Yra ekspertų, tvirtinančių, kad žiedinių sankryžų pralaidumas gali būti padidintas sumažinant važiavimo žiedu greitį: tarkime, jei važiuojančių žiedu greitis siektų 30-40 kilometrų, tai kitoms transporto priemonėms įvažiuoti į transporto žiedą būtų daug lengviau.
DELFI domėjosi, ką apie tai mano Vilniaus miesto savivaldybė, atsakinga už eismo mieste organizavimą, mokslininkai ir patyrę automobilininkai.
Greičio apribojimai pralaidumo nepadidins
Paprašytas pakomentuoti situaciją žiedinėse sankryžose, Vilniaus miesto savivaldybės Eismo organizavimo skyriaus vedėjas Tomas Kamaitis sakė, kad žiedinės sankryžos turi numatytą tam tikrą automobilių pralaidumą: „Žiedinių sankryžų pralaidumas – tai tam tikras automobilių kiekis, kuris gali sklandžiai įvažiuoti ir pravažiuoti žiedinę sankryžą. Jei jis didėja, neužtikrinamas žiedinės sankryžos pralaidumas, ir tada prieš sankryžą formuojasi spūstys.“
Jis tvirtino, kad „didžiosios Vilniaus miesto žiedinės sankryžos turi didelius išorinius spindulius ir per didelį skaičių juostų skaičių pačiame žiede. Galima pastebėti, kad žiede kraštinė kairė juosta retai naudojama vairuotojų.“ Tai – gali būti viena priežasčių, nulemiančių automobilių spūsčių prie žiedinių sankryžų susidarymą.
Savivaldybės atstovas sutinka, kad eismo pralaidumą padidintų greičio apribojimai, tačiau tai – ne pagrindinė priemonė, yra efektyvesnių: „Greičio viršijimo rodikliai turi įtakos sankryžos eismo saugumui, pralaidumo sklandumui, tačiau dažniau šios priemonės įgyvendinamos tobulinant žiedinių sankryžų infrastruktūrą. Tik ji užtikrina automobilių eismo greičio ribą žiedinėse sankryžose, tik kelio ženklų nepakanka“, – pasakojo T. Kamaitis.
Jis patartų žiedu važiuojantiems žmonėms neviršyti saugaus greičio, būti tolerantišku vairuotojams, įvažinėjantiems į žiedą: „Dažnai matome, kaip žiedu važiuojantys vairuotojai pagreitina važiavimą, nes mato, kad kitas vairuotojas ketina įvažiuoti į eismo srautą ratu. Dėl to didėja greičiai žiede, atliekami nesaugūs persirikiavimai.“
Atsargesniems jis pataria būti ir vairuotojams, kurie įvažiuodami į žiedinę sankryžą nepasirenka saugaus manevravimo greičio ar staigiai stabdo ir taip priverčia iš paskos važiuojančius automobilius staigiai stabdyti. Rezultatas dažnai liūdina: susidarius automobilių judėjimo stabdymo reakcijai, ji dažnai pasibaigia eismo įvykiu.
Greičio ribojimas – viena priemonių
„Didesni žiedai, kuriuose yra kelios eismo juostos, dabar jau nebestatomi: kur įmanoma, įrengiamos dviejų lygių sankryžos, išsprendžiančios saugaus eismo bei eismo intensyvumo klausimus mieste, kitur pasirenkamos vienos eismo juostos žiedinės sankryžos, kurios dabar populiarėja Europoje dėl saugumo ir netgi didesnio pralaidumo“, – teigė Lietuvos automobilininkų sąjungos prezidentas Rimvydas Anusauskas. Jo nuomone, dar nuo senų laikų likusiose žiedinėse sankryžose, kuriose yra dvi ir daugiau eismo juostų, gal ir praverstų 30 kilometrų per valandą greitis, tačiau kaip tai atsilieptų eismo saugumui ir transporto spūstims, dar nežinia: tai yra mokslininkų tyrimo objektas.
Jis tvirtino, kad saugumo ir spūsčių klausimai dviejų lygių sankryžoje prie Lietuvos edukologijos universiteto yra išspręsti tik iš dalies, mat toje sankryžoje vis dar susidaro spūstys, ji nėra pralaidi: „Puiku, kad įrengta dviejų lygių sankryža: jei nebūtų pravažiavimo apačioje, tai nuo transporto spūsčių kentėtų dar daugiau vairuotojų, o ir jos pačios būtų didesnės“, – pasakojo R. Anusauskas. Automobilininkas įsitikinęs, kad rekonstruojant sankryžą turėtų įsijungti atitinkami projektavimo institutai, galintys pasiūlyti išmanių ir modernių sprendimų.
Kol kas automobilininkas pataria naudotis išmaniosiomis technologijomis ir, sužinojus apie spūsčių vietas, jų tiesiog išvengti. Tie vairuotojai, kurie žiedinių sankryžų išvengti negali, transporto spūstį turės tiesiog atstovėti, tačiau R. Anusauskas tvirtino, kad patys jie irgi gali prisidėti prie spūsčių mažinimo, stebėdami ir sekdami kelio ženkluose nurodyta informacija: gal neverta kirsti eismo juostų žiedinės sankryžos viduje, o gal reikia užleisti transporto priemones, judančias tam tikra eismo juosta.
R. Anusauskas pabrėžė, kad labai svarbi čia ir vairuotojų kultūra: „Pastebime, kaip mūsų kultūros lygis keičiasi į geresnę pusę, tačiau kol kas gatvėse dar matyti tų įžūlių akiplėšiškų vairuotojų, kurie sukelia avarines situacijas.“
Žiedinė sankryža yra nevaldoma
„Reikia atskirti du dalykus: arba sankryža yra saugi, arba didelio pralaidumo. Jei reikia saugios sankryžos, tai saugiausia yra vienos juostos nedidelio skersmens žiedinė sankryža, kur posūkis staigus ir nėra galimybės greitai važiuoti. Jei pralaidžios – tai geriau įrengti paprastą šviesoforu reguliuojamą sankryžą“, – sakė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Automobilių transporto katedros vedėjas doc. dr. Saugirdas Pukalskas.
Prisiminęs žiedinę sankryžą prie Lietuvos edukologijos universiteto, jis sakė, kad ši sankryža nėra saugi: „Ten yra trys juostos: tik pagalvokite, kiek jose galimybių įvairiems manevrams. Taip kaip lenktame kelyje draudžiama lenkti, važiuoti dideliu greičiu, taip itin pavojingos sandaros žiedinėse sankryžose leidžiama beveik viskas – sudaromos puikios sąlygos konfliktinėms situacijoms kilti“, – pasakojo S. Pukalskas ir pridūrė, kad mieste tokios sankryžos nėra tinkamos.
Paklaustas, ar greičio apribojimo įvedimas galėtų būti efektyvus ir sumažintų konfliktinių situacijų skaičių, jis abejojo: „Nesuprantu, kodėl visi stengiasi kuo greičiau išvažiuoti iš žiedo: gal kaip ir visur, vairuotojai mėgsta nesilaikyti taisyklių ir viršyti greitį. Vien dėl šios priežasties galima sakyti, kad apribojimai nepadės, reikia inžinerinių priemonių: gal prie žiedinių sankryžų susikirtimo su gatvėmis galima įrengti neskausmingus kalnelius, kuriuos būtų galima pravažiuoti tik kiek prilėtinus“, – svarstė S. Pukalskas ir pridūrė, kad tikriausiai tai reikėtų panagrinėti plačiau, susiradus atitinkamų tyrimų.