Kodėl briedis?
Terminas „briedžio testas“ pirmą kartą pasirodė 1997 m. švediškame žurnale apie automobilius „Teknikens Varld“. Šio leidinio apžvalgininkas Robertas Collinas kartu su tuometinės, šalyje populiarios, televizijos laidos „Trafikmagasinet“ komanda ryžosi atlikti eksperimentą ir įvertinti tuo metu naujai prekyboje pasirodžiusio vieno vokiečių gamintojo automobilio stabilumą bei manevringumą kelyje, atsiradus netikėtai kliūčiai.
Deja, žurnalistams šis testas pasibaigė nesėkmingai – po keleto bandytų, važiuojant dideliu greičiu tarp sustatytų kuoliukų, automobilis apsivertė, tačiau aprašytas eksperimentas sukėlė didelį ažiotažą ir patraukė net automobilių gamintojų dėmesį. Pradžioje vokiškų automobilių gamintojai kratėsi atsakomybės, tačiau vėliau pripažino, kad naujasis jų modelis išties turėjo stabilumo problemų, todėl ne tik modifikavo automobilio važiuoklę bei įdiegė stabilumo kontrolės sistemą, bet ir atšaukė iki tol parduotus šio modelio automobilius.
Nuo to laiko švedų automobilių gamintojai su savo gaminamomis transporto priemonėmis ėmėsi patys atlikti panašius testus, o viena iš tokio bandymo priemonių – visai neatsitiktinai pasirinktas briedžio „manekenas“. Skandinavijos šalys yra gerai žinomos dėl savo miškingų teritorijų, per kurias driekiasi ir automobiliams skirti keliai. Didžiausias pavojus tokiuose kelio ruožuose – netikėtai į važiuojamąją dalį iššokantys laukiniai gyvūnai. Briedžiai yra vieni stambiausių ir dažniausiai šio regiono keliuose sutinkami žvėrys, todėl avarijų, kai su jais susiduria automobiliai, pasekmės būna labai skaudžios: pro automobilio stiklą įlėkęs žvėris sunkiai sužeidžia ar net mirtinai sužaloja transporto priemone važiuojančius žmones.
Neilgai trukus, švedų pavyzdžiu pasiekė ir daugiau automobilių gamintojų, o dabar be „briedžio testo“ yra neįsivaizduojamas bet kokio naujo modelio testavimas ir paleidimas į rinką.
Tad kaip atliekamas šis testas?
Nors šiais laikais skirtingi automobilių gamintojai naudoja skirtingus „briedžio testo“ variantus, pagrindinis šio testo principas išlieka toks pat – važiuojant dideliu greičiu, išvengti kelyje atsiradusios kliūties.
Kai kam gali pasirodyti, kad stabdymas yra geriausia išeitis, tačiau važiuojant užmiesčio keliu nemažu greičiu ir netikėtai pasirodžius kliūčiai, nuo jos pastebėjimo iki visiško sustojimo laiko, esamo atstumo dažniausiai neužtenka. Dėl to, atliekant minėta testą, pagrindinė užduotis yra išvengti ant kelio pasirodžiusio laukinio žvėries ar kitos kliūties. Kai automobilio greitis yra didelis, toks manevravimas yra itin ekstremalus, tačiau tai nereiškia, kad neįmanomas. Jei mašinos stabilumo kontrolės sistema yra tinkamai pagaminta, tai net ir atlikus šį manevrą, automobilis turėtų išlikti stabilioje pozicijoje.
Įprastai „briedžio testas“ yra atliekamas ant sausos kelio dangos, ant kurios kuoliukai sustatomi taip, jog sudarytų dviejų eismo juostų kelią. Testo metu, imituojant atsiradusią kliūtį, automobilio vairuotojas, naudodamasis tik vairo pagalba ir nekeisdamas važiavimo greičio bei nestabdydamas, 11 metrų ilgio ruože turi staigiai persirikiuoti iš vienos eismo juostos į kitą ir sugrįžti atgal.
Iš pradžių šis bandymas vyksta važiuojant 50 km/val. greičiu, tuomet greitis yra didinamas iki 60 km/val., dar vėliau – iki 70 km/val. Išlaikytas testas – tada, kai visi kuoliukai lieka savo vietose, o automobilis išlieka stabilus, nepasvyra ant dviejų ratų ir neapvirsta.
Visgi, kartais apvažiuoti netikėtos kliūties gali ir nepavykti, todėl antra populiariausia „briedžio testo“ versija – kaktomuša automobiliu trenktis į kliūtį. Tokiu būdu, naudojant „manekeną“, yra testuojamas ir tikrinamas automobilio stiklių stiprumas, oro pagalvių veikimo bei saugos diržų mechanizmas ir automobilio atsparumas susidūrimo metu.
Laukiniai žvėrys mūsų keliuose
Ne tik Švedijoje ar kitose Skandinavijos šalyse, bet ir Lietuvoje „netikėtos kliūtys“ t. y., į kelius iššokantys gyvūnai, yra didelė problema. Per praėjusius metus vien tik tokių autoįvykių, kuriuose automobiliai susidūrė su laukiniais žvėrimis, mūsų šalyje įvyko kiek daugiau nei 4 tūkst.
Dabar, atėjus pavasariui, laukiniai gyvūnai tapo itin dažnu reiškiniu užmiesčio keliuose. Maisto ir naujų gyvenviečių beieškantys žvėrys drąsiai kerta kelius, todėl šiuo metu vairuotojai turėtų būti ypač atidūs. Tai pat – reikėtų suprasti, kad „briedžio testas“ yra daugiau techninis nei realioje situacijoje atliekamas manevras, todėl jo principais reikėtų vadovautis tik tuomet, kai kito varianto tiesiog nėra. Tačiau norint, kad kelyje sumažėtų susidūrimų su laukiniais gyvūnais, ne automobilio manevringumas ir stabilumas yra pagrindiniai problemos sprendimo būdai, o pats vairuotojas.
Tad nereikėtų visko patikėti automobiliui ir tikėtis geriausio, verčiau patiems imtis atsakingų veiksmų. Važiuojant miškinga vietove tamsiuoju paros metu (laikas, kai laikiniai gyvūnai yra aktyviausi), rekomenduojama sumažinti važiavimo greitį iki mažesnio nei leistina bei stebėti ne tik kelią, bet ir šalikelę. Pamačius šalimais kelio „žibančias“ gyvūno akis, būtina greitį sumažinti bent iki 30 km/val., nes, kitu atveju, pilnai sustabdyti automobilio gali ir nepavykti.
Signalizuoti šviesomis ar garsiniu signalu – taip pat nederėtų, mat gyvūnas gali dar labiau sutrikti ir lėkti tiesiai po automobilio ratais. Labai iš lėto galima pabandyti apvažiuoti gyvūną, tačiau geriausias sprendimas, pastebėjus laukinį žvėrį šalia kelio ar ant jo, yra visiškai sustoti ir palaukti kol šis perbėgs kelią.
Informacija parengta bendradarbiaujant su VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija.