą, – pasiūlymas, kuris išduoda išteklių praradimo grėsmę dėl nebaigtų investicinių projektų ir programų.
Tačiau neaišku, ar į šiuos pasiūlymus atsižvelgs kitos 18 ES valstybių narių.
Klimato kaitos pasekmės
Graikijos ūkininkai taip pat turi kovoti su klimato krize, kuri vis smarkiau paliečia Europos pietus ir kurios neigiamas poveikis žemės ūkio gamybai jau matomas Graikijoje ir visame Viduržemio jūros regione. Agronomė Dora Kanellopoulou (41 m.) pateikia tipišką alyvmedžių ir alyvuogių aliejaus pavyzdį:
2023 m. alyvuogių aliejaus gamyba ES sumažėjo apie 40 proc., o Graikijoje – 47 proc., 2024 m. prognozės taip pat nėra optimistiškos. Šalyje vyraujanti aukštesnė temperatūra turi įtakos įvairiems vaisių vystymosi etapams. Kartu mažėja kritulių kiekis, o tai dar labiau apsunkina problemą, turint omenyje tai, kad dauguma alyvmedžių giraičių nėra laistomos.
Pasekmės Europos ir nacionaliniu lygmeniu yra ne tik ekonominės. Neigiamas poveikis gali būti juntamas kaimo plėtros ir socialinės sanglaudos aspektais. Dėl sumažėjusios gamybos išaugusios kainos lemia tai, kad alyvuogių aliejus, turintis gerai žinomų sveikatai naudingų savybių, pakeičiamas kitu prastesniu aliejumi, kuris gali atsiliepti vartotojų sveikatai. Klimato krizė jau visai arti ir reaguoti privalome visais lygmenimis, kad pažabotume jos padarinius ir pagrindines priežastis.
Bulgarija ragina atidėti reikalavimus
Bulgarijos ūkininkai prisijungė prie vienu metu vyksiančių Briuselio ir ES šalių demonstracijų bangos birželio 4 d., Europos Parlamento rinkimų išvakarėse. Kaip sakė Nacionalinės kviečių augintojų sąjungos pirmininkas Ilia Prodanovas, prie protestų prisijungs Ispanijos, Italijos, Vokietijos, Belgijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Vengrijos, Lenkijos, Lenkijos, Rumunijos, Graikijos ir Bulgarijos ūkininkai.
„Per penkerius metus Europos Parlamento nariai nesugebėjo suvaldyti žemės ūkio krizės, įsiklausyti į ūkininkų balsą. Todėl įvairiose Europos šalyse kilo tiek daug protestų, kuriais buvo kovojama prieš alinančius Europos reikalavimus“, – tvirtina V. Prodanovas.
Ūkininkai ragina atidėti „žaliojo susitarimo“ reikalavimus (ypač reikalavimą iki 2030 m. 50 proc. sumažinti pesticidų naudojimą). Jų spaudimas jau atnešė rezultatų – vasario mėnesį Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pažadėjo atšaukti reglamentą dėl tvaraus pesticidų naudojimo. Antrasis jų reikalavimas – aiškios prekybos susitarimų su ES nepriklausančiomis šalimis taisyklės.
Kaip galima numanyti, šiuo atveju kalbama ir apie santykius su Ukraina, nes kelios ES šalys teigia, kad jų rinka yra perpildyta ukrainietiškais grūdais. Po Bulgarijos, Rumunijos, Vengrijos ir Slovakijos ūkininkų protestų 2023 m. keturiems mėnesiams buvo įvestas laikinas draudimas importuoti kukurūzus, kviečius, rapsus, rapsus ir saulėgrąžas.
Kovo pabaigoje ES Taryba ir Europos Parlamentas pasiekė susitarimą dėl muitų susigrąžinimo dideliems iš Ukrainos eksportuojamų žemės ūkio produktų (kiaušinių, paukštienos, cukraus, kukurūzų, avižų, manų kruopų, medaus) kiekiams. Dėl protesto Bulgarijoje vaisių ir daržovių augintojams taip pat buvo išmokėta papildoma 86,9 mln. eurų valstybės pagalba.
Galiausiai ūkininkai ragina pakeisti ES susitarimo dėl gamtos atkūrimo terminus arba jį visiškai persvarstyti. Jame valstybės narės raginamos iki 2030 m. atkurti bent 30 proc. buveinių, kurioms taikomas naujasis teisės aktas, iki 2040 m. – 60 proc. ir iki 2050 m. – 90 proc.
Lenkai skundžiasi mažomis kainomis
Po didžiųjų protestų Lenkijos kaime prabėgo mėnuo. Iš pradžių ūkininkai blokavo vietinius kelius, paskui pagrindinius greitkelius, o galiausiai piketavo prie vyriausybės įstaigų, degino padangas, mėtė į pastatus supuvusius kiaušinius ir sugedusias daržoves.
Pagrindinė nepasitenkinimo priežastis – mažos grūdų, vaisių ir daržovių kainos – tokios mažos, kad, daugelio teigimu, jų gamyba tapo nuostolinga. Ūkininkai kainų kritimą sieja su produktų importu iš Ukrainos, kuris prasidėjo 2022 m., vos prasidėjus karui, kai Europos Parlamentas ir Europos Komisija panaikino PVM ir kiekybines kvotas – kviečių importas išaugo net 17 000 proc., o kukurūzų – 30 000 proc.. 10 proc. Ukrainos derliaus atsidūrė Lenkijoje.
Pripažindama žemas žemės ūkio produktų kainas, Žemės ūkio ministerija 2023 m. kreipėsi į ūkininkus... prašydama neparduoti ir laukti, kol kainos pakils. Tačiau grūdų sandėliai pildėsi, o kainos nekrito, nes paklausą ir toliau tenkino Ukrainos importas.
2024 m. kovo mėn. ūkininkai pasirašė susitarimą su Lenkijos vyriausybe visiškai nutraukti grūdų ir kitų žemės ūkio produktų importą iš Ukrainos. Tačiau šie susitarimai iki šiol neįsigaliojo, tvirtina ūkininkai, gegužės 10 d. paskelbę apie didelį protestą Varšuvoje.
Ispanija kaltina Maroką
Rytų Europoje kai kurie ūkininkai kaltina Ukrainą, pietų Europoje protestuotojai Ispanijoje atkreipė dėmesį į Maroką ir jo prekybos susitarimus su ES, tačiau daugelis Europos gamintojų jau dešimtmečius ūkininkauja šiose žemėse ir gauna naudos.
„Sėkmingas Maroko žemės ūkio modelis yra pusiau sausringo pietų Ispanijos regiono kopija. Suso slėnis sukurtas pagal Almerijos modelį. Dideli šiltnamiai viduryje dykumos ir netoli jūros, kuriuose auginami pomidorai, paprikos, pupelės ir agurkai“, – aiškina mokslininkas ir agronomas Tomás García Azcárate.
Ekspertas iš esmės vengia bendros išvados, kad dėl prastos situacijos Ispanijos kaimuose kaltas Marokas, nes įžvelgia argumentų spragų.
„Akivaizdu, kad Maroko produkcija konkuruoja su Ispanijos ekonomika, kuri aiškiai orientuota į eksportą ir prekybą, ir daro jai žalą. Tačiau tai niekuo nesiskiria nuo daugelio kitų sektorių, kuriuose pigesnės šalys bando užkariauti rinkas. Kalbama apie nesąžiningą konkurenciją, tačiau tai reikia įrodyti. Turėtume pasidomėti, kaip Europos šalys konkuruoja šiuose sektoriuose, ir pabandyti tai modeliuoti.“
Klasikinis pavyzdys – pomidorai. Iki šiol Ispanija buvo pagrindinė pomidorų eksportuotoja į ES, tačiau rinkoje atsiradęs Marokas atsiriekia Ispanijos rinkos dalį ir kelia grėsmę Ispanijos vienvaldystei. Kaip jam taip pavyko? Pasak T. García Azcárate, daug padėjo prekybos susitarimai ir, visų pirma, pasinaudota ES nustatytais tarifų sumažinimais, pavyzdžiui, referencinės kainos klausimais.
„Tiesa, kad kainos yra atgyvenusios, o tai reiškia, kad apsaugos mechanizmas neveikia tinkamai“, – dėsto jis. „Norint šias kainas atnaujinti, reikia sudaryti naują susitarimą Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO), kuriam turėtų vienbalsiai pritarti visos jos narės, o tai neįmanoma“, – teigia T. García Azcárate.
Čekijos ūkius kontroliuoja agrobaronai
Čekijoje žemės ūkio sektorius sudaro palyginti nedidelę dalį pramonės (2 proc. visų dirbančiųjų). Daugiau kaip 80 proc. Čekijos žemės ūkio kontroliuoja vadinamieji agrobaronai, kurie įgijo privilegijuotą padėtį žlugus komunizmui ir nuo to laiko ją išlaiko jau 35 metus, nesvarbu, kokie rinkimų rezultatai.
Daugelis valstiečių dirba agrobaronams, nuomojasi žemę ir techniką, perka sėklas ir trąšas iš agrobaronų bendrovių ir vėliau parduoda grūdus ir (arba) kukurūzus maisto pramonei, kurią taip pat kontroliuoja agrobaronai. Agrobaronai taip pat valdo dideles žemės ūkio organizacijas ir institucijas, pavyzdžiui, Žemės ūkio rūmus ir Žemės ūkio ministeriją. Turtingiausias ir įtakingiausias agrobaronas Andrejus Babišas dabar yra valdančiosios opozicinės partijos (ANO) lyderis, o aukščiausi dabartinės Žemės ūkio ministerijos pareigūnai toliau remia jo finansinius interesus!
Todėl ūkininkų protestai buvo suvokiami veikiau kaip agrobaronų veiksmai. Smulkieji nepriklausomi ūkininkai buvo demonstratyviai pašalinti iš protestų, o žmonių požiūris į juos nuo pradžių nebuvo labai palankus.
Ryškiausias radikaliųjų ūkininkų lyderis ir vienas iš smulkiųjų baronų Zdenekas Jandejsekas ragina Čekiją visiškai pasitraukti iš Žaliojo susitarimo, kuris šalyje yra itin nepopuliarus.
Prieš jį kovoja visi įtakingi lobistai, o politinės partijos, įskaitant žaliuosius, jį vertina bent jau kritiškai. Kita ūkininkų grupė, kurią subūrė Ūkininkų rūmai, pateikė vyriausybei keturių reikalavimų sąrašą – didinti socialinės apsaugos ir apskritai nacionalinių subsidijų lengvatas; mažinti nekilnojamojo turto mokestį žemės ūkio paskirties žemei arba neapmokestinti europinių subsidijų; mažinti importą iš Ukrainos ir paspartinti finansinius pervedimus.
Vyriausybė pažadėjo derybas su Žemės ūkio rūmais, tačiau atsisakė susitikti su radikalais. Tolesni protestai planuojami gegužės mėnesį.
Lietuvoje nuotaikos neramios
Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas Raimundas Juknevičius sako, kad ūkininkavimas tapo nebesuderinama veikla su šiam sektoriui keliamais reikalavimais, taip pat nebeliko galimybės užsidirbti. Daugiausiai tai ir paskatino žiemą vykusius protestus.
„Kodėl neliko galimybių užsidirbti? Kiekvienoje ES šalyje priežastys kiek skiriasi. Atsiradę papildomi reikalavimai ūkininkams kilo iš Europos žaliojo kurso, kaip vadinama Lietuvoje. O angliškas pavadinimas yra „Green deal“, kuris verčiant pažodžiui reikštų žaliasis susitarimas. Vis dėlto Lietuvoje to susitarimo su žemdirbiais pritrūko. Net ir Valstybės kontrolė komentavo, kad formuojant žemės ūkio politiką, su jų atstovais nebuvo bendraujama, nors to reikalauja ir ES reglamentai“, – sako jis.
Sąjungos vadovas pasakoja, kad, pavyzdžiui, Lenkija, labai aktyviai akcentavo būtent ukrainietiškos žemės ūkio produkcijos, daugiausiai grūdų, tranzito, importo problemas. „Šiuo atveju skirtumas yra akivaizdus, Lietuvoje protestų šia tema nebuvo, mes matėm kitą niuansą, jei palaikome Ukrainą, kodėl leidžiame rusiškų grūdų tranzitą“, – apie ūkininkavimo skirtingose šalyse panašumus ir skirtumus sako asociacijos pirmininkas.
Anot jo, Lietuvos gyvulininkystės ūkiai patiria jau užsitęsusią krizę, vyrauja niūrios nuotaikos:
„Tendencija, kad labai sparčiai mažėja gyvulininkystės ūkių mūsų šalyje yra ilgalaikė. Net nuo 2023 m. pradžioje patvirtintame žemės ūkio politikos strateginiame plane ir prieš tai buvusiu laikotarpiu buvo sudėti akcentai, kad gyvulininkystė Lietuvoje yra prioritetinė šaka, bet nei tada, nei dabar mes nematome, kad ji būtų laikoma tokia. Be abejo, atsiradus naujoms krizėms, jau ir taip krizėje esantis sektorius patiria dar didesnes problemas.“
Pašnekovas taip pat išskyrė ir daugiamečių pievų klausimą, kuris buvo aptariamas ir metų pradžioje vykusiuose ūkininkų protestuose.
„Kalbant apie krizės pasekmes, buvo atsiradusi labai rimta grėsmė, kad daugiamečių pievų, kaip pašarų bazės, funkcija liks nebeaktuali Lietuvai, todėl buvo daug kalbų ir proteste buvo dedamas akcentas, kad reikia politiškai išspręsti daugiamečių pievų išsaugojimo klausimą. Įdomiai išeina, kad daugiamečių pievų, kai gyvulininkystė buvo didesnės apimties, kalbu apie 2014 m., turėjome mažiau, nei dabar, o iš mūsų buvo reikalaujama turėti dar daugiau. Taigi ūkininkams kyla natūralus klausimas, vadinasi pievas laikysime nebe dėl karvių, o dėl drugelių.
Mes sutinkame, jei ir tokiu būdu galėtume sudurti galą su galu. Tačiau jei atsiranda reikalavimai, jie turėtų ir kažkaip būti kompensuojami. Turint omenyje tai, kad daugiametės pievos ir daugelis kitų žaliųjų reikalavimų siejami su bendruoju gėriu, mes tikrai ne prieš, bet tai neturėtų būti daroma ūkininkų sąskaita“, – kalba R. Juknevičius.
Jis teigia, kad dalis ES politikų mato tokią Europos viziją, kuri Lietuvos ūkininkams nėra palanki.
„Yra politikų, kurie pasisako, kad ES gali būti dviejų greičių, kad vienos šalys gali daugiau investuoti, greičiau vystytis ir tam Europa turėtų netrukdyti, o tuos, kurie vystosi lėčiau, palikti kaip antro greičio valstybes su savo politika. Atvirai pasakius Lietuvos ūkininkams tokia pozicija nėra priimtina, daugeliu atvejų jaučiamės diskriminuojami, nes jau stojant į ES buvo suderėti ir konkretūs terminai, kada turėjo būti suvienodintos tiesioginės išmokos.
Deja, to iki šiol nėra, ir dar vis judama link to tikslo, kad 90 proc. nuo vidutinių išmokų pasiektume. Taip jau yra, kad turėdami mažesnes tiesiogines išmokas, mažesnį viešųjų pinigų krepšelį, vis tiek turime ne mažesnius įsipareigojimus Lietuvoje dėl žaliojo kurso“, – apgailestavo pašnekovas.
Jis sakė, kad politikų lenktynės ir dažnai naudojamas terminas „ambicingi žaliojo kurso tikslai“ Lietuvos ūkininkų situacijos nepagerino.
„Būdami ūkininkai ir taip pat verslininkai suprantame, kad jeigu esi ambicingas, reiškia turi tas ambicijas pagrįsti ištekliais (piniginiais, žmogiškaisiais ir t.t.). Kitaip jos susprogs kaip oro burbulai.
Pinigų kiekis tiek praeitame laikotarpyje, tiek dabar, kuris išmokamas ūkininkui kaip tiesioginės išmokos ar investicinė parama, nepasikeitė. Pridėjus žaliojo kurso reikalavimus atsirado papildomų darbų ir išlaidų ūkininkui, visos tos išlaidos persikėlė į pagamintą žemės ūkio produkcijos savikainą. Deja, bet vartotojai nesutinka mokėti daugiau už produkciją ir taip kompensuoti tas išlaidas.
Viešųjų pinigų nedavus, padidinus savikainą, mes ir turime situaciją, kai labai intensyviai brango kai kurie produktai parduotuvių lentynose, bet ūkininkai, deja, negalėjo išsikovoti tos teisingos kainos iš perdirbėjo. Kalbu apie pieno krizę. Pieno perdirbėjai ir prekybininkai gali sukaupti pelną, deklaruoti, o ūkininkai, deja, ne. Taigi matome, kaip iš pieno sektoriaus sparčiai traukiasi pieno ūkiai, o tvartai užrakinami visam laikui“, – sako R. Juknevičius.
Anot jo, vilties, kad situacija keistis, ūkininkai turi mažai, o pasigirstantis politikų entuziazmas ir siūlymai spręsti šio sektoriaus problemas, sako, gali būti daugiau priešrinkiminė akcija nei realūs veiksmai.