Posūkis žvyro kelyje buvo lemtingas
Moteris tikina, jog mirtis ją persekioja – vieną kartą pavyko jos stebuklingai išvengti, o kitąkart teko pažvelgti jai į akis iš arti.
„Kai dar buvau mokyklinukė, lankiau šokius. Vyko konkursas, į kurį turėjo važiuoti kelios poros ir jų vadovas. Kažkoks blogas jausmas mane apėmė, verkiau ir nenorėjau važiuoti. Pamelavau vadovui, kad negaliu, nes nepasisiuvau suknelės dar. Nevažiavau ir netrukus sužinojau, kad visi mašina keliavę vaikai kartu su vadovu kelyje žuvo“, – prisimena ji.
Kitą, prieš tris metus įvykusią avariją panevėžietė dar iki šiol kasdien tarsi iš naujo išgyvena savo mintyse. Nemalonios mintys moterį pasitinka kaskart sėdant už automobilio vairo.
„Pati kalta buvau. Tada daug dirbau – turėjau reikalų Panevėžyje, po kurių buvau susitarusi tam tikrą valandą atsidurti Ramygalos rajone. Vėlavau ir nerimavau, todėl skubėjau. Kaltas buvo greitis. Nuolat skambėjo telefonas, pagaliau atsiliepiau ir pasakiau, kad esu netoli. Kaip tik tą akimirką užkabinau posūkyje žvyrą“, – sako moteris.
„Mano mašina akimirksniu metėsi į priešingą kelio pusę, kelkraštį, tuomet į pievą. Nesupratau, kaip, tačiau verčiausi keletą kartų. Turbūt trumpam buvau praradusi sąmonę, nes nesupratau, kas įvyko. Atsipeikėjau žemyn galva – langai išdužę, mašina žiauriai sulankstyta“, – su siaubu prisimena ji.
Sėsti už vairo bijo net ir praėjus keleriems metams
Prabudusi ji pabandė atsisegti diržą – išsilaisvinusi trenkėsi galva į stogą. Iš sumaitoto automobilio moteris išsiropštė pro išdužusį langą.
„Mane išgelbėjo arba angelas sargas, arba visos prasiskleidusios pagalvės ir prisegtas diržas. Išlipus pamačiau besimėtančius duslintuvą ir bamperį. Susirinkau ir įsidėjau į bagažinę – maniau, dar prireiks“, – liūdnai šypteli pašnekovė.
Netrukus sukrėsta moteris panoro grįžti atgal į automobilį. „Norėjau pasižiūrėti, ar nesudužo dovanos – tą dieną buvo mano gimtadienis. Kažkas iškvietė policiją, kuriai atvažiavus vėl lindau į mašiną pasiimti rankinuko, išsitraukti dokumentų. Taip belandžiodama susipjausčiau kelius. Kai atvyko greitoji pagalba, atsisakiau lipti vidun ir tvirtinau, kad jaučiuosi gerai“, – teigia ji.
Iš tiesų K. Ostrauskienei nebuvo gerai – ji buvo prasikirtusi galvą, veidu tekėjo kraujas, ji buvo susipjausčiusi kaktą, rankas, kojas. Šalia ji girdėjo slaugytojas šnabždantis, jog dėl avarijos patyrė šoką.
„Po kiek laiko mane įkalbėjo važiuoti į priimamąjį, kuriame patikrino galvą, suleido vaistų nuo stabligės. Pasakė – jei pasijusi blogai, atvažiuok, ir paleido visą kruviną. Draugas parvežė namo, o aš buvau tokia pervargusi, jog iškart ėjau miegoti. Dar ilgai buvau šoke“, – prisimena ji.
Tiesa, patirta trauma tuo nesibaigė. Moterį iki šiol persekioja baimė vairuoti automobilį, važiuoti didesniu greičiu. Atsisėdus už vairo jai pradeda drebėti rankos, kojos, tankiau plaka širdis. „Kartais užeina tokie panikos priepuoliai prie mašinos vairo. Jaučiu baimę, turiu sustoti ir atsikvėpti. Baisus dalykas ta avarija – gerai, kad viena važiavau“, – sako moteris.
K. Ostrauskienė teigia, jog iš tuometinio automobilio neliko nieko ir nuo to laiko ji pradėjo bijoti mirties. „Tikrai nebuvau tas kelių erelis. Skubėdavau tik tada, jei kažkur vėluodavau, nes norėdavau laiku spėti. Kažkas davė ženklą, kad gyvenčiau lėčiau. Dabar taip ir darau“, – tikina ji.
Kai automobilis tampa nevaldomas, siūlo stipriai spausti stabdį
Lenktynininkas Vytautas Švedas važiavimą žvyru lygina su važiavimu ant sniego. Tokiu atveju automobilis turi gerokai mažiau sukibimo su kelio danga ir yra jautresnis visiems vairuotojo daromiems judesiams.
„Važiuojant ant žvyro, automobilį gerokai lengviau išprovokuoti slydimui, norint to ar nenorint. Svarbiausia, kaip ir ant sniego, vengti staigių judesių: staigių vairo sukimų, stabdymų, staigios akseleracijos“, – aiškina jis.
V. Švedas primena, jog važiuojant žvyrkeliu gerokai prailgėja stabdymo kelias. „Be abejo, jei nėra gerų vairavimo įgūdžių, svarbiausias faktorius yra pasirinkti saugų greitį. Nebūtinai reikia važiuoti tiek, kiek leidžia kelių eismo taisyklės. Jei tavo įgūdžiai neleidžia jaustis komfortiškai važiuojant 70 km/val, reikėtų mažinti greitį iki tokio, kuris leistų jaustis saugiai ir tuo pačiu sumažintų riziką“, – pataria lenktynininkas.
Pašnekovas pabrėžia, jog ne automobilis tampa nevaldomas ant žvyro, o patys vairuotojai, kurie išprovokuoja automobilį slydimui savo neteisingais judesiais. Vis dėlto, jei neturintis įgūdžių žmogus pradeda slysti ir nemoka suvaldyti automobilio, jam tenka pabūti už kelio ribų ir atsiduoti likimui.
Tuo metu lenktynininkas Benediktas Vanagas nepatyrusiems vairuotojams, patekusiems į tokią situaciją, kai žvyrkeliu važiuojantis automobilis tampa nevaldomas, pataria stipriai spausti stabdį ir vairuoti automobilį reikiama kryptimi. Šis sprendimas pasiteisina, jei automobilis aprūpintas ABS sistema, o šiais laikais ją turi beveik kiekvienas.
Lenktynininkas įsitikinęs, jog net ir patyrus avariją už vairo galima ir vėl jausti visišką pasitikėjimą savimi – tereikia išsiaiškinti kilusio eismo įvykio priežastis.
„Visų pirma, nors nesu psichologas, tačiau pirmasis klausimas yra baimė. Baimė lieka tuomet, kai nežinai, kodėl nutiko eismo įvykis. Išsiaiškinus priežastis, galima jaustis ramiau, belieka tik nekartoti klaidos“, – aiškina jis.
Anot jo, esminis žvyrinės dangos skirtumas nuo asfalto – žymiai prastesnis ratų sukibimas su danga. „Vadinasi, norint nepatekti į nemalonią situaciją, reikia mažinti automobilį veikiančius fizikos jėgas. Tai būtų mažesnis greitis posūkiuose, nes ne veltui užmiestyje žvyrkelyje leidžiamas leistinas greitis 70 km/val. Taip pat žvyrkelyje turėtų būti ankstesnis stabdymas bei švelnesnis greitėjimas, ypač, jei automobilis galingas“, – aiškina jis.