Taršą lemia įvairios priežastys
Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkas Sergejus Suzdalevas tarptautinės žurnalistinės iniciatyvos „Pulsas“ laidoje pažymi, kad istoriškai susiklostė, jog Baltijos jūra geografiškai yra sąlyginai nepatogioje padėtyje, taip pat yra labiau teršiama, palyginti su kitais vandens telkiniais
„Ją supa didelės šalys su gerai išvystyta pramone, intensyviu žemės ūkiu. Baltijos jūra yra viena iš labiausiai žmonių poreikiams naudojamų jūrų pasaulyje, joje vyksta intensyvus krovinių gabenimas“, – teigia mokslininkas.
„Be to, Baltijos jūra yra sąlyginai uždara, lyginant su kitomis jūromis, todėl joje vandens apytaka vyksta gerokai lėčiau. Viskas, ką išleidžiame į jūrą, tam tikrą laiką joje lieka, neišteka su vandeniu į Atlanto vandenyną. Mokslininkai įvertino, kad vanduo Baltijos jūroje atsinaujina per 40–50 metų – tiek laiko reikia, kad visa tai, ką išleidžiame į vandens telkinį, „atsišviežintų“, jeigu būtų neteršiama visai. Taipogi Baltijos jūros gylis – sąlyginai nedidelis, todėl žemesnė temperatūra lemia, kad taršai joje yra lengviau akumuliuotis“, – priduria mokslininkas.
Anot jo, Baltijos jūra iš esmės yra teršiama dvejopai.
„Pirma, yra sutelktieji taršos šaltiniai – pramonės įmonės, fabrikai, atskiri objektai, dėl kurių konkrečios veiklos, pavyzdžiui, kuro deginimo, teršiama ne tik atmosfera, bet su pramoninėmis nuotekomis prisidedama ir prie Baltijos jūros taršos didėjimo“, – sako S. Suzdalevas.
„Antra, išsklaidytoji tarša. Didelė dalis taršos, naudojant trąšas, yra generuojama žemės ūkio. Palijus tam tikra dalis trąšose esančių medžiagų suteka į upelius, kurie teka į didesnes upes arba ežerus, o galiausiai per Kuršių marias, per Klaipėdos sąsiaurį atsiduria Baltijos jūroje. Galime tręšti tam tikrą laukų dalį, bet palijus, tarša neišvengiamai atsiduria vandens telkiniuose“, – priduria jis.
Lenkijos, kuri yra ketvirta šalis pagal Baltijos jūros pakrantės ilgį, leidinio „Gazeta Wyborcza“ žurnalistas Robert Jurszo priduria, kad ypač didelė Baltijos Jūros problema yra joje esantys degalai, kurie šiuo metu daugiausia aptinkami Antrojo pasaulinio karo laivų nuolaužose.
„Vienas iš jų – 1945 m. netoli Helio Lenkijoje nuskendęs vokiečių tanklaivis „Franken“. Apskaičiuota, kad jo bakuose gali būti apie 6 000 tonų degalų. Iš Antrojo pasaulinio karo metais netoli Gdynės nuskendusio „Stuttgart“ – keleivinio laivo, kuris karo pabaigoje buvo pertvarkytas į ligoninę – 2009 m. buvo išsiliejęs didelis kiekis degalų, jūros paviršiuje tuo metu užfiksuota 415 000 m2 degalų dėmių“, – pažymi žurnalistas.
Anot jo, kita grėsmė, glūdinti Baltijos jūros dugne Lenkijos teritorijoje, yra cheminis ginklas.
„Yra žinoma, kad kelios dešimtys tonų jo guli šiaurės rytuose nuo Helio pusiasalio. Tai daugiausia statinės su iprito dujomis ir aviacinėmis bombomis. (…). Lenkijos mokslų akademijos Okeanologijos instituto profesorius Jacekas Beldovskis 2022 m. laikraščiui „Wyborcza“ sakė, kad povandeninių ginklų zonose žuvys dažniau serga: jose daugiau parazitų, bakterinių ligų ir audinių pažeidimų“, – pažymi žurnalistas.
R. Jurszo taip pat atkreipia dėmesį, kad kitas Baltijos jūrai grėsmę keliantis teršalas yra plastikas.
„Ypač daug problemų kelia vadinamieji tinklai vaiduokliai, t. y. ant dugno gulintys arba jūros srovių nešami nutrūkę žvejybiniai tinklai. Jie kelia mirtiną grėsmę jūrų žinduoliams: ruoniams, kuriems Baltijos jūros dalyje Lenkijoje gresia išnykimas, ir jūrų kiaulėms, kurių, Pasaulio gamtos fondo duomenimis, Baltijos jūroje yra vos 500. Gyvūnai į juos įsipainioja ir paprasčiausiai nuskęsta“, – sako žurnalistas.
Žmonėms lengviausia atpažinti vandens „žydėjimą“
Anot KU Jūros tyrimų instituto mokslininko S. Suzdalevo, poilsiautojai, atvažiavę prie jūros, taršą joje dažniausiai jaučia akimis.
„Eutrofikacijos procesą Baltijos jūroje arba bet kokiame kitame vandens telkinyje galima pastebėti plika akimi, sakoma, kad vanduo „žydi“. Tai yra itin didelis kiekis melsvabakterių, kurios dauginasi dėl to, kad šiltuoju metų laiku į vandenį suteka didžiuliai kiekiai minėtų trąšų. Jas dažniausiai sudaro du pagrindiniai biogenai – azotas ir fosforas, kurie lemia itin palankias sąlygas bakterijoms daugintis“, – paaiškina mokslininkas.
„Žmonės, kurie atvažiuoja arčiausiai Kuršių marių arba prie Klaipėdos Pirmosios Melnragės paplūdimio, esančio arčiausiai Klaipėdos uosto, kur vandens „žydėjimas“ vyksta ypač intensyviai, gali vizualiai pamatyti, kaip toks vanduo atrodo. Vaizdas dažniausiai sukelia nemalonų įspūdį, į jūrą lipti nesinori“, – priduria jis.
Mokslininkas taip pat pabrėžia, kad vandenyje esantis didelis melsvabakterių kiekis gali būti toksiškas vandens organizmams, taip pat gali turėti neigiamą poveikį žmogaus sveikatai.
„Apie draudimus maudytis dėl eutrofikacijos neteko girdėti. Tik žinau, kad rekomenduojama „žydinčio“ vandens nenuryti, ypač vaikams“, – teigia jis.
S. Suzdalevas pamini ir cheminę taršą, kuri plika akimi nėra matoma.
„Tam, kad sužinotum, kokių medžiagų yra vandenyje, turi paimti mėginį ir vandenį ištirti laboratorijoje“, – sako S. Suzdalevas.
Aplinkai – katastrofiškos pasekmės
Anot S. Suzdalevo, aplinka labai tiesiogiai kenčia nuo taršos, kuri, pasak jo, gali paveiktI ištisas ekosistemas.
„Dažnėja ekstremalūs orų reiškiniai, šiltėja klimatas, tai skatina dar intensyvesnius eutrofikacijos procesus. Melsvabakterės naudoja vandenyje esantį deguonį, kuris reikalingas bet kokiems gyviems organizmams. Dėl to jiems pradeda jo trūkti.. Baltijos jūroje negyvosios bedeguonės zonos dydis yra didesnis nei Lietuvos plotas. Iš tiesų, tai yra katastrofiški padariniai“, – sako laidos pašnekovas.
Jis taip pat pamini ir taršą nafta.
„Ji organizmus gali paveikti tiesiogiai. Nafta išsitepusiam paukščiui ar kitam organizmui, nafta gali sukelti ne tik pakitimus, bet ir mirtį. Dėl to nyksta tam tikri individai“, – teigia mokslininkas.
Anot jo, pastaraisiais metais taip pat buvo pastebėta, kad vaistų likučiai, esantys vandens telkiniuose, prisideda prie žuvų elgsenos pokyčių.
„Tam tikruose individuose buvo pastebėti netgi hormonų sutrikimai. Užtenka suvartoti vaistą, kad jis atidurtų aplinkoje. Vaistas suveikia organizme ir nepraradęs savo savybių keliauja į kanalizaciją, galiausiai per nuotekų valymo įrenginius patenka į aplinką“, – priduria jūros tyrimų centro mokslininkas.
Ypač nerimą kelia Baltijos jūros būklė ties Kaliningrado sritimi
S. Suzdalevas taip pat atkreipia dėmesį, kad Baltijos jūra ties Kaliningrado sritimi yra viena iš baltųjų dėmių visame tyrimų žemėlapyje.
„Jeigu prieš maždaug tris metus dar buvo palaikomi kažkokie santykiai su Rusijos mokslo įstaigomis, buvo bandoma atlikti bendrus mokslinius tyrimus arba dalintis informacija, kurios jau ir tuo metu buvo gana nedaug arba nebuvo įmanoma gauti, tai pastaruoju metu nežinome visiškai nieko apie tai, kas vyksta Rusijos teritorijoje, ypač Kaliningrado srityje“, – sako mokslininkas.
„Žinome tik tai, kad ten veikia Sovetsko miesto celiuliozės fabrikas, dar keletas gamyklų Kaliningrade ir D6 naftos gavyvos platforma, esanti visai šalia Kuršių Nerijos. Ten lyg ir vyksta kažkoks aplinkosauginis monitoringas, bet šiandien mes neturime visiškai jokio kontakto su ten esančia mokslo bendruomene“, – priduria jis.
Šios priežastys, anot S. Suzdalevo, lemia, kad šiuo metu neįmanoma tinkamai įvertinti, ar Rusija prisideda prie Baltijos jūros būklės blogėjimo.
„Jei prisideda, kiek prisideda, koks to mastas, kas yra daroma, kad to būtų išvengta ir kt. Tokių duomenų, deja, šiuo metu neturime“, – patikina jis.
S. Suzdalevas: jeigu dabar nieko nedarysime, mums tinkamos maudytis jūros nebeliks
KU Jūros tyrimų centro mokslininkas taip pat sako, kad kalbant apie Baltijos jūros taršą, būtina yra žiūrėti į ateitį.
„Turime žiūrėti į ateitį, ką paliksime savo vaikams arba anūkams. Sudaryti sąlygas jiems pasidžiaugti mūsų turima jūra, nepamirštant to, kad Lietuva iš visų valstybių, kurios supa Baltijos jūrą, turi trumpiausią priėjimą prie jos, tai yra vos 100 km. Yra svarbu suprasti ir įvertinti, kad jeigu mes nedarysime nieko dabar, tai ateis laikas, kai mūms tinkamos maudytis jūros nebeliks“, – sako pašnekovas.
„Dažnai sakau, kad politikai daro savo, direktyvos – savo, įmonės privalo laikytis reikalavimų, bet kiekvienas iš mūsų taip pat turime pagalvoti, ką darome mes, kad išsaugotume Baltijos jūrą. (…). Juk visi upeliai į ją suteka. Jeigu gyveni Vilniuje ir terši sostinėje, tu prisidedi prie Baltijos jūros būklė blogėjimo. Pavyzdžiui, kai naudoji daug buitinės chemijos, kuri patenka į kanalizaciją ir ji niekur nedingsta. Dažnas klysta galvodamas, kad tai, ką nuleidžiame tualete, pradingsta, tai nukeliauja į jūrą. Tenka dažnai priminti, kad jūra prasideda kanalizacijoje, kiekvieno mūsų tualetuose ir kriauklėse“, – pabrėžia mokslininkas.