Šią istoriją portale observer.com aprašo amerikiečių rašytojas bei istorikas Michaelis Henry Adamsas. Toliau pateikiame visą rašytojo tekstą.
Nėra sudėtinga užkirsti kelią mirtims ir traumoms keliuose. Niujorko mero Billo de Blasio planas „Vision Zero“ skirtas sumažinti leistiną greitį keliuose nuo 30 iki 25 mylių per valandą (nuo 48 iki 40 kilometrų per valandą). Šio plano tikslas – per aštuonerius metus padaryti galą mirtims keliuose, o taip pat ir imtis griežtesnių nuobaudų taikymo už kelių eismo taisyklių pažeidimus, rašo „Observer“. Jau dabar džiūgaujama dėl šios iniciatyvos sėkmingumo. Niujorko mieste pėsčiųjų mirčių skaičius pasiekė dar neregėtas žemumas: 2015 m. keliuose žuvo vos 132 pėstieji.
Niujorkas neabejotinai tapo kur kas modernesnis per pastaruosius 114 metų nuo tada, kai privačiam asmeniui priklausantis automobilis pirmą kartą nutrenkė ir mirtinai sužalojo pėsčiąjį (1899 m. taksi automobilis nutrenkė pėsčiąjį, kuris nuo patirtų sužalojimų mirė). Tais laikais dar nebuvo kompiuterių, o Niujorko metro duris keleiviams atvėrė tik po dvejų metų, bet automobilių jau buvo. Beveik visi jie priklausė patiems turtingiausiesiems, tačiau jų buvo pakankamai, kad užpildytų gatves ir taptų aišku kur link judama. Be jokios abejonės, jau ir prieš tai Niujorko mieste eismo sąlygos buvo nepavydėtinos, tiesa, tada žmonės žūdavo, nes juos nuo kelio nušluodavo arkliai.
Norėdami įvertinti, kiek gi žmonių žūdavo keliuose tada, kai jais dar nevažinėjo automobiliai, nusikelkime į 1880 m., kai iki automobilių atsiradimo keliuose buvo likęs dar geras dešimtmetis. Tuo metu Manhatanas buvo atskiru miestu, kuriame gyveno 1 206 299 asmenys ir tai buvo didžiausias miestas. Trečioji vieta didžiausiųjų sąraše teko Bruklinui, kuris taip pat tuo metu turėjo atskiro miesto statusą. Brukline gyveno 566 663 žmonės. 1879 m. dėl nenatūralių priežasčių įvykusių mirčių registruota 1068; 51 nelaimėlis pakliuvo po traukiniu, o arklių tempiamos transporto priemonės gatvėse partrenkė ir mirtinai sužalojo 32 miesto gyventojus. Kur kas greitesnės garais varomos transporto priemonės tapo 22 asmenų mirties priežastimi, dar 11 žuvo patekę po estakadiniais traukiniais. Vertinant šiuos statistinius duomenis svarbu nepamiršti, kad Niujorkas šiais laikais yra kur kas didesnis, o gyventojų skaičius išaugęs net aštuonis kartus.
1902 m. vasario 12 d. multimilijonieriai, tokie kaip Williamas K. Vanderbiltas jaunesnysis greitiems automobiliams tapo ištikimi ne ką mažiau nei anksčiau buvo ištikimi greitiems arkliams. Ruošdamasis pirmosioms tarptautinėms Vanderbilto taurės automobilių lenktynėms 1904 m. jau 1900 m. jis importavo tris „Daimler Phoenix“ lenktyninius automobilius, o jo pamėgtas asmeninis automobilis pramintas „baltuoju vaiduokliu“. Juokauta, kad už kiekvieną akinamo baltumo automobiliu nuvažiuotą mylią vien baudoms jis išleisdavo ne mažiau 50 JAV dolerių.
E. R. Thomasą ir W. K. Vanderbiltą siejo glaudi draugystė. Iš tėvo E. R. Thomasas paveldėjo patikos fondą ir 150 tūkst. JAV dolerių pajamų per metus. Nepriklausomai nuo to, kokios veiklos imdavosi, atrodė, kad 1 m 88 cm ūgio Jeilio universiteto absolventui visur sekdavosi vienodai gerai, o vos 27-erių jis tapo naujai išrinktu jauniausiu banko prezidentu Niujorko istorijoje. Tiesa, dėl kilusių nesklandumų, susijusių su 7-ojo nacionalinio banko lėšomis, E. R. Thomasui teko skubos tvarka keisti planus ir įtikinti 17-metę sužadėtinę, su kuria kartu jis spėjo pabūti vos tris savaites, atvykti į Niujorką, kur įvyko jų verstuvės.
Būsima kompozitoriaus Cole’o Porterio žmona Linda Lee – iš Luizvilio valstijos Kentukio miesto kilusi itin pasiturinčių tėvų dukra. Maža to, ji buvo tikra gražuolė. Manyta, kad vestuvės įvyko Rod Ailande, tačiau sąjunga iškilmingai paminėta L. Lee tetos bute Harleme. Vedęs turtuolių dukterį E. R. Thomasas stačia galva pasinėrė į prabangą. Buvo kalbama, kad mėgstamiausia jaunosios E. R. Thomaso žmonos parduotuvė – „Cartier“.
Perpirkęs iš W. K. Vanderbilto „baltąjį vaiduoklį“ jis perdažė jį ryškiai raudona spalva. Niekam nuostabos nesukėlė tai, kad pasivažinėti su draugais nusprendęs E. R. Thomasas toli nuo šalia žymios 5-osios aveniu 57-ojoje gatvėje esančių namų lėkė vakarų kryptimi, Convent Avenue gatve, kur buvo įsikūrusi vienuolyno įsteigta mergaičių mokykla. Šis kreozote išmirkytais mediniais blokais grįstas kelias, besitęsiantis nuo 126-osios iki 152-osios gatvės, buvo tapęs mėgstamiausia galingų vyrų ir ne ką mažiau galingų jų automobilių bandymų vieta.
Kai kurių liudininkų teigimu, E. R. Thomaso vairuojama transporto priemonė 1902 m. vasario 12 d., kai buvo nutrenktas ir mirtinai sužalotas 7-erių metų H. Theissas, lėkė net 40 mylių per valandą greičiu. Berniukas su draugais žaidė ant kelio. Išgirdę garso signalą kiti vaikai spėjo išsibėgioti į skirtingas puses. Teisme vairuotojas kartu su draugais tikino, kad auka tapęs berniukas dėl neaiškių priežasčių ėmė bėgti automobilio link. Tiesa, taip ir nebuvo paaiškinta, kodėl jie važiavo, kaip buvo pripažinta, 14-16 mylių (22,5-25,7 km) per valandą greičiu vietoje leistinų 8 mylių (12,8 km) per valandą. Nuo patirto smūgio medalionas, kurį H. Theissas turėjo ant kaklo, įsmigo į jo trapų kūną.
Žuvusio berniuko šeima gyveno 8-ojoje aveniu. Berniuko tėvas per dieną uždirbdavo vos 1 JAV dolerį auksuodamas knygų viršelius. Kai galiausiai E. R. Thomasas buvo paleistas, netektį išgyvenantis berniuko tėvas Frankas P. Theissas pareikalavo 25 tūkst. JAV dolerių kompensacijos. Pritaręs E. R. Thomaso pareiškimui, kad reikalaujama kompensacija yra per didelė, teismas nurodė išmokėti sūnaus netekusiems tėvams 3125 JAV dolerių kompensaciją.
Nors 125-ojoje gatvėje esančioje policijos nuovadoje po nelaimės E. R. Thomasas prisiekė niekada daugiau nesėsiantis prie automobilio vairo, pažado jis netesėjo. Neilgai truks jis iškeliavo į Pietų Italiją, o nepamainomu bičiuliu tapęs „baltasis vaiduoklis“ keliavo kartu su šeimininku. Italijoje jis nutrenkė trijų vaikų motiną ir nė nestabtelėjęs nuskubėjo Paryžiaus link.
Dabar jau 90-ies sulaukusi Eileen Slocum pažinojo Lindą Lee, kai ši jau buvo ištekėjusi už Cole‘o Porterio ( su E. R. Thomasu ji išsiskyrė 1912 m.). „Ji pasakojo, kad jos pirmasis vyras nebuvo prastas vairuotojas, tiesiog paspaudęs įspėjamąjį signalą jis niekada nesustodavo“, - prisiminimais dalijosi garbaus amžiaus moteris. E. Slocum taip pat pasakojo apie E. R. Thomasą užgriuvusias negandas, kaip jis neteko milijonų 1907 m., susilaužė kelį, liko luošas visam gyvenimui, kaip gydytojai norėjo jam amputuoti koją, kaip jis išsiskyrė su pirmąja iš trijų savo žmonų Linda. Keliuose nemažai bėdų sukeldavęs milijonierius mirė sulaukęs vos 60-ies.
Atrodo, keršto valanda E. R. Thomasui atėjo kur kas anksčiau nei 1926 m., kai jį ištiko mirtis. Praėjus vos keliems mėnesiams po nelaimingo atsitikimo, nusinešusio berniuko gyvybę, toje pačioje vietoje jis buvo užpultas, kai važiavo naujuoju savo „Mercedes Benz“. Automobilį vairavo vairuotojas, E. R. Thomasas važiavo kartu su draugais ir žmona. Tarp 2-osios ir 3-iosios aveniu ekipažą pasitiko apie 100 berniukų ir jaunuolių minia. Šaukdami įžeidžiančias frazes jie ėmė mėtyti akmenis ir kitus objektus į automobilyje buvusius asmenis. E. R. Thomaso žmona patyrė kaklo sužeidimą, žaizda kraujavo ir ji nualpo.
Netekus vaiko ar draugo apima noras keršyti, tačiau bet kuriuo atveju smurtas – nepateisinama ir apgailėtina priemonė. Kažin ar E. R. Thomasą ir jo ištaigingą kompaniją su akmenimis rankose užpuolę asmenys pažinojo H. Theissą. Vis dėlto šių prabangiai atrodančių ponų kompanija atsidūrė vargšo be jokio gailesčio nutrenkto berniuko vietoje. Abi E. R. Thomaso aukos keliuose prieš šimtmetį įvertintos kaip priimtinos. Šiandien Niujorke nepriklausomai nuo asmens turimų privilegijų, ar tai būtų miesto meras, ar kas kitas, tokių žmonių kaip E. R. Thomasas arogancija netoleruotina. Juk tai buvo šaltakraujis, apie kitus negalvojantis, ginkluotas ir pavojingas žudikas.
Michaelis Henry Adamsas – rašytojas, knygų „Harlem, Lost and Found: An Architectural and Social History“, „Style and Grace: African Americans at Home“ autorius. Šiuo metu rašytojas dirba prie neilgai trukus pasirodysiančios knygos „Homo Harlem: A Chronicle of Lesbian and Gay Life in the African American Cultural Capital, 1915-1995“.