Senąsias žiedines sankryžas pavadino liguistos fantazijos liekanomis

„Lietuvos draudimo“ duomenys rodo, kad lietuviai vis dar neišmoko tinkamai važiuoti žiedinėse sankryžose: jose nutinkančių eismo įvykių skaičius auga. 2013 metais avarijos žiedinėse sankryžose sudarė 3 proc. nuo visų autoįvykių, praėjusiais metais – jau 4 procentus. Be to, vidutinė žala žiedinėje sankryžoje yra net 30 proc. didesnė nei vidutinė žala autoavarijos metu.

Dažniausiai avarijos įvyksta dėl žmonių klaidų, emocinio nestabilumo, viršijamo greičio, tačiau Lietuvos automobilių kelių direkcijos Eismo saugumo skyriaus vedėjo nuomone, susidūrimų padėtų išvengti ir senųjų žiedinių sankryžų rekonstrukcija. Ateitimi laikomos greitosios (angl. turbo roundabouts) sankryžos. Tokia prieš keletą dienų oficialiai atidaryta prie Birštono. 

„Lietuvos draudimo“ valdybos narys, projekto „Nulis pykčio“ ambasadorius Raimondas Geleževičius pasakojo, kad žieduose vairuotojai dažniausiai atsitrenkia į priešais važiuojančio automobilio galą, nubrėžia šoną, t.y. gana stipriai apgadina automobilius, dėl ko tenka šalinti bendrąją kėbulo deformaciją, keisti vidines kėbulo detales, tokias kaip stiprintuvai, galiniai skydai ir pan. Pagrindinės priežastys, kodėl įvyksta avarijos žieduose – netinkamas įvažiavimas ar išvažiavimas iš jų bei persirikiavimas tarp juostų. Be to, didelį vaidmenį vaidina ir emocinė vairuotojo ramybė, kelių kultūra.

„

Patys, kaip vairuotojai, pastebime, kad pykčio protrūkių žiedinėse sankryžose pasitaiko tikrai labai dažnai – atsiranda „gudrių“ vairuotojų, kurie iš pirmosios eismo juostos taikosi suktis žiedu, taip pat ir tokių, kurie važiuodami antrąja juosta bando šiuos „pamokyti“. Pyktis keliuose tuo ir pavojingas, kad į vieno vairuotojo demonstruojamą agresyvų elgesį kiti vairuotojai dažniausiai atsako tuo pačiu“, – sakė R. Geleževičius.

Pagal avarijų skaičių pavojingiausios žiedinės sankryžos Vilniuje – Pedagoginio, Savanorių (Gerosios Vilties ar Giraitės) ir Minsko žiedai. Juose nutinka daugiau nei 60 proc. visų autoįvykių Vilniuje. Taip pat gausūs avarijomis yra Olandų, Antakalnio ir Santariškių žiedai. 

Senuosius žiedus būtina modernizuoti

Tuo metu Lietuvos automobilių kelių direkcijos Eismo saugumo skyriaus vedėjas Nemunas Abukauskas siūlė per daug nesureikšminti avarijų, nutinkančių žiedinėse sankryžose, stovėjimo aikštelėse – jos yra dažnos, tačiau mažiau mirtingos – vairuotojai atsiperka žala transporto priemonei, tačiau ne gyvybei.

„Nueikime į didžiausią prekybos centrą. Ten žmonės dažnai susitrenkia, kur nors įpuola, tačiau priemonių būtų imtasi tada, jei kažkurioje vietoje vis įvyktų nelaimingi atsitikimai, traumos. Tam, kad tokiose vietose žmogus nepatirtų nuostolių, ir yra draudimas. Kol automobiliai važinės keliais, kontaktinių susidūrimų nebus galima išvengti“, – sakė N. Abukauskas.

Specialisto teigimu, vienas iš pavojingiausių infrastruktūrinių objektų yra vieno lygio keturšalės sankryžos. Skaičiuojama, kad keturšalė sankryža turi net 32 taškus, kuriuose gali įvykti avarijos. Tuo tarpu važiuodami tokia pačia keturšale, bet jau modernia žiedine sankryža, vairuotojai gali susidurti tik aštuoniose vietose.  

Dar 2010–aisiais išleistoje ES studijoje „Saugaus kelių eismo geriausia patirtis“ skaičiuota, kad pakeitus paprastą kelių sankryžą žiedine sankryža, avarijų, kurių metu būtų sužeista žmonių, skaičius sumažėja 32%, kai pakeičiama trišalė sankryža, ir 41% – kai pakeičiama keturšalė sankryža. Reguliuojamą sankryžą pavertus žiedine sankryža, aukų atitinkamai sumažėja 11% ir 17%. Įprastos trišalės ar keturšalės sankryžos pavertimo žiedine sankryža nauda maždaug 2 kartus viršija išlaidas.

„Senosios, didžiosios sankryžos yra nykstančių klasių liguistos fantazijos liekanos. Tokie žiedai pasižymi dideliu avaringumu ir prastu pralaidumu. Važiuojant, pavyzdžiu, sostinės Pedagoginio žiedu reikia dar bent kelių papildomų akių, todėl natūralu, kad tokioje žiedinėje sankryžoje yra daugiau avarinių situacijų. O problemos kyla iš to, kad projektuojant didžiąsias miestų žiedines sankryžas nebuvo numatyti dabartiniai automobilių srautai“, – tikino N. Abukauskas.

Anksčiau statyti žiedai yra platūs (nuo 90 iki 300 metrų), į juos automobiliai įvažiuoja bei išvažiuoja smailiu kampu. Tuo metu modernūs žiedai ne tokie platūs (nuo 16 iki 60 metrų), į juos automobiliai įvažiuoja kiek įmanoma statesniu kampu. Eismo saugumo skyriaus vedėjo manymu, senuosius žiedus reikia modernizuoti, keisti į kitokio tipo sankryžas. Specialistas priminė žiedinės sankryžos paradoksą – kuo mažesnis sankryžos skersmuo, tuo jos pralaidumas yra didesnis. 

„Žiedo pralaidumą lemia ne tai, kiek į žiedą įvažiuoja mašinų, o tai, kiek žiede vyksta judėjimo, kokiu greičiu važiuojama pačiame žiede. Štai, Vilniaus savivaldybė yra numačiusi Olandų g. žiedą rekonstruoti į reguliuojamą sankryžą. Paskaičiuota, kad dėl to sumažės srautai, laukimo laikas. Dar geresni rezultatai pasiekiami sankryžą trasformavus į turbo arba greitąją žiedinę sankryžą“, – teigė N. Abukauskas.

Dėl savo ypatingos važiavimo juostų išdėstymo sistemos turbo sankryžos tampa iki 20 proc. pralaidesnės nei tokio paties dydžio trijų juostų žiedinės sankryžos. Tokios sankryžos esmė paprasta – vairuotojas pasirenka važiavimo juostą dar neįvažiavęs į sankryžą. Įvažiavus jos pakeisti nebegalima – tai užtikrina tarp juostų esantys borteliai, jų nėra tik ties įvažiavimais ir išvažiavimais. Tokia sistema pagreitina judėjimą sankryžoje ir sumažina eismo įvykių skaičių. 

Lenk medį, kol jaunas

Remiantis anksčiau minėto bendrovės „Lietuvos draudimas“ apklausos duomenimis, praktiškai visi – 95 proc. – Lietuvos vairuotojų bent kartais patiria įvairių neigiamų emocijų keliuose (pyktį, stresą, susierzinimą ir pan.), o apie 40 proc. vairuotojų pyktį prie vairo patiria nuolat. Lietuvos automobilių kelių direkcijos Eismo saugumo skyriaus vedėjas taip pat pažymėjo, kad kalbant apie saugumą keliuose būtina akcentuoti ir vairavimo kultūrą, pykčio kelyje valdymą.

„Emocijos keliuose yra svarbus faktorius, pagal kurį vertiname eismo įvykius. Daugelis eismo įvykių gali įvykti dėl emocinio nestabilumo. Kol žmogus neviršija greičio, kol jo neerzina priekyje lėčiau važiuojantis ar kvailai pasielgęs kitas vairuotojas, tol eismo įvykių daugeliu atveju galima ir išvengti. Tačiau tą emocinį faktorių gali lemti daug kas, kad ir pati valstybės santvarka. Kalbėdami apie eismo saugumą galime įžvelgti labai tolimas sąsajas su žmogaus gyvenimo kokybe, jo užimtumu, tikrumu už rytojų ir panašiai. Kita vertus, emocijas gali dirginti ir tai, kad kelias nėra logiškai sutvarkytas, skatinantis greitesnį važiavimą ar kitų vairuotojų žioplus pasirinkimus“, – sakė N. Abukauskas.

„Pavyzdys, jei Vilniuje matydamas plačias gatves vis vien stoviu kamščiuose, nuolat nespėju į darbą, aišku, kad būsiu sudirgintas ir mano vairavimas bus ne toks kokybiškas“, – argumentą pavyzdžiu iliustravo specialistas.

Tai, kad kelių kultūra yra neatsiejama nuo bendros saugumo situacijos kelyje, liudija ir kitas tyrimas.

„Tyrimą atliekanti mašina sustoja prie šviesoforo ir užsidegus žaliai šviesai nejuda iš vietos. Kai pasipiktinę vairuotojai imdavo reikšti nepasitenkinimą, piktžodžiauti ir panašiai, tyrimo autoriai užsirašydavo, kurie vairuotojai greičiausiai netekdavo kantrybės. Tada šie žmonės pagal jų automobilių numerius buvo surandami ir jiems naktį paskambinę tyrėjai provokuodavo kvailais klausimais. Tie, kurie piktinosi dieną, naktį, išgirdę kvailą klausimą telefonu, nepratrūko. Reiškia, automobilyje žmogus tampa kažkas kitas, nuasmenintas, pranašesnis už kitus. Tai primena norą internete komentarus rašyti anonimiškai. Žmogus į akis tokių dalykų nepasakytų, tačiau komentarų skiltyje jis jaučiasi saugus, pasislėpęs. Mano automobilis – mano tvirtovė“, – pastebėjo Lietuvos automobilių kelių direkcijos atstovas.

Paklaustas, kas keliuose erzina jį patį, N. Abukauskas įvardijo piktybišką eismo taisyklių ignoravimą.

„Kai matau, kad žmogus žino, kad prasižengia taisyklėms, kad gali sukelti pavojų tiek sau, tiek aplinkiniams, bet tai ignoruoja. Tačiau nors mane kaip žmogų tai erzina, kita vertus, tai mane verčia susimąstyti, ką galima pakeisti, kad to nebūtų, kaip tai išgyvendinti iš žmonių sąmonės. Tai gali būti ir drausminės priemonės, ir didesnis žmonių mokymas, bendras kultūros kėlimas“, – svarstė jis, pridurdamas, kad Lietuvoje tai yra didelė spraga. 

Lietuvą specialistas palygino su Švedija.

„Štai, Švedijoje jaunikaitis atėjęs laikyti vairavimo teisių egzamino labai gerai žino, kad jis ateina valdyti pavojingą daiktą, kad jis turės būti ypatingai paslaugus pėstiesiems, dviratininkams, kad jis už automobilio stiklo nesislėps, o, priešingai, mėgins būti atviras, pavyzdžiu kitiems. Jis supranta fizikos dėsnius, kad norint sustoti, neužtenka paspausti stabdžių pedalą, kad automobilis yra inertiškas ir panašiai. Lietuvoje šito trūksta ir mūsų aštuoniolikmetis, gavęs teises, jaučiasi eržilas ir nėra įsisavinęs visų būtiniausių taisyklių“, – įsitikinęs pašnekovas.

Tai esą iliustruoja ir avaringumo duomenys – daugiausiai autoįvykių nutinka pirmais, antrais vairavimo metais. 

„Todėl ir sakoma, lenk medį, kol jaunas. Jaunas klaidas daro iš nepatyrimo, senas – iš užsispyrimo“, – reziumavo N. Abukauskas.