Šių žūčių galėjo ir nebūti: ar jūs irgi tai darote?

Specialistai pripažįsta: daugelio žūčių keliuose buvo galima išvengti. Taip jie prabyla kalbėdami apie eismo įvykius, kuriuose vairuotojai ir keleiviai nesegi saugos diržų. Nors kelias sekundes užtrunkantis diržo užsisegimas gali išgelbėti gyvybę – lietuviai linkę prisisegti juos tik važiuodami ant priekinių sėdynių, o gale nemato reikalo. Kartais jie nemato būtinybės ir saugiai prisegti vaikų specialiose kėdutėse, teisindamiesi, kad važiuos tik porą kilometrų.

Dar šių metų vasarį Lietuvą sukrėtė tragiškas įvykis, kai Panevėžio rajone, automobiliui nulėkus nuo kelio ir įsirėžus į medį, žuvo net trys jauni vyrai. Du vyrai žuvo iš karto. Manoma, kad jie nebuvo prisisegę saugos diržų, kadangi buvo rasti iškritę iš sumaitoto BMW automobilio.

Maždaug po mėnesio tame pačiame rajone kilo analogiška situacija – vairuotojas nesuvaldė automobilio ir įvažiavo į medį. Spėjama, kad jis galva trenkėsi į keleivio pusės dureles. Greičio viršijimas, neatsakingas vairavimas, blogos oro sąlygos, alkoholis – tai tik kelios priežastys, dėl kurių kelionė automobiliu gali baigtis mirtimi. Tačiau net tokiose pavojingose situacijose mirčių galėjo būti mažiau.

Žūsta, nors galėjo likti gyvi

Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo priežiūros skyriaus vyresnysis specialistas Deivis Kulvietis informuoja, kad iki šios dienos 2015 metais eismo įvykiuose jau žuvo 44 vairuotojai. Iš jų 18 buvo neprisisegę saugos diržų. Jis atkreipia dėmesį, kad eismo įvykiuose taip pat žuvo 36 automobiliais vykę keleiviai, iš kurių beveik pusė – neprisisegę saugos diržų.

Tuo tarpu prėjusiais metais situacija buvo gana panaši. Iš keliuose žuvusių 66 automobilių vairuotojų beveik trečdalis buvo neprisisegę. Taip pat žuvo 61 automobilio keleivis, iš kurių 24 buvo neprisisegę saugos diržų, dėl dar 4 keleivių nėra informacijos.

Lietuvos automobilių kelių direkcijos Eismo saugumo skyriaus vedėjas Nemunas Abukauskas pripažįsta, kad pastartųjų žūčių galėjo ir nebūti. „Yra ir įrodymai, ir statistika, išradinėti dviračio iš naujo čia tikrai nereikia. Taip, gali būti įvykių, kuriuose neprisisegus saugos diržų gal ir būtų buvę geriau, bet tai vienetiniai atvejai. Iš esmės apie 30 proc. eismo įvykių yra susidūrimai, o diržas susidūrimo metu tikrai pagelbėja. Automobiliui apsivertus, kaip neretai būna, taip pat“, - sako jis.

N. Abukauskas sako, kad tik keliais išskirtiniais atvejais segtis saugos diržą yra nesaugu, tačiau Lietuvoje tai nėra aktualu: „Pavyzdžiui Estijoje galima neprisisegus važiuoti ledu, nes įlūžus tikrai nebus laiko jo atsisegti ir dar vaikus ant galinės sėdynės atseginėti. Bet tai yra elementaru, Estija yra šiauresnė šalis, jie žiemą turi ledo kelius.“

Jis tvirtina, kad yra susidūręs ir su keistu požiūriu, jog žmogus prisegęs diržu nežūs net įvykus eismo įvykiui. „Jei važiuodamas 250 km/h greičiu trenkiesi į medį – tai tikrai joks diržas nepadės. Vis tiek išsitaškys vidaus organai ir žmogus bus suknežintas automobilio viduje“, - sako jis.

Mažų miestų fenomenas

Vis dėlto N. Abukauskas pastebi, kad dauguma automobilio priekyje sėdinčių lietuvių beveik visada prisisega saugos diržus, išskyrus mažesnių miestų vairuotojus. „Praeitais metais mūsų darytas tyrimas parodė, kad didžiuosiuose miestuose beveik 100 proc. sėdinčiųjų priekyje buvo užsisegę, tačiau kuo mažesnis miestas, tuo didesnis nesegiančiųjų procentas“, - sako jis. Kelių direkcijos atstovas svarsto, kad taip gali būti, nes mažų miestelių gyventojai mano puikiai pažįstantys maršrutus, kuriais keliauja kiekvieną dieną, važiuoja nedidelius atstumus.

Tačiau jis pripažįsta, kad gale sėdintys keleiviai diržų nesureikšmina, juos segasi mažiau nei pusė visų važiuojančiųjų. Tai patvirtina ir praėjusiais metais DELFI rengtos „Lietuvos draudimo“ apklausos, kurioje dalyvavo daugiau nei 10 000 Lietuvos gyventojų, rezultatai. Apklausa parodė, kad tik trečdalis gyventojų visada segasi saugos diržus, sėdėdami gale. 22 proc. apklaustųjų teigė, kad dažniausiai prisisega, bet ne visada, o 15 proc. žmonių segtis nemato reikalo.

„Gal jie jaučiasi psichologiškai saugiau sėdėdami gale. Nežinau, bet tikrai nereikia galvoti, kad kuo toliau būsi nuo priekinio lango – tuo būsi saugesnis. Jei važiuodamas dideliu greičiu atsitrenksi į priešais esantį automobilį ar kitą kliūtį, organizmas gali nepernešti tokio staigaus sustojimo perkrovos, gali pradėti trūktinėti vidaus organai“, - sako jis.

Anot N. Abukausko neprisisegęs gale žmogus gali užkristi ant priekyje sėdinčiojo ir jį užmušti, vyras teigia ne kartą matęs vaizdus kaip gale sėdintis keleivis susidūrimo metu skrenda į priekį, o priekyje sėdinčiojo galva, atsimušusi į stiklą, lekia atgal. Tada jie smarkiai susitrenkia galvomis ir tai gali baigtis mirtimi arba labai sunkiais sužalojimais.

„Žmonės kažkodėl nėra linkę pasimokyti iš kitų klaidų. Kol patys nesusiduria su skausmingomis situacijomis ar net artimo žmogaus žūtimi, tol skeptiškai vertina diržų segimąsi gale.Gal prie to ir policija prisideda griežtai nevertindama šito nusižengimo, nežinau. Sunku nuspėti, bet kažodėl žmonėms tai neatrodo reikalinga“, - stebisi N. Abukauskas.

Nuolaidžiavimas vaikams gali baigti liūdnai

Nors savim pasirūpinti ir užsisegti diržus gale daugelis nenori, kartais suaugusieji nerimtai žiūri ir į savo vaikų saugumą. Kai kurie atžalų neveža specialiai tam pritaikytose kėdutėse, o kėdutes turintys ne visada saugiai prisega vaikus.

„Ne taip jau seniai turėjome bendrą tyrimą su studentais – ryte budėjome prie vienos Vilniaus mokyklėlės. Tai tikrai beveik visi tėvai turėjo kėdutes, bet daugelis važiavo neprisegę jose vaikų. O pasiteisinimas visada toks pats: labai skubėjom, mums čia labai arti ir pan. Galbūt tai yra žmogiška, bet reikia būti griežtesniems“, - sako jis.

N. Abukauskas ragina jokiu būdu neleisti vaikams miegoti ant galinės sėdynės ne kėdutėje, to neturi daryti ir suaugusieji: „Dažnai tėvai sako, koks jis vargšiukas, kaip jam nepatogu ir jis nori miegoti, todėl atsega jį ir paguldo tiesiog ant galinės sėdynės. Gal vaiko ir gaila tuo metu, bet kiek žmonių norėtų atsukti laiką atgal ir šiandien sako, jog nesvarbu, kiek zystų – trimis diržais prisegčiau. Tai tas nuolaidžiavimas savo pačių saugumui nėra gerai.“

Saugaus eismo specialistas Artūras Pakėnas sako, kad visi iki 135 cm ūgio vaikai, nepriklausomai nuo jų amžiaus turi būti vežami specialiose jų svoriui pritaikytose kėdutėse. Svarbiausia, kad saugos diržas remtųsi į vaiką, nebūtų laisvas – tarp diržo ir vaiko turi tilpti pirštas.

„Vaikas ne šuniukas. Rišame jį ne todėl, kad pririštume, o tam, kad apsaugotume gyvybę. Svarbu ne amžius, o ūgis, nes yra paskaičiuota, kad būtent iki 135 cm ūgio žmogui pavojinga segti standartinius diržus. Kitaip diržas eina per jo kaklą, o susidūrimo momentu gali būti užspaustos gyvybiškai svarbios arterijos. Todėl ir liliputai turėtų sėdėti ant specialių pritaikytų paaukštinimų – kėdučių be atlošo“, - sako saugaus eismo specialistas.

Pagal kelių eismo taisykles, vaikai turi būti prisegti jų ūgiui ir masei pritaikytomis sistemomis pagal kėdučių gamintojo nurodytą dydžio intervalą ir didžiausią vaiko masę. Atitinkamai nuo vaiko svorio yra skirstomos penkios skirtingos grupės, kiekvienai jų tinka skirtingos pritvirtinimo sistemos – automobilinės kėdutės:

0 grupė skirta vaikams, kurie sveria mažiau kaip 10 kg;
0+ grupė skirta vaikams, kurie sveria mažiau kaip 13 kg;
I grupė skirta vaikams, kurie sveria nuo 9 iki 18 kg;
II grupė skirta vaikams, kurie sveria nuo 15 iki 25 kg;
III grupė skirta vaikams, kurie sveria nuo 22 iki 36 kg.

Anot A. Pakėno saugiausia kėdutę tvirtinti yra gale už vairuotojo arba, jei automobilio sandara bei struktūra leidžia, viduryje. Tėvai, norintys specialioje kėdutėje vežti vaikus ant priekinės sėdynės turi nepamiršti išjungti oro pagalves.

Eismo specialistas ragina tėvus pačius pamokyti ūgtelėjusius vaikus kaip užsisegti diržą, ugdyti atsakomybę nuo mažų dienų. „Nereikia jų nuvertinti ir klausytis kaprizų. Jie puikiausiai viską sugeba, tereikia žaidimo principu juos pamokyti ir vėliau patikrinti ar gerai viskas užsegta. Svarbiausia, kad diržas neitų per kaklą, tai pati svarbiausia taisyklė“, - sako jis.