Žala – nuo ekologinės iki socialinės, kenčia veltui auginami ir skerdžiami gyvuliai, procesų metu paliekamas milžiniškas CO2 pėdsakas. O kol vieni švaisto, kiti skaičiuoja, ar turės, ką pavalgyti.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje skurdo riziką patiria kas penktas šalies gyventojas. Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo užsakymu prieš kelis mėnesius daryta apklausa parodė, kad kas sepintam žmogui trūko lėšų, jog kiekvieną dieną galėtų save ir šeimą aprūpinti maistu.
Anot Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, daugiausiai išmetama vaisių, daržovių, kurie neturi tinkamumo vartoti termino. Pagrindinės maisto švaistymo priežastys – netinkamas maisto produktų transportavimas, laikymas, neapgalvotas apsipirkimas. Taip pat didelę įtaką turi aplinkos veiksniai bei neatitikimas vartotojų reikalavimams.
Remiantis tyrimo „Maisto švaistymo ir maisto praradimų visoje maisto tiekimo grandinėje lygio ir priežasčių nustatymas bei rekomendacijų parengimas“ ataskaita, Lietuvoje daugiausia maisto atliekų susidaro namų ūkiuose.
Situacija liūdna ir kitur. Jei skaičiuosime vien tik namų ūkius, Ispanijoje 2022-aisiais kiekvienas namų ūkis vidutiniškai iššvaistė apie 65,5 kilogramų maisto produktų ir gėrimų.
Ten daugiausiai ir toliau švaistoma neperdirbtų produktų, nors 2022-aisiais jų išmesta 9 proc. mažiau nei metais prieš tai. Kalbant apie virtus patiekalus, jų atliekų padaugėjo 6,7 proc. palyginti su ankstesniais metais.
Štai Prancūzijoje 2020-aisiais visas iššvaistyto maisto kiekis siekė 8,7 milijonų tonų. Kaip ir Lietuvoje, įspūdingą to dalį sudarė namų ūkių išmesti produktai: net 46 proc.
Kaip ir daugumoje Europos šalių, užsibrėžta tikslų švaistymą mažinti, tam kuriama ir papildoma įstatyminė bazė, tačiau įdomu matyti ir privataus verslo indėlį. Atidarytas parduotuvių tinklas „NOUS anti-gaspi”, parduodantis tik išskirtinai produktus, kurie įprastinėse parduotuvėse būtų išmetami, sumažintomis kainomis.
Čekija, kaip skundžiasi patys čekai, deja, neturi vientisos strategijos, kad sistemingai mažintų maisto švaistymą ir išmetamus kiekius, nepaisant, kad tai daryti yra įsipareigojusi tarptautiniuose susitarimuose.
Tačiau atskiros idėjos vykdomos, o privačiame sektoriuje veikia įdomi iniciatyva, kuri galėtų būti pritaikoma ir Lietuvoje: „Nesnezeno” programėlėje, kurios pavadinimas reiškia nesuvalgytą maistą, restoranai ir kitos įstaigos siūlo nesuvalgytą, neparduotą maistą už pigiau. Ši programėlė sėkmingai veikia dar ir Vengrijoje bei Slovakijoje, o panašių ir sėkmingų analogų yra visame pasaulyje.
Tarkime, Bulgarijoje veikia analogas, pavadinimu „Foodobox”: restoranai, kepyklos, parduotuvės gali siūlyti savo produkciją, kuri dažnai yra pagaminta net tą pačią dieną, bet nebus realizuota, su mažiausiai 40 proc. nuolaida. Žmonės taip užsisakinėja, pavyzdžiui, darbo pietus, siūlomos ir siurprizų dėžutės, kurios dabar tokios populiarios socialiniuose tinkluose: žmonės kuria vaizdo įrašus, kaip tokias dėžutes atidarinėja, komentuoja turinį.
Bulgarijoje, kurioje gyventojų skaičius siekia 6,4 milijono gyventojų, kasmet išmetama 600 000 tonų maisto atliekų. Apie 420 000 tonų išmeta maisto pramonė, o likusią – namų ūkiai, kaip teigia Bulgarijos „Maisto banko” vykdomoji direktorė Tsanka Milanova.
Pasiūlė realių sprendimų ir pasakė, kas dalinasi mažiausiai
Situaciją iš labdaringa veikla užsiimančių organizacijų perspektyvos sutikusi pakomentuoti „Maisto banko“ komunikacijos vadovė Miglė Petronytė pastebi, kad Lietuvos įstatyminė bazė iš tiesų prisideda prie to, kad organizacija galėtų realizuoti maisto produktus, kurie kitu atveju būtų iššvaistomi.
„Šių metų pradžioje Seime kelią prasiskynė dar vienas įstatymas, kuriuo remiantis prekybininkams leidžiama pardavinėti maistą parduotuvėse jau pasibaigus terminui „geriausias iki“. Kadangi tokiam procesui reikia daugybės papildomų išaiškinimų, aprašų, kol kas nepastebėjome, jog bent didieji prekybininkai naudotųsi šiuo atnaujinimu. Todėl vertinti įstatymo poveikį ir įtaką stokojantiems sunkoka. Viešai buvo deklaruojama, kad įstatymas reikalingas siekiant sumažinti išmetamo maisto kiekius, tačiau neaišku nei kaip bus skaičiuojama, nei koks sumažėjimas planuojamas. O ir iš „Maisto banko“ praktikos žinome, kad produktų pasibaigus terminui „geriausias iki“ prekybos vietose lieka nedaug. Didžioji dalis tokių produktų mus pasiekdavo ir iki šiol pasiekia iš gamintojų“, – įžvalgomis dalinosi Miglė Petronytė.
„Dar vienos „Maisto įstatymo“ pataisos buvo priimtos lygiai prieš mėnesį. Jos įpareigoja didžiuosius prekybininkus turėti sutartis su labdaros organizacijomis ir paruošti, patvirtinti bei viešinti planus dėl maisto švaistymo mažinimo. Tai teikia vilties. Jei sutartys bus ne tik formaliai pasirašytos, o perteklinis maistas išties atiduodamas labdaros organizacijoms, tuos, kuriems maisto trūksta, jo galėtų pasiekti daugiau“, – vylėsi „Maisto banko“ atstovė.
Tiesa, ji pasidalino ir priešingomis emocijomis, sužinojus, kad tą pačią dieną svarstytas „Atliekų tvarkymo“ įstatymo papildymas aštuntuoju straipsniu, nebuvo priimtas: 42 balsavo už, 9 – prieš, 57 – susilaikė.
„Šiomis pataisomis buvo siekiama paskatinti prekybininkus viešai deklaruoti, kiek maisto ir kokioms organizacijoms jie perduoda, kiek maisto utilizuoja. Tad iš vienos pusės smagu, kad pradedama rimčiau kalbėti apie maisto švaistymą, iš kitos pusės akivaizdu, jog visiškam skaidrumui ir viešumui maisto atliekų tvarkymo klausimais dar esame nepasiruošę“, – silpnąsias šalies puses įvardijo komunikacijos specialistė.
Paklausta, su kokiomis problemomis susiduria „Maisto bankas“, ji sako, kad lyginant su metais atgal, šiuo metu juos pasiekia labai mažai mėsos ir pieno produktų.
„Tai susiję su tuo, kad dalis prekybininkų nuo praėjusių metų spalio mėnesio nusprendė juos pardavinėti iki paskutinės galiojimo minutės. Seniau iš prekybos išimdavo diena prieš. Tai reiškia, kad lankydamasis parduotuvėje vakare žmogus gali nusipirkti mėsos ar pieno produktų, kurie už kelių valandų baigia galioti. Apmaudu parduotuvėse matyti pilnas lentynas šių gėrybių suprantant, kad viskas, kas nenupirkta, už kelių valandų tiesiog iškeliaus utilizavimui. Todėl išties siekiant kovoti su maisto švaistymu ir padėti stokojantiems, Lietuvos įstatyminėje bazėje reikia dar daugybės pataisymų“, – ne tokią šviesią realybės pusę atskleidė Miglė Petronytė.
„Vienas tokių pakeitimų galėtų būti PVM įstatyme numatyta tvarka, kad maisto, kuris prekybininko buvo perlaikytas dėl noro jį parduoti iki paskutinės galiojimo akimirkos, praradimas būtų pripažįstamas kaip maisto praradimas dėl prekybininko kaltės ir dėl to prekybininkas negalėtų susigrąžinti PVM, kaip yra dabar. Dažnu atveju galimybė susigrąžinti PVM gali tapti net motyvacine priemone ne maisto išsaugojimui, o jo švaistymui“, – veiksmingas idėjas siūlė ji.
Anot Miglės Petronytės, „Maisto bankas“ pernai išsaugojo rekordinį maisto kiekį – net 6700 tonų, tačiau lyginant su bendra šalies statistika, tai atrodo tik lašas jūroje.
„Ne vienus metus bendradarbiaudami su įvairiausiais maisto turėtojais supratome, kad švaistymo priežastys gali būti labai įvairios – daliai įmonių ar maitinimo įstaigų tarsi nemalonu prisipažinti, kad jie turi atliekamo maisto. Kiti nesusimąsto, jog yra geresnių ir prasmingesnių sprendimo būtų nei utilizavimas. Labai svarbu pridėti, kad pasaulyje yra labai mažai su maistu dirbančių įmonių, kurios galėtų pasidžiaugti, jog pas jas visai maisto nelieka“, – sako ji.
„Įvairios klaidos ženklinime, atšaukti užsakymai, tarpiniai gamyboje likę maisto produktai, nestandartinio dydžio ar formų vaisiai ir daržovės, bandomieji gaminiai, dėl trumpo galiojimo užsilikę produktai, šventinė produkacija – dažniausios liekančio maisto priežastys ir kategorijos. Ir šioje vietoje svarbu pabrėžti, kad didžiausia problema ne tai, kad liko maisto, o pasirinkime, ką tu su juo darysi. Utilizuosi ar paieškosi būtų, kad maistas pasiektų savo tikslą – žmogų“, – priežastis vardijo ji.
„Nors Lietuvoje dar yra labai daug, ką veikti maisto nešvaistymo klausimais, temoje labai trūksta kryptingumo, tačiau yra ir kuo džiaugtis. Bendradarbiaudami su Europos maisto bankų federacija, metai iš metų pasilyginame skaičius ir vis dar tebegalime džiaugtis, kad Lietuvos „Maisto bankas“ per metus išsaugo didžiausią maisto kiekį vienam šalies gyventojui. Ir tuo pačiu maistu remia kas dvyliktą Lietuvos žmogų“, – džiaugėsi komunikacijos specialistė.
„Mūsų organizacija šiuo metu visoje Lietuvoje remia 232 tūkstančius žmonių. Tai yra beveik pusė Lietuvos stokojančiųjų. Matant švaistomo maisto statistiką akivaizdu, kad šalyje esančio maisto drąsiai užtektų visiems nepasiturintiems žmonėms“, – aiškino „Maisto banko“ atstovė.
Anot jos, didžiausią maisto dalį organizacija gauna iš prekybos tinklų. Kiekvieną dieną savanoriai su autobusiukais apvažiuoja parduotuves ir surenka neparduotą maistą. Vienos parduotuvės atiduoda tik vaisius ir daržoves, duoną, kitos platesnį asortimentą.
Prisideda ir ūkininkai. Kaip sako Miglė, „Maisto banko“ sustiprino partnerystę su jais ir kiekvienu atveju ieško būdų, kaip patogiau paimti atlikusias daržoves. Neretai jie patys su savanoriais vyksta į ūkininkų sandėlius ir perrenka derlių, kartais – nurenka laukus ar sodus.
„Reikėjo nemažai laiko įtikinti ūkininkus, kad „Maisto bankas“ neprašo šviežiausio ir geriausio darliaus, iš kurio jie dar gali užsidirbti. Dabar partnerystė su ūkininkais abiems pusėms duoda naudos – mes galime padėti maistu žmonėms, o ūkininkams nebereikia užauginto derliaus užkasti ar pilti į didžiules krūvas, jog supūtų. Ūkininkai pradėjo jausti prasmę padėdami šimtams Lietuvos šeimų“, – įdirbiu džiaugėsi Miglė Petronytė.
Trečiasis pagal dydį maisto donoras – gamintojai. Iš jų produkcijos gaunama rečiau, tačiau dideliais kiekiais ir, dažnu atveju, tai ilgesnio galiojimo maistas. O restoranų ir kavinių surenkamos paramos kiekis anot „Maisto banko“ atstovės nesiekia net 1 procento viso surenkamo maisto.
Kasdien išmeta kilogramus
Anonimu panoręs likti vieno prabangaus sostinės restoranų virtuvės darbuotojas dalinasi nemalonia realybe, kad maisto iššvaistoma nesuvokiamai daug.
„Pradėkime nuo to, kad lieka ne tik tai, ko nesuvalgo svečiai. Visų pirma, labai daug maisto išmetama pačioje virtuvėje. Tai – dar valgomi, bet neišvaizdūs maisto produktai. Neestetiški produktai laikomi netinkamais naudoti restorane. Tai gali būti mėsos atraižos dailiai apipjausčius kepsnį, padžiūvusi, nedailios formos daržovė ar vaisius, pertekliniai paruoštukai, kuriuos restoranas iš anksto pasiruošia darbui”.
Paklaustas apie kiekius, vyras sako, kad visko išmetama kilogramais.
„Tarkime, kitame restorane esame išmetę apie penkis kilogramus brangios, brandintos jautienos tartaro per vieną vakarą. Buvo pasiruošta per daug, tiek parduoti nepavyko, viskas iškeliavo į šiukšlių dėžę”.
Jis pastebi, kad virtuvė daug maisto išmeta bandymų metu: kai mokomasi, eksperimentuojama, kuriami nauji receptai. Taip pat pasitaiko, kad nesužiūrima, kiek ko restorane liko, užsakomi vieni produktai, nespėjami sunaudoti kiti.
„Daug kas į tai žiūri kaip į šiukšles, atliekas – ką tu čia man nori duoti”, – atsako jis paklaustas, kodėl maisto nesusirenka darbuotojai, kodėl jis neatiduodamas kaimynams ar jis kitais būdais nesuvartojamas tvariau.
Virtuvės darbuotojas sako, kad be to, taip tiesiog paprasčiau: realizavimas užimtų daug daugiau laiko, už kurį mokama nebūtų, be to, atiduoti bet kam, bet kaip negali, turėtum likučius suruošti, greičausiai tai reikalautų biurokratijos, o gal net tektų atsakyti, jei tarp dovanojamų produktų pasitaikytų kažkas vis dėlto nebetinkamo vartoti.
„Niekas nenori užsiimti, niekas nenori rizikuoti”, – liūdną situaciją apibūdina jis.
Vis dėlto, jei yra darbuotojų, kurie savanoriškai pareiškia norą likučius valgyti ar išsinešti, restoranas tai leidžia. Dalis darbuotojų, anot vyro, galimybe pasinaudoja.
Sukūrė visą sistemą, kad švaistytų mažiau
„Senatorių pasažui” priklausančio restorano „Nineteen18” virtuvės ir kūrybos vadovas Andrius Kubilius pritaria, kad restorane iš tiesų gali atlikti daug maisto, kuris galėtų tapti atliekomis, tačiau, kaip tvirtina jis, pas juos viskas sunaudojama.
„Jei gaminame patiekalą iš jautienos išpjovos, nuopjovas dedame į tartarą, iš likusios mėsos darome koldūnus. Tai elementarus kaštų optimizavimas”, – sako jis ir priduria, kad sunkiausia sugalvoti, ką daryti su su atliekomis iš daržovių, pavyzdžiui, įvairių lupenų.
„Jeigu nesugebėsime panaudoti visų produkto dalių, tai gal mums visai nereikia tokio patiekalo. Turėjome patiekalą iš moliūgo, kuriam naudodavome tik vieną moliūgo dalį, iš likusios spausdavome sultis. Visuomet galvojame, ką darysime toliau, tai mūsų pamatinė taisyklė, ne išskirtinumas. Restoranai įprato naudoti tik aukščiausios klasės mėsos dalis, pavyzdžiui jautienos išpjovą. Pagalvokite: vienas jautis tai 500 kilogramų mėsos, o išpjovos jame tik 5 kilogramai. Vienam restoranui sudėtinga sunaudoti tokį didelį gyvūną, tad problema persikelia ir ant kitų maisto grandinės dalyvių, tiekėjų. Atliekų bėda nėra daržovėse. Bėda yra kai iš žuvies išpjauni gražų filė ir nepanaudoji nei skruostų, nei kaulų, nei žvynų. Nors žvynus galima suvirti, pakepti ir naudoti kaip paruoštukus”, – mintimis dalinosi Andrius Kubilius.
Apie organizuotumo klausimą jam antrino ir Restorano „14Horses”, esančio „Senatorių pasažo” dalimi, virtuvės vadovas Justinas Misius. Jo manymu, jeigu restorane yra didelė likučių problema, vieta turi saviorganizacijos problemų.
„Sunaudojame beveik visas turimų produktų dalis, jei kas lieka, dažnai nugula lėkštėse personalo pietų metu”, – sako Justinas.
„Senatorių pasažo” ir ūkio „Farmers Circle” įkūrėjas Niels Peter Pretzmann teigia, kad jei norime iš tiesų sumažinti maisto švaistymą, turėtume galvoti apie visą maisto grandinę: tuos, kurie augina, restoranus, pardavėjus, vartotojus. Anot jo, net jei restoranams pavyktų pasiekti nulinę švaistymo ribą, problema nebūtų ženkliai išspręsta.
Taigi, jų atveju dauguma augalinės kilmės atliekų vežamos į minėtąjį ūkį, ten kompostuojamos. Gyvulinės kilmės atliekos, kaulai, atiduodamos perdirbimui – tai reguliuoja įstatymas. Aliejaus atliekas taip pat reguliuoja įstatyminė bazė, privaloma jį atiduoti perdirbimui.
„Kaulų perdirbimui ūkyje esame pasistatę degimo įrangą, vadiname ją Petra. Ši idėja kilo besilankant „Blue Hills/Stone Barns” restorane šalia Niujorko, ten jie iš kaulų gamina anglis ir porcelianą, kurį vėl naudoja savo restorane. Mes irgi planuojame šią kaulų deginimo veiklą labiau įdirbti”, – pasakoja Andrius Kubilius.
Kad išvengtų maisto išmetimo „Senatorių pasažas”, kaip sako Niels Peter Pretzmann, turi sugalvoję visą tiekimo grandinę: visų pirma, šviežiausia produkcija keliauja į pasaže esančias parduotuvėles. Tada neparduoti produktai nukreipiami į restoranus, kepyklas ar darbuotojų maitinimą, kad būtų kuo geriau panaudoti, kol nesugedo. Kaip pasakoja vyras, tokia tvari grandinė puoselėjama jau penkerius metus.
„Daugiausiai dėmesio skiriame vietiniams kokybiškiems produktams ir kuo mažesniam poveikiui aplinkai. Tvarumas yra labai svarbus, tačiau pelningumas taip pat yra esminis. Nors dalis mūsų verslo yra pelningas, kai kurios kitos dalys dar tobulinamos”, – sako jis, leisdamas suprasti, kad tvarūs sprendimai ne visada būna lengviausi finansiškai.
Vis dėlto, netolimoje ateityje jie planuoja renginius ir mokymus, susijusius su tvarumo maisto temoje skatinimu. Vyro manymu, vien įstatymai neišspręs problemos: reikalinga edukacija ir motyvacija.
„Palyginti su Vakarų Europa, mūsų nepaliestos gamtos kraštovaizdis yra tvaraus maisto gamybos lobynas. Galime tuo pasinaudoti ir paskatinti gamintojus kurti sveikesnius ir atsakingesnius maisto produktus”, – sako Niels Peter Pretzmann.
O štai Andrius Kubilius pasvarsto, kad dažnai realizuoti likučius yra nepatogu: didelė apskaita, biurokratinė našta. Aukojimas, anot jo, yra sudėtingas procesas.
„Mielai atiduotume likusį maistą tiems, kuriems to labai reikia, bet kai tas procesas reikalauja ilgo darbo su popieriais, tampa daug lengviau išmesti”, – sako jis.
Prekybos tinklai džiaugiasi realizuodami daug
Prekybos tinklo „Rimi Lietuva” ryšių su visuomene vadovė Eglė Krasauskienė teigia, kad maisto švaistymas – itin opi globali problema, su kuria jie įsipareigoję aktyviai kovoti. Dėl to nuolat pirkėjams pasiūlo tvarių ir leidžiančių pigiau apsipirkti iniciatyvų.
Ji pastebėjo, kad pastaraisiais metais tinklui pavyko pasiekti reikšmingų rezultatų maisto švaistymo mažinimo srityje.
„2023 metais „Rimi“ pasiekė 20 proc. mažesnį maisto atliekų kiekį parduotuvėse ir sandėliuose, lyginant su ankstesniais metais. Iki 2025-ųjų siekiame savo veiklos operacijose perpus sumažinti maisto atliekų apimtis, palyginti su 2016-aisiais. „Rimi Lietuva“ aktyviai dalyvauja maisto produktų aukojime – per tris Baltijos šalis paaukojome 2668 tonų maisto. Lietuvoje „Maisto bankui“ praėjusiais metais paaukojome 633 tonas”, – džiaugėsi ji.
„Reikšmingai kovoti su maito švaistymu padėjo nukainoti maisto produktai – įdiegus dirbtinio intelekto pagrįstą prekių kainų mažinimo sprendimą, buvo automatizuotas artėjančio galiojimo produkto pardavimo pasiūlymų procesas, dėl ko sumažėjo maisto švaistymas”, – komentavo tinklo atstovė.
„Rimi“ duomenimis, per praėjusius metus Lietuvoje parduota beveik 1715 tonų nukainotų maisto produktų su besibaigiančio galiojimo terminu. Baltijos šalių gyventojų kasdienių išlaidų ir taupymo įpročių tyrimo metu buvo apklausti 3011 Estijos, Latvijos ir Lietuvos gyventojų nuo 18 iki 74 metų. Tyrimo rezultatai parodė, kad bene pusė arba 44 proc. apklaustų trijų šalių gyventojų tyra linkę įsigyti nukainotų produktų su besibaigiančiu galiojimu.
„Tokie rezultatai leidžia mums įsitikinti, kad pirkėjai, įsigydami nukainotų besibaigiančio galiojimo maisto produktų, ne tik ženkliai sutaupo, bet ir prisideda prie aplinkai draugiškesnio vartojimo. Pavyzdžiui, vien Europoje švaistomo maisto pakaktų pamaitinti 200 milijonų. badaujančių žmonių, o maisto atliekos prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo ir klimato kaitos. Apskaičiuota, kad šios atliekos sukelia apie 8–10 proc. viso pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Tad visiems rekomenduojame dairytis specialiais oranžiniais lipdukais pažymėtų besibaigiančių galioti maisto produktų, kurie – ženkliai nukainoti”, – apie tinklo sudaromas galimybes švaistyti mažiau pasakojo Eglė Krasauskienė.
Komunikacijos specialistės teigimu, tokių produktų paklausa tik auga. Pavyzdžiui, palyginti su 2023-ųjų sausiu, gruodį nukainotos mėsos paklausa išaugo beveik tris kartus, o per metus bendra paklausa stabiliai augo visose nukainotų produktų kategorijose.
„Palyginimui, jei pernai sausį Lietuvoje pardavėme 118 tonų maisto produktų su besibaigiančiu galiojimu, gruodį jų kiekis išaugo iki daugiau nei 171 tonų”, – skaičiais dalinosi ji.
Pasirodo, tokių produktų paiešką bei įsigyjimą lengvina ir technologijos.
„Per mobiliąją programėlę pirkėjai gali rasti informaciją apie parduotuvėse esančius nukainotus produktus, tereikia pasirinkti šalia esančia ar mėgstamą parduotuvę ir telefono ekrane pamatysite visas esančias tokias prekes”, – patogų būdą išaiškino „Rimi Lietuva” atstovė.
„Maisto švaistymas sukelia ne vien socialines ir ekonomines problemas, bet ir aplinkosaugines: neatsakinga gamyba ir vartojimas prisideda prie didesnio atliekų kiekio susidarymo, sukeliančio šiltnamio efektą, kuris skatina klimato kaitą. Mūsų nuomone, maisto švaistymo problema aktuali ne tik Lietuvoje ar Europos Sąjungoje, bet ir globaliai kiekvienoje produkcijos išgavimo ir vartojimo grandinėje: pradedant nuo žemės ūkio, maisto pramonės, didmeninės ir mažmeninės prekybos ir baigiant maitinimo įstaigomis bei įpročiais namų ūkiuose“, – sako komunikacijos specialistė.
„Atsakingai planuojame prekių kiekius, kuriuos atsivežame į savo prekybos tinklą, ir iš anksto prognozuojame, kiek reikės tam tikrų produktų. Tačiau natūralu, jog atsiranda tokių, kurių lieka. Besibaigiančio galiojimo prekėms taikome net iki 70 % nuolaidas ir mūsų klientai jas įsigyja. Likusius maisto produktus, kurių su nuolaidomis neįsigijo pirkėjai, ir kuriuos vis dar saugu vartoti, atiduodame labdaros organizacijoms. Tuo tarpu prekybai ir žmonėms nebetinkamus vartoti maisto produktus atiduodame ūkininkams, kurie jais šeria gyvulius, paukščius arba kompostuoja atliekas. Taip pat maisto atliekas, kurios visiškai nebetinka vartojimui, surenka maisto atliekų tvarkytojai ir gamina biomasę, naudojamą biodujų gamybai“, – komentavo Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė.
Kaip teigiama, remiantis kokybės užtikrinimo instrukcijomis ir procedūromis, darbuotojai dar prieš parduotuvės atidarymą peržiūri visų prekių galiojimus ir atrenka produktus, kuriems dienos eigoje sumažina kainas nuo 30-ies iki 70-ies procentų, o prekės su besibaigiančiu galiojimu jau pirmąją parduotuvės darbo valandą atsiduria specialiu skiriamuoju ženklu „sumažinta kaina“ pažymėtose lentynose. Tokių prekių papildymas priklauso nuo to, kiek konkrečių produktų tą dieną yra parduotuvėje.
„Specialiu ženklinimu pažymėtose lentynose galima rasti ne tik paskutinės dienos galiojimo prekių, kurias suvartoti reikėtų pirkimo dieną, bet ir prekių, iki kurių galiojimo pabaigos dar yra likę trys dienos. Anksčiausiai į „sumažintos kainos“ lentynas keliauja greitai gendantys produktai. Mėsos, žuvies, pieno, sūrio ar lietuvių pamėgtų krevečių pigiau galima įsigyti likus 1-3 dienoms iki jų galiojimo pabaigos. Tuo tarpu besibaigiančio galiojimo įvairūs fasuoti duonos gaminiai atpigintų prekių lentynose išdėliojami paskutinę galiojimo dieną. Prekinę išvaizdą praradę, bet dar vartojimui tinkami vaisiai ir daržovės yra panaudojami darbuotojų maisto gaminimui bei kasdien atiduodami labdaros organizacijoms. Maistą labdarai tiekiame iš daugiau nei 200 „Maximos“ parduotuvių, kurios kasdien surenka ir labdaros organizacijoms atiduoda vartoti tinkamą maistą“, – pasakojo specialistė.
„Pernai inicijavome ir prekių poreikio prognozės modelio įdiegimo (UDF) projektą, kuris keis egzistuojantį prognozių modelį tikslesniu įrankiu, padėsiančiu mums priimti sprendimus, užtikrinančius ir išlaikančius tinkamą pusiausvyrą tarp pakankamo atsargų kiekio, kad patenkintume klientų poreikius, ir atsargų pertekliaus, dėl kurio gali padidėti nurašymų skaičius, atitinkamai sąlygojantis didesnį atliekų susidarymo kiekį“, – naujovėmis dalinosi komunikacijos specialistė.
Tiesa, tinklas bent jau kol neparduoda prekių, kurių „geriausia iki“ galiojimo ženklas yra pasibaigusio termino. Anot Indrės Trakimaitės-Šeškuvienės, jie pasirinko kitą kelią – dar tinkamus ir saugius vartoti produktus atiduoti labdaros organizacijoms ir pernai labdaros organizacijoms tokio maisto paaukojo už 1,7 mln. Eurų.
Specialistė atkreipia dmėsį, kad didžiausias maisto atliekų kiekis susidaro ne mažmeninėje prekyboje.
„Norint kovoti su maisto švaistymu, derėtų atkreipti dėmesį į daugelį tiekimo grandžių: produkcijos gamybą ir jos tiekimą, sandėliavimo sąlygas, logistiką, ir tik galiausiai – prekybą. Žinoma, itin reikalinga per švietimą bei edukaciją skatinti ir žmones keisti savo vartojimo įpročius, nes daugiausia maisto atliekų susidaro namų ūkiuose“, – sako ji.
Vos išmokę kalbėti ir vaikščioti mokosi nešvaistyti
Vilniuje, šalia miško ir upelio įsikūrusio muzikinio darželio „M-Studio” ir privačios pradinės dvikalbės Technologijų ir Menų mokyklos direktorės pavaduotoja Beata Jarašūnė pasakoja, kad šviežiai paruoštą maistą jiems kasdien atveža tiekėjai, kuriuos pasirinko dėl jų vertybių: daug šviežių, fermentuotų daržovių, kurių daugumą tiekia Lietuvos ūkiai.
„Nesuvalgyto maisto likučius pagal higienos normas turėtume grąžinti tiekėjams, tačiau likučių nelieka – nesuvalgytus vaisius, uogas, daržoves nešame savo 4 triušiams, gyvenantiems mokyklos kieme esančiame aptvare”, – apie įstaigos sąmoningus pasirinkimus pasakoja moteris.
Salotas ir daigelius labai mėgsta ir vėžliukė Tori, gyvenanti akvariume, o vasarą vaikštinėjanti kieme.
„Vaikai, atiduodami likučius gyvūnėliams, taip pat mokosi: rūpintis, dalintis, nešvaistyti, suprasti, kad yra būdų neišmesti maisto”, – pasakoja Beata.
Išmesti nelieka ir kitokio tipo produktai: mėsa, kruopos, kiaušiniai, sriubos ir t.t. Juos vaikai su suaugusiųjų palyda neša į greta esantį privatų mažą ūkį. Šiuos likučius suvalgo ten gyvenančios vištos ir ožkos.
„Šį pavasarį turėjome projektą „Nuo kiaušinio iki vištos” – išperėjome 7 viščiukus. Vaikai galėjo stebėti procesą, rūpintis viščiukais. Paaugę jie apsigyvens kieme, aptvare, kur jau galės lesti maisto likučius: duoną, kruopas. Kai orai atšals, iškeliaus pas kitą kaimynę, kuri nedideliame ūkelyje laiko vištas”, – apie vaikams diegiamą sąmoningumą pasakojo moteris.
„Rūpinamės maisto nešvaistymu, o kartu ir draugaujame su kaimynais. Jie vasarą pasidalina su mumis savo užaugintomis daržovėmis, kurias mes, beje, irgi auginame lysvėse, vaikai padeda laistydami. Turėsime salotų, žirnių, agurkų, pomidorų”, – geromis žiniomis dalinasi ji.
Moteris sako, kad gyvūnų atsiradimas buvo sąmoningas dalykas ir kartu augantis procesas. Prasidėjo jis nuo triušių, o tada atėjo mintis papildyti edukaciją: mokyti vaikus atsakomybės, pasaulio pažinimo ir tvarumo gyvu pavyzdžiu. Vėliau viena šeima pasiūlė priimti vėžliuką. O apie kaimynus ir jų ūkelius sužinojo vaikštinėdami su vaikais aplinkui.
„Be to, mūsų šeimininkutė gyvena šalia, tad pasisiūlė kasdien vis nešti maisto likučius kaimynės gyvulėliams. Taip tarsi ir planuotai, tarsi ir savaime, išplėtojome maisto nešvaistymo sistemą. O dėl viščiukų – du metus užsakinėjome šią edukaciją iš vieno ūkio, bet šiemet supratome, kad galime tai padaryti patys”, – šypsosi Beata.
„Aiškiname vaikams, ypač valgio metu, kaip svarbu gerbti maistą, jo be reikalo neišmesti. Pradedame nuo to, kad didesnieji vaikai, nuo 3 metų, įsideda maisto į lėkštę patys: tai, ko nori, ir kiek suvalgys. Turime susitarimą „suvalgome tai, ką įsidėjome”. Taip maisto išmetame mažiau. Vaikai mato, kur nukeliauja nesuvalgytas vaistas, nes ir patys padeda jį nunešti ir atiduoti gyvūnams. Patys vaikai gal ir nekalba apie maisto nešvaistymą ar tvarumą – turbūt dėl to, kad jiems tai atrodo įprastas kasdienis procesas. Manau, jie bet kokiu atveju mokosi tvarumo per kasdienę patirtį, nes tai jau yra tapę rutina”, – sako specialistė.
