Skirtingi keliai – skirtingos problemos
Kaip aiškina VGTU Kelių tyrimų instituto direktorius prof. dr. Audrius Vaitkus, Lietuvoje keliai yra skirstomi pagal jų reikšmę ir intensyvumą.
„Valstybei priklausantys keliai skirstomi į magistralinius, krašto ir rajoninius kelius. Pagrindiniai ir intensyviausi šalies keliai, žinoma, yra magistraliniai, tada – krašto keliai ir tuomet rajoniniai. Automagistralinių ir krašto kelių danga yra sudaryta iš asfalto ar betono, o dalį rajoninių kelių dengia žvyras. Tuo metu valstybei nepriklausantys keliai (savivaldybių nuosavybė) yra skirstomi į gatves, vietinius kelius ir privažiavimus. Tokie keliai gali būti asfaltuoti, nukloti žvyrų ar gruntu“, – pasakoja prof. dr. A. Vaitkus.
Pasak jo, priklausomai nuo kelių reikšmės ir priežiūros lygio, sniego ir šalčio padariniai juose gali skirtis.
„Tiek Lietuvoje, tiek Europoje tirpdyti sniegui ir ledui yra plačiai naudojamas natrio fluoridas. Tačiau paskutiniu metu, kai temperatūra nepakyla aukščiau 0 laipsnių, taip pat esant gausiam kritulių kiekiui ir pustant, tampa sunku nuvalyti ištirpdytą sniegą, nes šis limpa prie asfalto dangos, „trombuojasi“ ir kelyje formuojasi vadinami „guzai“. Tokiu atveju, net ir aukščiausiu lygiu prižiūrimas kelio ruožas gali būti labai netolygus, todėl vairuotojas, važiuodamas tokiu keliu, privalo būti ypač atidus ir sukoncentravęs dėmesį“, – sako specialistas.
Tuo metu mažesniuose priežiūros lygio keliuose, pavyzdžiui, krašto ar rajoniniuose keliuose, kuriuose yra naudojama mažiau ledo ir sniego tirpinimo medžiagų, susidaro provėžos – dalis dangos matosi, o dalis padengta storu suledėjusio sniego sluoksniu.
„Tokiose situacijose automobiliams tampa sunkiau prasilenkti, todėl, pavyzdžiui, matant, kad priešais atvažiuoja sunkiasvorė transporto priemonė, kurios gabaritai yra itin dideli, reikėtų sumažinti greitį ir bandyti kuo daugiau laikytis dešiniojo važiuojamosios dalies krašto“, – aiškina VGTU Kelių tyrimų instituto direktorius.
Negano to, mažesnio intensyvumo keliuose, anot prof. dr. A. Vaitkaus, susiformuoja ir dar vienas žiemai būdingas reiškinys.
„Dėl nedažno važiavimo tokiais apsnigtais kelio ruožais, išvažinėjama tik viena kelio juosta, todėl pats kelias tampa labai siauras. Tokiu atveju, ypač rekomenduotina važiuoti nedideliu greičiu, nes, kitu atveju, jei priešais išvysite atvažiuojantį automobilį, susidūrimo išvengti gali būti labai sunku“, – sako pašnekovas.
Kaip išvengti nelaimių?
Profesionalus lenktynininkas Benediktas Vanagas, kalbėdamas apie važiavimą asfaltuotu keliu, sako, kad net jei toks kelias iš pažiūros atrodo nuvalytas, reikėtų atkreipti dėmesį į vieną svarbią detalę.
„Asfaltuotas kelias net ir žiemos metu gali turėti pakankamai neblogą sukibimą su automobilio ratais, tačiau reikėtų atkreipti labai rimtą dėmesį į tai, ar asfaltas blizga, ar ne. Jei asfaltas blizga, tai gali reikšti, kad kelias yra pasidengęs plonu ledo sluoksniu, o tai kardinaliai keičia situaciją. Tokiu atveju kelio sukibimas su ratais yra labai minimalus“, – aiškina B. Vanagas.
Važiuojant ant viadukų ar kitų metalinių konstrukcijų, pasak pašnekovo, labai svarbu žinoti, jog tokiuose kelio ruožuose danga gali kardinaliai skirtis nuo įprastai asfaltu padengto kelio.
„Viadukas yra gelžbetoninė konstrukcija, ypač veikiama šalčio, kuris persiduoda ir kelio dangai. Važiuojant įprastu asfaltuotu ruožu, gali atrodyti, kad kelias yra saugus, sukibimas geras, tačiau užvažiavus ant viaduko, kelio danga staiga pasikeičia ir net metras ledo gali sukelti nepataisomą žalą. Todėl matydami, kad artėjame link viaduko, turime vertinti situaciją ir mažinti greitį“, – sako B. Vanagas.
Profesionalus lenktynininkas pabrėžia ir pavojų neasfaltuotuose keliuose.
„Žvyrkeliai ar gruntiniai keliai, ypač tokią žiemą, kaip šių metų, tampa tiesiog ledo keliais, kur sukibimas su danga yra praktiškai nulinis. Tokiuose ruožuose labai svarbu išlaikyti automobilį stabilų, todėl reikėtų vengti staigaus stabdymo ar greičio pedalo paspaudimo, o taip pat ir staigaus vairo pasukimo. Jei važiuojame, tarkime, asfaltu, bet matome, kad netrukus kelio danga pasikeis į, pavyzdžiui, žvyrą, iš anksto turime pradėti mažinti greitį, nes kitu atveju – pasikeitus ratų sukibimui su danga, automobilį suvaldyti gali tapti labai sudėtinga“, – aiškina pašnekovas.
Važiavimas apsnigtais keliais, pasak B. Vanago, taip pat turi savų subtilybių.
„Važiuojant apsnigtu ar betirpstančiu sniegu nuklotu keliu, automobilio padangų protektorius nėra visiškai pajėgus taip greitai „išsivalyti“, todėl ant sniego sluoksnio jis gali tiesiog „pakibti“ ir pradėti slysti. Norit išvengti tokių atvejų, važiuojant snieguotu keliu, reikėtų vengti lenkimų ar (jei nėra būtinybės), persirikiavimų į kita eismo juostą, jei nesame įsitikinę, kad danga, per kurią atliksime manevrą, tinkamai sukibs su automobilio ratais“, – sako lenktynininkas.
Visais atvejais, kaip teigia B. Vanagas, važiuojant žiemą ir atkreipiant dėmesį į prastesnį ratų sukibimą su kelio danga, būtina imtis konkrečių saugumo priemonių.
„Pirmiausia – reikėtų laikytis saugaus, o ne leistino greičio, o taip pat saugios distancijos / saugaus atstumo nuo kitų automobilių. Tuomet, jei važiuojama slidžiu keliu, nereikėtų daryti jau minėtų, staigių manevrų. Pamačius kliūtį ar matant, jog reikės sustoti, reikėtų pradėti stabdyti iš anksčiau. Na, ir, žinoma, visada vadovautis racionaliais sprendimais ir šaltu protu,“, – sako B. Vanagas.
Informacija parengta bendradarbiaujant su VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija.