Studentui iš Nigerijos Lietuvą primins avarija
Jeremiah'ui Ajisope'ui – 22-eji. Vaikinas į Lietuvą atvyko iš tolimosios Nigerijos – labiausiai apgyvendintos Afrikos šalies. Lietuvą ir jo gimtinę skiria daugiau nei 5 tūkst. km, tačiau dar įdomesnė netikėto sprendimo istorija.
„Tiesą pasakius, pagal pirminį planą turėjau studijuoti Latvijoje. Tada dar studijavau Kipre, atostogoms nuvykau į Turkiją ir oro uoste sutikau kitą vaikiną iš Nigerijos. Susipažinome, pasikalbėjome ir jis sako – aš tai vykstu į Lietuvą. Šį pavadinimą išgirdau pirmą kartą, paprašiau jo daugiau papsakoti apie šią šalį. Tada ir sužinojau, kad turite sieną su Latvija, kur turėjau vykti. Grįžau į Kiprą, paskambinau ir apie Lietuvą papapasakojau tėvams. Jie viską patikrino ir paskaičiavo, kad studijos Lietuvoje būtų pigesnės, nei Latvijoje“, - pasakojo jaunuolis.
Jo teigimu, Lietuva atitiko ir kitus kriterijus – žmonių čia ne per daug, klimatas ne per karštas, o ir švietimo sistema vertinama teigiamai. Čia atvykusiam ir vairuoti pradėjusiam Jeremiah'ui Ajisope'ui įsiminė ir puiki Lietuvos kelių situacija.
„Pirmas įspūdis – šalyje daug pėsčiųjų perėjos ženklų ir kiti vairuotojai jų paiso, sustoja. Esu buvęs daugelyje šalių ir tikrai ne visur taip gerai. Mano šalyje vargiai sulauktumėte, kad, stovint prie kelio, jus kas praleistų“, - nusijuokia jaunuolis.
Didžiausiame Nigerijos mieste – Lagose – užaugęs vaikinas pasakojo, kad jį lyginti su Kaunu, kur jis studijuoja, reikštų lyginti dieną ir naktį.
„Lagose gyvena beveik 22 mln. žmonių, visi nuolat skuba, pyksta. Jei kur nors nori nuvykti, tam reikia skirti labai daug laiko. Tam, kad pėstieji nedidintų ir taip didelių spūsčių, mieste yra sukonstruoti pėsčiųjų tiltai, einantys virš kelių“, - skirtumus vardijos jis.
Tiesa, čia spėta įgyti įvairiausių patirčių ir ne vien teigiamų. Praėjusių metų lapkritį magistralėje Kaunas-Klaipėda vaikinas pateko į eismo įvykį, kuriame niekas (be jo automobilio) nenukentėjo.
„Dar keliskart į mane dunkstelėjo ir mašinų statymo aikštelėse, taip ir nepavyko išsiaiškinti kaltų“, - nuoskaudomis pasidalijo Jeremiah'as Ajisope'as.
Vaikinas iki šiol sakė nepatyręs jokio eismo įvykio, nors vairavo daug didesniuose miestuose nei Kaunas.
„Vairuoju nuo 18-os tokiuose miestuose kaip Lagosas, Stambulas, Kairas, Kipras ar Londonas. Visur skiriasi ženklai, tačiau didelius miestus vienija tas judėjimas, skubėjimas, todėl vairuojant būtina būti atidžiam“, - pastebėjo jis.
Belgas: lietuviai - užgrūdinti vairuotojai
Lietuvoje dažnai besilankantis belgas Yves de Blick tikina, kad jam patinka čia vairuoti. Vaikinas stebisi, kad keliai Lietuvoje yra tokios geros būklės, nors žiemos yra ilgos ir šaltos. Belgijoje žiemos būna švelnios, bet kelių būklė pablogėja jau maždaug po mėnesio, jei temperatūra nukrenta šiek tiek žemiau nulio.
“Lietuviai pratę prie sudėtingų vairavimo sąlygų žiemą, gal todėl ir avarijų čia nebūna daug. Belgams apsnigti keliai sukelia paniką, nes daugelis visus metus važinėja vasarinėmis padangomis. Vos pasnigus keliuose kyla chaosas.
Lietuviai man atrodo mandagūs, taisyklių besilaikantys ir greičio neviršijantys vairuotojai. Žinoma, kaip ir visur pasitaiko pamišėlių, bet jie greičiau yra išimtis. Kartą tokį teko sutikti taksi automobilyje. Važiuoti kaip keleiviui buvo gal į gerai, nes greitai pasiekiau kelionės tikslą, bet juk taksi automobiliai yra eismo dalyviai, todėl taisyklės turėtų galioti ir jiems“, - svarsto Yves.
Lygindamas Lietuvos ir Belgijos vairuotojus vaikinas sako, kad pastarieji labiau linkę viršyti greitį, visi amžinai skuba. Belgijos keliuose daug greitį fiksuojančių kamerų ir policijos pareigūnų, tačiau vairuotojai vis tiek lekia greičiau nei leidžia taisyklės. Belgijoje labai aktuali automobilių spūsčių problema. Yves tikina, kad Briuselyje ir Antverpene yra didžiausios automobilių spūstys pasaulyje, tad Vilnius po amžinai užkištų Belgijos didmiesčių gatvių atrodo kompaktiškas ir patogus gyventi miestas, kur visur galima nukeliauti viešuoju transportu.
Italas: žmonės čia mėgsta užlįsti
Lietuvoje penkerius metus gyvenantis ir kasdien vairuojantis italas Claudio priešingai nei belgas yra įsitikinęs, kad policijos mūsų šalies keliuose yra daug.
„Man labai patinka, kad policija kontroliuoja eismą, tikrina, rengia reidus. Man net patinka, kai policija tikrina mane patį. Gal dėl tokios kontrolės žmonės priprato laikytis taisyklių.
Kita vertus, man atrodo, kad kartais vairuotojai per daug laikosi taisyklių, savo įpročių, važiuoja su srautu vietoj to, kad mąstytų logiškai ir ieškotų alternatyvių kelių. Pavyzdžiui, Vilniuje Ukmergės gatvėje visada būna spūstys. Vairuotojai galėtų važiuoti kitomis gatvėmis ir išvengti spūsčių, bet lietuviai to nedaro. Jie labiau linkę rinktis įprastą jiems maršrutą ir važiuoti paskui srautą.
Lietuviai yra tikrai geri vairuotojai, jie vairuoja saugiai, bet kartais atrodo, jei jie šiek tiek mažiau galvotų apie taisykles, o ieškotų logiškų sprendimų, galima būtų išvengti spūsčių ir kitų problemų keliuose. Mes italai greičiau randame sprendimą sudėtingose situacijose.
Pavyzdžiui, jei gatvėje susidaro didelė automobilių spūstis, italai iš karto suformuoja dar vieną juostą, taip padalindami srautą ir sumažindami spūstis“, - skirtumus vardija italų kalbos mokytoju dirbantis Claudio.
Italas pastebėjo, kad lietuviai mėgsta aplenkti kitus, užlįsti be eilės. Tai jis mato ne tik keliuose, bet ir oro uostuose. Vairavimo sąlygas Lietuvoje Claudio vertina teigiamai, tačiau kartais nepatogumų jam kelia duobėtos gatvės.
„Žinoma, kartais keliuose galima pamatyti ne tik duobių, bet „morozų“ su tiuninguotomis mašinomis. Mums, italams, keista Lietuvos keliuose matyti tiek daug didelių, galingų ar sportinių automobilių. Italai mėgsta mažus automobilius, taip juk daug patogiau.
Kitas dalykas, kurį pastebėjau, kad lietuviai nemoka parkuoti automobilių. Aš galiu tai padaryti per dvi sekundes. Lietuviai to nemoka. Mes, italai, esame pratę prie siaurų gatvių ir esame įgudę palikti automobilius ten, kur mažai vietos“, - pasakoja Claudio.
Iš šiaurinės Italijos dalies kilęs vyras sako, kad Šiaurėje žmonės labiau laikosi eismo taisyklių, keliai yra platesni.
„Pietų Italijoje eismas labiau chotiškas. Patikėkite, patekę į Neapolį su automobiliu, jūsų tik džiaugtumėtės likęs gyvas. Gatvės ten siauros ir pilnos automobilių bei motorolerių“, - pasakoja Claudio.
Italas: lietuviai kantrūs, tačiau nepasižymi tolerancija pėstiesiems
Kitas kalbintas italas Simone Paglia gyventi į Lietuvą atvyko šių metų sausio mėnesį. Lietuvą vyras pasirinko dėl savo žmonos bei noro patirti šį tą netikėto.
„Norėjome nuotykio“, - nusijuokia jis.
S. Paglia teigimu, pirmosios kelionės automobiliu buvo išties kupinos streso, tačiau tai lėmė ne lietuvių vairuotojų baimė, o kelių nežinojimas.
Nors ir sunku patikėti, tačiau lietuvius jis vadina kantriais vairuotojais. Jei Italijoje jis būtų važiavęs taip lėtai, kaip važiavo vos atvykęs į Lietuvą, tai italai „būtų sulaužę savo automobilių garso signalus nuo pypinimo“. Tai esą labiau matoma Italijos pietuose. Visgi, itališkas vairavimas jam priimtinesnis.
„Nors čia gyvenu tik nuo metų pradžios, tačiau su lietuviško vairavimo ypatumais susipažinau anksčiau, vasaros kelionių į Lietuvą metu. Tiesą sakant, gal ir sunku jums patikėti, bet Italijoje vairuoti yra daug lengviau. Mes gal ir esame ekspresyvūs, tačiau keliais nelekiame taip greitai. Mašinos lekia greit tik tais didžiaisiais keliais, tačiau ne mieste. Visada gerbiame pėsčiuosius, kertančius kelią. To šiek tiek pasigendu Lietuvoje – čia šiokia tokia sumaištis. Štai ir aš su žmona turime kūdikį, tačiau čia Lietuvoje eiti kad ir per perėją – baisu. Apsižvalgai penkis kartus, nes niekas nesustos, kol jau nepradėsi eiti.
Italo teigimu, šis chaosas nebūtinai kyla iš vairuotojų mentaliteto – prie vairavimo sąlygų prisideda ir metų laikai.
„Pas jus tai lyja, tai sninga. Kelias dažnai būna padengtas ledu, o tai sukelia ekstremalias situacijas. Man tai, žinoma, kelia siaubą – jei Italijoje pasninga, tai eismas iškart sulėtėja, tačiau lietuviai prie tokio oro įpratę ir toliau sau važiuoja greitai.
S. Paglia patvirtino ir tai, ką visi nuolatos regime itališkuose filmuose – beribį jų ekspresyvumą.
„Taip, mes mėgstame naudotis rankomis, jomis išreikšti tai, ką galvojame. Gal lietuviams tai ir gali pasirodyti nemandagu, nes čia rankomis mojuojama tik supykus. Mes rankomis išreiškiame ir nustebimą, ir džiaugsmą, ir susierzinimą. Tačiau nors jūs mojuojate mažiau, kūno kalba, manau, yra tarptautinė kalba, tad man, užsieniečiui, aišku, ką reiškia viena ar kita lietuvio vairuotojo veido išraiška ar pagrūmojimas.
Bet apskritai, lietuvių vairavimas nėra prastas – mane be problemų įleidžia į pagrindinį kelią iš šalutinio. Gal juokinga tik tai, kad jūs dėkojate su avariniais signalais, mat mes šias lempas naudojame pagal paskirtį – pranešti, kad mašina sugedo. Teko prie to priprasti“, - sako italas.
Prancūzė: lietuviams dar derėtų pasimokyti parkuotis
Prancūzė Marielle Vitureau į Lietuvą atvyko 1998 m. Tikslas – mokslai. Dabar moteris čia gyvena, dirba ir sukūrė šeimą. Tiek metų stebėjusi lietuvių vairuotojų kultūrą ji tikina – situacija tikrai gerėja.
„Dabar mažiau žiaurumo, agresijos ir pykčio, o daugiau pagarbos vieni kitiems“, - pastebi prancūzė.
M. Vitureau teigimu, teigiamus pokyčius iliustruoja ir greitosios viešojo transporto juostos – nepaisant kelių chuliganiškų atvejų, dažniausiai jos naujodamos pagal paskirtį, tų, kam ir yra leidžiama jomis važiuoti.
Žurnaliste dirbanti moteris taip pat pasidžiaugė, kad vis dažniau kiti vairuotojai ją praleidžia įsukti į šalutinę gatvę, kurioje yra jos namai – anksčiau esą tekdavę luktelti, kol kelias ištuštėdavo.
Paprašyta palyginti prancūzų ir lietuvių kelių etiketą, ji pasitelkia pavyzdžius.
„Prancūzams tik ir rūpi aplenkti. Jei matai, kad tave lenkia prancūzas, tai geriau traukis į šoną dešimt metrų, kad tik visi tilptų. Čia, Lietuvoje, tvarkingiau. Tačiau ko lietuviai nemoka – parkuotis. Pati matau, kaip gatvėse sustatytos mašinos – tiek tarpų, kad prancūzas dar dešimt įtalpintų! Todėl Prancūzijoje laikant vairavimo egzaminą vienas pagrindinių kriterijų – gebėjimas gražiai prisiparkuoti, ypač atbulomis. Jei paliktum mašinos dydžio vietą – vargu, ar gautum vairavimo pažymėjimą“, - nusijuokia pašnekovė.
Vairavimo pagrindus M. Vitureau įgijo Prancūzijoje, būdama vos 16-os.
„Nors egzaminą laikai tik sulaukęs 18-os, tačiau dar porą metų galima vairuoti su tėvais, sėdinčiais greta. Manau, ši praktika yra sveikintina, nes oficialių 20-ies praktinio vairavimo pamokų, kurias siūlo vairavimo mokykla, tikrai nepakanka. O tėvais tu pasitiki, jie moka su tavimi bendrauti, tad tas mokymosi procesas ramus, užtikrintas, išliekantis ilgam“, - teigė žurnalistė.
Atvykusi į Lietuvą ji tikino nepatyrusi didelio kultūrinio šoko. Pavyzdžiui, apie priekyje besislepiantį policijos automobilį visur pranešama taip pat – sumirksint ilgosiomis šviesomis. Arba – jei vilkikas rodo posūkį, tai nebūtinai reiškia, kad jis suks – gali būti, kad vairuotojas tau tiesiog siūlo jį lenkti, pranešdamas, kad kelias priekyje yra laisvas.
„Įsiminė tik vienas, labai lietuviškas įprotis. Tai – padėkojimas pamirksint avariniu signalu“, - prisiminė moteris.
Lietuvoje gyvenanti pašnekovė pasakojo porą kartų patekusi į avarinę situaciją, tačiau ne dėl jos kaltės. Tai moters nuo vairavimo neatbaidė – tokių incidentų pasitaiko visur ir jie esą neatspindi visos šalies vairavimo kultūros.
„Vienaip ar kitaip, lietuviai yra gana drausmingi vairuotojai, tai ypač pastebima mieste. Gal kiek nesaugiau išvažiavus iš miesto – nežinai, kas ir iš kur gali tave aplenkti, ten reikia būti atsargesniam. Todėl tiesiog reikia važiuoti neviršijant greičio, kad visada būtum pasiruošęs ir galėtum sustoti netikėtoje situacijoje“, - asmenine patirtimi pasidalijo ji.