Naujausio tyrimo duomenimis, 95 proc. Lietuvos vairuotojų bent kartais patiria įvairių neigiamų emocijų keliuose, o apie 40 proc. vairuotojų pyktį prie vairo patiria nuolat. Tokia statistika Romui kelia šypseną – vyriškio teigimu, kiekvienas vairuotojas savo kelionę gali paversti malonia, tik reikia mokėti valdytis.
„Šiaip tai aš labai ramus žmogus, retai man kyla neigiamos emocijos. Manau, kad pyktį už vairo pats žmogus sau kartais susikelia. Jei per lėtai žmogus priešais važiuoja – aplenk jį, o ne nervinkis. Jei per vėlai žmogus įjungė posūkį, vadinas, per arti jo važiavai, laikykis saugesnio atstumo. Prieš erzinantis dėl kitų, visada pirmiau reikia pažiūrėti į save“, - pataria jis.
Paklaustas, ar šaltas mąstymas būtinas jo profesijoje, jis pritardamas palinksi.
„Jei nesi ramus, pasitikintis savimi kelyje – geriau išvis nevažiuoti. Jei būsi sudirgintas, išsiblaškęs, visko bijosi, visi tave nervins – tokia kelionė geruoju nesibaigs“, - įsitikinęs tolimųjų reisų vairuotojas.
- Tai ką daryti, kad ta kelionė rami būtų, o galvoje nekirbėtų nereikalingos piktos mintys?
- Yra viena lengva taisyklė. Nuo ko prasideda teatras? Nuo rūbinės. Taip ir tolimųjų reisų vairuotojais – kad jie gerai važiuotų, jaustųsi gerai už vairo, be jokių pašalinių emocijų, visa tai priklauso nuo to, su kokia jie nuotaika išvažiuoja iš namų. Jei fūristas algą gavęs laiku, jei žino, kad jo vaikai pavalgę, mokesčiai sumokėti ir namie viskas tvarkoje. Tada jis išvažiuoja ramus, užsideda mėgstamos muzikos kompaktą ir pirmyn!
- Bet skirtingose šalyse turbūt tai padaryti yra ne vienodai lengva?
- O, tikrai taip. Kiekvienoje šalyje vis kitokia vairavimo kultūra. Kultūringiausi žmonės – Skandinavijoje. Vien girti galiu švedus, taip ir vokiečius. Italijoje su vairavimo kultūra yra kiek prasilenkiama, o ten galiojančios taisyklės skiriasi nuo įprastų mums. Jei tau mirksi šviesomis, tai nereiškia, kad duoda kelią – tai, priešingai, įspėjimas sustoti. Todėl, kertant skirtingas valstybes, būtina žinoti ir tos šalies vairuotojų mentalitetą, pagrindines nerašytas taisykles. Kelių ženklai panašūs arba tokie patys, tačiau avarinės situacijos sukeliamos dėl žmogiškojo faktoriaus. Kiekvienoje valstybėje – sava tvarka.
- Dažnai vykstate ir į Angliją. Kaip sekasi ten?
Atsirado lyderis, sustabdė kitas mašinas ir rodo man atbuliniu įvažiuoti į žiedą. Sutaupiau ir laiko, ir degalų ir kelionę tęsiau su šypsena lūpose. Manau, padėjo tai, kad sunkvežimio gale yra lipdukas, perspėjantis, kad vairuotojas sėdi kairėje transporto priemonės pusėje – tada visiems aišku, kad čia užsienietis. Įdomu ir tai, kad jei panaši situacija būtų nutikusi Lietuvoje, tai mane akmenimis užmėtytų, o ten – nieko panašaus. Mašinos sustojo, vairuotojai, mačiau, kas laikraštį ėmė skaityti laukdami, kas sumuštinį valgyti – be jokių pykčių ir grūmojimų.
- O kaip kitos Vakarų šalys?
- Malonumas važiuoti Prancūzijoje ar Vokietijoje. Ten, pavyzdžiui, kai išvažiuoji iš stovėjimo aikštelės, judi greitėjimo juosta ir įjungi posūkį į kairę, kad įvažiuotum į autobaną – tai pažiūri į veidrodį ir matai – vos vairuotojai pamatė tavo posūkį, visi it vėjo nupūsti. Kas iš antros į trečią, kas iš pirmos į antrą – kelias tuščias, prašom važiuoti.
Lietuvoje ilgai laukęs, dar palauk. Jei matai, kad gražiai, mandagiai užleidžia greitėjimo juosta važiuojantį automobilį, tai veikiausiai toks žmogus užsieny pabuvęs, Vakarų šalyse važinėjęs. Daugėja Lietuvoje mandagumo apraiškų, bet lėtai.
- Vieša paslaptis yra Lenkijos keliai. O kaip su tenykščių vairuotojų kultūra?
- Lenkija yra Lenkija. Kai lenkas nori persirikiuoti į kitą juostą ar pasukti – tik tada, kai jau mašina juda šonan, jam besukant vairą netyčia užkliūva pirštas už posūkio svirtelės ir tik tada įsijungia posūkis. Iki tol nežinai, ar tiesiai jis važiuos, ar ne.
O mane aplenkia mane supykęs koks vyriškis, duoda ant stabdžių, tarsi norėdamas pamokyti ir tikisi, kad man lengva sustabdyti tokią mašiną.
- Lietuvos keliuose vairuoti vilkiką lengviau?
- Mūsų mentalitetas toks, kad jei mano pirmumas, tu man ant galvos važiuok, bet aš tavęs nepraleisiu, nors ir turiu galimybę praleisti. Arba dar dažna situacija – važiuoja šviesoforo link. Geltona spalva sumirksėjo jau keturis kartus, o vairuotojas tik žvilgt į galinio vaizdo veidrodėlį. Jei niekas nemato, jis lekia kad ir per raudoną. O jeigu vienas pravažiavo netaisyklingai, būtinai ir antras ar trečias seks – esą, jei jam galima, galima ir man.
Važiuoti Rusijoje yra absurdas. Įvažiuoji į šalį ir persižegnok, nes atrodo, kad 3 iš 4 rusų teises yra nusipirkę. Pirmumą ten nurodo ne kelio ženklai, juostų žymėjimas, o tai, pas kurį didesnė mašina, pas ką garsesnis signalas. Dar baisiau su rusų fūristais – turi jie per parą labai didelius atstumus nuvažiuoti. Tai matai, parvažiuoja priešais tave ruso fūra ir tu nežinai, jis jau miega ar dar ne.
- O kas vairuoja prasčiau – jauni vairuotojai, dar dažais kvepiantį pažymėjimą laikantys, ar seni kelių vilkai?
- Čia ne dėl amžiaus. Juo prastesnis kibiras, tuo chuliganiškiau važiuoja, juo senesnė mašina, tuo jis labiau bando tai kompensuoti riksmais ir ženklais, nesaugiu vairavimu. Todėl mašinoje visada turiu vaizdo registratorių – jis išsprendžia daug problemų.
- O problemų, veikiausiai, nemažai būna pasieniuose?
- Ant kiekvienos sienos yra nerašyti įstatymai. Pati kvailiausia siena yra Medininkų poste, iš Baltarusijos grįžtant į Lietuvą. Ten jau nežiopsok. Truputį pristabdei ar prisnūdai – ten niekas tavęs nepažadins, bet tik patyliukais aplenks, apvažiuos ir vėl tu eilės gale.
Latvijoje tai lengviau būna.
- Galiausiai, ką patartumėte, kad keliuose visi laimingesni būtų?
- Daryk viską teisingai ir tada tavo pavyzdžiu seks kiti ir visi bus patenkinti. Pats nebūk naglas, nemandravok, rodyk kitiems pavyzdį ir visi keliuose būsime saugesni ir ilgus atstumus važiuosime su šypsena.