Laimingieji, per mėnesį uždirbantys tiek, kad likusį laiką gali buriuoti

Į įvairias gyvenimo sritis besiskverbiančios informacinės technologijos įtraukia ir daugiau dirbančiųjų.

Apie kai kurių IT įmonių darbo sąlygas sklando legendos, tačiau verslininkas Ilja Laursas tvirtina, kad šiame sektoriuje dirbama labai įvairiai. Kartu jis pripažįsta, kad IT vis dėlto kiek labiau nei kitos sritys leidžia nebūti pririštam prie konkrečios darbo vietos, nes IT specialisto įrankiai yra kompiuteris ir internetas.

Pašnekovas išskiria du visiškai skirtingus polius: laisvai samdomus specialistus ir didelių korporacijų darbuotojus, dirbančius biuruose, kurie suskirstyti į uždaras sekcijas.

„Kartais sakoma, kad būti laisvai samdomu darbuotoju yra labiau gyvenimo stilius nei darbas, nes tai yra laisvai pasirenkamas darbas, kai galima pasirinkti ir aplinką, kurioje dirbi, ir darbo grafiką. Ekstremalus laisvai samdomo programuotojo stereotipas: jis gyvena Maljorkoje ar Maldyvuose, o nešiojamas kompiuteris ir internetas yra viskas, ko jam reikia. Padirba mėnesį per metus ir uždirba pakankamai, kad likusius vienuolika mėnesių galėtų buriuoti“, - interviu DELFI pasakojo I. Laursas.

Tiesa, tokie specialistai visame sektoriuje sudaro vos keletą procentų.

„IT yra viena iš nedaugelio sričių, kurioje galima sau leisti tokį gyvenimo būdą, jeigu pačiam žmogui tai patinka, nes jis nereikalauja būtų konkrečioje vietoje. Pavyzdžiui, dirbant parduotuvėje kasininku tiesiog neįmanoma atsitraukti nuo kasos ir dirbti iš Tailando“, - atkreipė dėmesį pašnekovas.

Tačiau kitaip IT specialistai dirba didelėse korporacijose, kur yra labai aiškios atsakomybės ir hierarchija.

„Ten yra labai griežtai reglamentuota darbo diena, numatytos atsakomybės, kiekvieną kartą įėjus reikia perbraukti savo kortele, kur iki sekundžių registruojama, kada atėjai į darbo vietą ir kiek dirbai. Teko girdėti, kad kai kurios didelės korporacijos programuotojų našumą bandoma matuoti pagal tai, kiek eilučių kodų prirašo ir numatomi tam tikri planai savaitei“, - pasakojo verslininkas.

Pats pašnekovas pripažįsta, kad jam nėra artima tokia darbo forma.

„Man gyvenime teko susidurti su korporacine darbo kultūra ir aš supratau, kad ji man mažai imponuoja, kai prieš keletą metų teko lankytis vienos didelės kompanijos tyrimų centre, ten pamačiau ištisus aukštus, suskirstytus į uždaras sekcijas, kuriose dirba žmonės. Tai Amerikoje yra įprasta, tačiau prie kiekvienos sekcijos buvo brūkšninis kodas, kad nereikėtų ranka įvedinėti žmogaus vardo ir pavardės, vadovas eina ir tiesiog skenuoja tuos kodus. Jeigu žmogus sėdi savo sekcijoje, jis yra nuskenuojamas. Pasijutau nejaukiai, nenorėčiau būti taip nuskenuojamas kasdien“, - sakė I. Lauras.

Tarp šių dviejų totaliai skirtingų darbo formų egzistuoja ir daug mišrių variantų.

„Amerikoje labai populiarėja liberalūs darbo santykiai. Labai dažnai tenka matyti, kai darbuotojai dvi dienas dirba iš namų, o tris – biure. Mišrių darbo variantų yra begalė“, - pasakojo pašnekovas.

Maždaug pusė nuolat ieško, kur geriau

Kai kurios informacinių technologijų įmonės visame pasaulyje bando išsiskirti savo biurais, kuriuose įrengiama įvairiausių pramogų darbuotojams, poilsio zonų ir pan.

I. Laursas mano, kad tai galima sieti ir su viršpelniais, kurie pasitaiko šiame sektoriuje.

„Labai dažnai tie verslai, kurie susiduria su vadinamuoju viršpelniu, pradeda elgtis ekonomiškai neracionaliai. Čia tas pats atvejis, jei vaikui duosi labai daug kišenpiginių, jis greičiausiai prisipirks labai daug ledų. Trumpuoju laikotarpiu galima pasidžiaugti surasta niša ir dideliu pelnu, tačiau ilguoju laikotarpiu atsiranda konkurencija ir reikia užtikrinti nuolatinį pelningumą“, - teigė pašnekovas.

Tačiau šio sektoriaus įmonės pastebi, kad išties trumpuoju laikotarpiu tai įmanoma, tačiau ilgainiui tenka įvertinti visas sąnaudas ir priimti kitokius sprendimus.

„Kai korporacija svarsto savo strategiją ateinantiems dešimčiai metų, ji turi pasirinkimą: suteikti darbuotojams socialinę gerovę, pristatyti masažuoklių ir pan. ar geriau mokėti daugiau, bet susodinti juos į minėtas sekcijas. Bent jau Amerikoje yra prieita prie išvados, kad dauguma vidutinių darbuotojų renkasi ne gerovę biure, bet papildomus pinigus, nes jis pats suras, kur panaudoti papildomus pinigus“, - sakė I. Laursas.

Taigi, anot jo, ne šiaip sau atsiranda ištisi biurų aukštai, suskirstyti į mažytes sekcijas, kuriose dirba žmonės. Tai lemia konkurencija ir noras minimizuoti darbo vietos sąnaudas.

„Tokia yra Amerikos dirbančiųjų pozicijas. Aš pats buvau nustebęs, kaip mažai amerikiečiai vertina darbo vietą ir stengiasi kuo labiau visas pajamas konvertuoti į pinigus. Taip pat skirtingai nuo Europoje, JAV yra labai aukšta darbuotojų rotacija, tiek darbuotojų, tiek darbdavių iniciatyva. Ten yra labai mažai darbuotojų nuoširdaus lojalumo, jų požiūris yra labai pragmatiškas. Iš akies spėju, kad maždaug pusė darbuotojų nuolat yra kito darbo paieškose ir pirmai progai pasitaikius gauti geresnį atlyginimą ar sąlygas, iškart peršoka“, - pasakojo verslininkas.

Tuo metu Europoje pastebimas emocinis prisirišimas prie bendrovės yra didesnis, dėl to žmonės kur kas labiau nei amerikiečiai vertina savo darbo aplinką.

„Jeigu darbo vietą suvoki kaip namus, tuomet tau ir norisi ją matyti kiek įmanoma jaukesnę su teniso stalu ir šaldytuvu“, - teigė jis.

Pasak verslininko, labai sunku apibrėžti, kokia yra vidutinė darbo savaitės trukmė IT sektoriuje.

„Aš esu matęs laisvai samdomus specialistus, kurie dirba porą savaičių per metus, o po to ilsisi, tačiau esu matęs žmogų, kuris dirbo po daugiau nei šimtą valandų per savaitę. Tai būna visaip. Iš tiesų IT sritis yra ekstremalesnė nei kitos, nes čia darbo krūvis mažiau prognozuojamas nei kitur čia kaip tapytojas pradėdamas paveikslą nežino, kiek užtruks valandų, šimtą ar tūkstantį valandų“, - sakė I. Laursas.