Pasak jo, viskas prasideda nuo elementarios eismo kultūros ir supratimo, kad kelyje esame ne vieni.
„Visada reikia lenkti taip, kad visi aplink tave matytų ir pats žinotum situaciją. Prieš pradedant ir baigiant lenkimo manevrą, svarbu, kad nesukeltum streso ar nepatogumo kitiems eismo dalyviams. Ir pats manevras turi trukti kuo trumpiau, tačiau tai reikia daryti laikantis leistino saugaus greičio“, – pabrėžia lenktynininkas.
Ko galima išmokti iš lenktynininkų
D. Tovilavičius ilgus metus dalyvauja žiedinėse lenktynėse, yra tapęs Baltijos šalių čempionu, o pernai važiavo viename stipriausių čempionatų Europoje – Vokietijos TCR kėbulinių automobilių lenktynėse. Čia varžovai važiuoja su vienodos galios ir svorio automobiliais, todėl važiuoja šalia, o lenkti yra labai sunku. Jis sako, kad čia lenkimai turi būti kruopščiai suplanuoti, visai kaip viešuose keliuose.
„Lenktynėse, kaip ir keliuose – jei jau nusprendei lenkti, turi tai daryti ryžtingai. Negali to daryti bet kada ir bet kaip. Turi išlaukti momento ir lenkimą suplanuoti“, – sako profesionalas.
Reikia žiūrėti į tolį
Būtent lenkimo planavimas turėtų padėti išvengti vieno didžiausių KET pažeidimų – ištisinės eismo juostos kirtimo. Vairavimo specialistai Lietuvoje dažnai pastebi, kad vairuotojai klaidingai mano, jog baigę lenkimą jie gali į savo juostą grįžti per ištisinę kelio žymėjimo juostą, jei lenkimą pradėjo ten, kur tai atlikti galima. Vis dėlto, tai tik mitas ir lenkimą reikia užbaigti dar prieš viengubą ar dvigubą ištisinę liniją.
„Jeigu priekyje automobilis važiuoja 80 km/val., o tu atvažiuoji 90 km/val. greičiu, tai esant tokiam greičių skirtumui, lenkimo manevras užtruks apie pusę kilometro. Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad vairuotojai žiūri tik 100 metrų į priekį ir pradeda lenkti prieš posūkius ir įkalnes“, – savo patirtimi dalijasi lenktynininkas.
Lenktynių trasose veikia, bet gatvėje gali sukelti liūdnų pasekmių
Jis pabrėžia, kad tam tikrų praktikų iš lenktynių trasos į gatves perkelti nereikėtų. Tačiau tokioje aplinkoje aiškiai matosi, koks vairavimo stilius, kokią įtaką daro kitiems vairuotojams.
„Lenktynėse yra įprasta praktika „prilipti“ varžovui prie galo, šmėžuoti jo veidrodėliuose ir taip provokuoti jį daryti klaidas. Taip kuri įtampą ir kai kurie jos neatlaiko. Tačiau gatvėje, tai visiškai nepateisinama ir, mano nuomone, viena iš didžiausių lenkimo ydų. Gatvėje, jeigu kas važiuoja labai arti iš galo, pradedi dairytis į veidrodėlį, o ir jausmas nemalonus. Kasdienybėje būtina laikytis saugaus atstumo nuo kitų eismo dalyvių. Tai padeda išvengti ne vienos avarinės situacijos arba jas sušvelninti“, – pabrėžia lenktynininkas.
Atstumas leidžia viską atlikti sklandžiai
D. Tovilavičius juokauja, kad dažnai vairuotojai, greičiausiai prisižiūrėję „Formulės-1“ lenktynių, privažiuoja priekyje važiuojančiam automobiliui iš galo ir staigiai metasi į priešpriešinę juostą lenkti.
„Lenkdamas, dažnas vairuotojas vadovaujasi savo supratimu. Tačiau visada reikia pasilikti vietos iki priekyje važiuojančio automobilio. Taip galima matyti toliau į priekį ir geriau įvertinti situaciją. Ir kai sąlygos lenkimui palankios, galima pradėti greitėti. Pasilikus atstumo, priešpriešinėje eismo juostoje galima užtrukti trumpiau, nes automobilis jau turi pagreitį“,– pataria lenktynininkas.
Lenktynių trasose važiuojama ratu, todėl vairuotojai žino, kas laukia už posūkio ar kalvos. Tačiau keliuose vairuotojai tokios privilegijos neturi, todėl D. Tovilavičius pataria visuomet atsižvelgti į kelio ypatumus.
„Pavyzdžiui, kelias nuo Vilniaus iki Lenkijos yra siauras, vingiuotas ir jame daug automobilių. Reikia iš anksto įvertinti savo galimybes lenkti ir būti pilnai įsitikinus, kad manevrą pavyks užbaigti. Stabdymas ar apsigalvojimas tik didina sumaištį eisme ir trukdo priimti saugius sprendimus“, – sako jis.
Informacija parengta bendradarbiaujant su VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija.