Sanjay Sarma – inžinerinės mechanikos profesorius, jau 17 metų dirbantis Masačiusetso technologijų institutu. Jis su kolegomis Davidu Brocku, Kevinu Ashtonu ir Sunny Siu tapo tais mokslininkais, kurie paklojo pamatus daiktų interneto atsiradimui.
Prieš keletą metų su draugu išsikėlęs tikslą paversti namus kontroliuojamais, juose jis įdiegė dešimtys jungiklių, judesio jutiklių, termostatų, sujungtų tinklu per bevielį maršrutizatorių, prijungtų prie elektros energijos tiekimo linijų namų viduje: „Kompiuteriu nuotoliniu būdu galėjome kontroliuoti šviesą – įjungti ją ir išjungti keliaudami, kad visiems atrodytų, jog esame namuose. Taip pat, atsižvelgdami į šeimos įpročius ir norus, sureguliavome šildymo sistemą žiemos sezonui. Kitu žingsniu turėjo tapti viso namo prijungimas prie interneto.“
„O tada aš nusprendžiau sustoti. Suvokiau, kad bet kas galės prisijungti prie mano namų valdymo sistemos ir pradėti juos kontroliuoti“, – interneto portale„Politico.com“ rašo Sanjay Sarma. Nors jis yra įsitikinęs, kad daiktų internetas gali būti naudingas ir netgi labai plačiai naudojamas įvairioms žmonijos reikmės, pradedant maisto ir medicininių priemonių pristatymu dingusių lėktuvų paieškos dalyviams, yra vienas dalykas, kuris daiktų interneto kūrėjui kelia daug abejonių: tai – saugumas.
„Žmonės, kalbėdami apie saugumo spragas šioje srityje, dažnai naudoja tokias skambias frazes kaip „kinų programišiai“ ar „piktavaliai troliai“. Kadangi esu žmogus, gana gerai pažįstantis šią technologiją, galiu kiek plačiau ir aiškiau papasakoti, kur šios grėsmės kyla ir kuo jos skiriasi nuo interneto saugumo spragų plačiąja prasme“, – rašė S. Sarma.
Skubos darbą velnias gena
Daiktų internetas, pasak mokslinko, tikrai nėra kažkoks ateities futuristinis dalykas. Mes jau ir dabar esame apsupti šimtų sistemų, galimų pavadinti „daiktų tinklu“. „Jei jūsų automobilis sąlyginai naujas, tai jis tikriausiai turi daugiau nei 100 jutiklių, sujungtų tarpusavyje vidiniu tinklu“, – aiškina S. Sarma.
Jo nuomone, pagrindinė problema čia kyla ne dėl daiktų interneto koncepcijos, o dėl kompanijų siekio kaip greičiau ir remiantis bet kokiomis priemonės sukurti tokias sistemas.
„Tarkime, koks nors vožtuvas ir motoras yra prijungiami prie interneto, taip pat prie energijos šaltinio. Šios technologijos saugumo reikalavimuose turėtų būti numatyta, kad piktavaliai kenkėjai negali prisijungti ir kontroliuoti vožtuvą nuotoliniu būdu. Šį darbą turi atlikti saugumo sistemos, nuolat tikrinančios prie tinklo prisijungiančių subjektų tapatybę ir prileidžiančios tik pažįstamus vartotojus. Be to, reikia nuolat tikrinti, kad sistema nebūtų pažeista virusų, tokių kaip „Trojano arklys“, – pasakojo S. Sarma.
Išbandyti „šiltnamio sąlygomis“
Daug pastangų reikalauja ne tik saugumo sistemos sukūrimas, bet ir jos palaikymas. Kad tai vyktų efektyviai, mokslininkas siūlo apgalvoti ir pasiūlyti modelį, kaip išmanaus namo technologija galėtų veikti realybėje, kokie reikalavimai šiai technologijai turėtų būti keliami, kaip turėtų būti reglamentuojama šių namų priežiūra. S Sarma klausė, negi kaskart, kviečiantis santechniką ar elektriką, reikės prašyti ir saugumo eksperto palydos?
Svarbiausia – pabrėžė daiktų interneto kūrėjas – visa tai reikia saugiau išbandyti ir ištobulinti. Mokslininko nuomone, Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) yra puiki terpė, kurioje bendradarbiaujant mokslo ir verslo, vyriausybinio sektoriaus atstovams gali būti sukurtos procedūros ir numatyta tvarka, kaip naudotis šia inovacija ir kaip užtikrinti puikius jos veikimo principus.
„Kaip pirmomis protingų namų saugumo prielaidomis gali pasirūpinti verslas, trečioji priklauso vyriausybei“, – sakė S. Sarma. Jo nuomone, jei vyriausybė sukurtų daiktų interneto bandymų laiką nacionaliniuose parkuose? Ten būtų galima išbandyti skirtingus jutiklių veikimo parametrus. Galbūt kompanijos galėtų bendradarbiauti stengdamosi kontroliuoti elektros, vandens suvartojimą, kameras ir kitą“, – siūlė išradėjas.
S. Sarma tvirtino, kad ir kokie būtų nustatyti standartai, pagrindiniu rūpesčiu dabar turi būti technologijos vystymas: „Gal politikos formuotojams ir paprasta žiūrėti į privataus sektoriaus užsidegimą, tikėti, kad visi dalykai išsispręs savaime. Mano įsitikinimu, jei politikai neįsiterps ir nesukurs šiai sistemai reikalingos ekosistemos, tai ji nebus tokia sėkminga kokia galėtų būti. Daiktų internetas – ateities technologija, tačiau dabar ji yra tarsi nauja galimybė, kuria reikia pasinaudoti“.
Technologiją vystančios kompanijos turi bendradarbiauti
Dar vienu iššūkiu inžinerijos mokslų daktaras laiko tai, kad nėra aiškaus ir visuotinai sutarto būdo, kaip šios sistemos turėtų būti sukurtos. Tai reiškia, kad jei šviesos įjungimas turės vieną apsaugos sistemą, valdymo punktas gali turėti visai kitą kodą. S. Sarma tikina, kad skirtingus kodavimo būdus turinčias sistemas sujungus į vieną, gaunasi labai žemo lygio apsaugą turinti sistema.
Negana to, skirtingų sistemų kratinys sukelia dar daugiau problemų: sunku jas išlaikyti ir reguliuoti, tobulinti ir atnaujinti. „Visa tai gali tapti panašu į atsiliekančių kompanijų programinę įrangą: daugelis jų turi senas sistemas, palopytas naujesnėmis ar sujungtas iš daugelio skirtingų sistemėlių. Deja, remontuoti ir keisti po truputį jų neapsimoka, o dažnai netgi nėra įmanoma – pertvarkymai turi būti esminiai“, – sakė S. Sarma.
Jo nuomone, reikia standartų, aprašančių geriausius architektūrinius sprendimus: standartus dabar turi kiekviena atskira reikalinga dalis. Kai visos jos sudedamos į vieną, naujadaras tampa nepatikimas. S. Sarma tai patikrino eksperimentuodamas savo namuose: įdiegęs „Nest“ termostatą, jis įsitikino, kad šis puikiai atlieka tik vieną funkciją, o integruoti jį su kitomis išorinėmis sistemomis buvo per sunku. S. Sarma siūlytų kurti atviro kodo principu, kuris leistų daugeliui galvų prisidėti prie šio projekto ir rasti bendrą susitarimą, kuris yra būtinas užtikrinti saugumui.