Lietuviškos animacijos kūrėjai pasigenda didesnio žiūrovų rato: šis žanras – ne tik vaikams

Lietuvos nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinės gervės“ nominantų būryje – animacinių filmų kūrėjai. Šiais metais pastebimas lietuvių animacinių filmų kūrėjų konkurencijos didėjimas nuteikia optimistiškai. Visgi animacijos kūrėjai atviri: nors žanras aktyviai populiarėja – sklaida mažesnė nei norėtųsi, platformos ribotos. Taip pat sunku išsivaduoti ir iš stereotipų, neva animacija skirta tik vaikams. Kaip yra iš tiesų? Šiuolaikinės animacijos atstovai skina apdovanojimus užsienyje, jų liečiamos temos aktualėja, turinys įgyja vis avangardiškesnę formą. Į „Delfi“ klausimus, kaip gyvuoja ir kuo kvėpuoja lietuviška animacija atsakė „Sidabrinės gervės“ nominacijas pelnę režisieriai.

Viena šiemetinės „Sidabrinės gervės“ Metų geriausio animacinio filmo apdovanojimų nominacijų teko Skirmantos Jakaitės režisuotai animacijai „Žonglierius“.

Kūrėjos filmografijoje gausu animacinių trumpo ir ilgo metražo filmų, tarp jų: „Galim susitikti, galim nesusitikti“, „Neeuklidinė geometrija“ (pelniusi Sidabrinės gervės apdovanojimą 2014 metais) ir kt.

Uždaras ratas

Paklausta, ar šalyje animacijos žanras nėra nustumtas į paribį, S. Jakaitė pastebėjo, kad daliai žmonių tai yra įdomu, tačiau animacinius filmus sunkiau pamatyti. Nebent jei apsilankai festivalyje, tačiau vėlgi, – Lietuvoje jų nėra tiek daug: festivalis BLON animacijos bei video žaidimų entuziastus sukviečiantis į Klaipėdą ir Tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“ Vilniuje.

„Žinoma, filmai rodomi ne tik animaciniuose festivaliuose, vis dėl to, kad juos pamatytum reikia dėti pastangas, turėti susidomėjimą. Kaip jį turėsi, nesusipažinęs? Uždaras ratas. Nebandai ieškoti, kadangi nieko nežinai, o sužinoti sudėtinga“, – aiškino S. Jakaitė.

Kalbant apie trumpus filmus, jų rodymo platformos yra šiek tiek kitokios, nei ilgo metro. Tai pirmiausia festivaliai, tada internetas. Žiūrovams, kuriuos domina platesnis animacijos kontekstas, S. Jakaitė patarė atkreipti dėmesį į vykstančių festivalių programas – paprastai net ilgo metro filmų festivaliai turi trumpametražę programą ir joje dabar beveik visada būna kas nors iš animacijos. Pavyzdžiui, šiuo metu vykstanti „Scanorama“.

Jos manymu, animacija tampa vis atviresnė ir plačiau žinoma. „Anksčiau žmonės net nežinojo, kad egzistuoja kažkokia kitokia, nei vaikams skirta pilno metro animacija. Animacija būna visokia, ji įvairi – ir suaugusiems skirta, ir meniška. Tokia pati kino dalis, kaip trumpametražiai filmai“, – įsitikinusi kūrėja.

Sunku sugriauti stereotipus

Turbūt sunku sugriauti stereotipą, kad animacija skirta ne vien vaikams, bet ir suaugusiems. Išgirdus žodį animacija iškart iškyla asociacijos apie spalvingus filmukus mažiesiems. „Stereotipai išvis sunkiai griūna... Neužsiimu jų griovimu ar statymu, tad ką nors apie tai pasakyti sunku. Tikriausiai tai priklauso nuo informacijos kiekio, kiek žmonės mato animacijos, kiek dažnai su ja susiduria“, – kalbėjo pašnekovė.

S. Jakaitės kurti animaciniai filmai skirti suaugusiems, tikino, šiame žanre besijaučianti tvirčiau.
„Nežinau, ar tai man artimiau, bet labiau pažįstama“, – konstatavo režisierė.

The Juggler TRAILER from Art Shot on Vimeo.

Animaciniame filme „Žonglierius“ kalbama apie vienatvę – subjektyvų potyrį, kuriuo negali pasidalinti su kitu. „ Buvimas uždarytam spąstuose, tokia pagrindinė tema. Ar pavyko ją atskleisti – ne man, autorei, spręsti. Sukurtas kūrinys gyvena atskirai nuo manęs. Ką galvoju apie jį? Subjektyvus požiūris, kaip ir bet kokio kito žiūrovo“, – sakė S. Jakaitė ir pridūrė, kad prie sunkiai paliečiamos temos, jos manymu, visgi pavyko prisiliesti.

Autorė prisipažino kalbėjusi ta tema, kuri jai rūpi, todėl vylėsi, kad jos kurta animacija rado atsaką, sudomino tam tikrą žiūrovų dalį. „Tema specifinė, nėra paprasta, gal žiūrovų ir nėra daug, kurie atsiliepia į ją“, – svarstė ji.

Vis labiau juntamas animatorių trūkumas

„Sidabrinės gervės“ apdovanojimui nominuotas režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Roberto Neveckos filmas „Sniego pastogė“, šiemet trumpo metro animacijos kategorijoje jau yra pelnęs tarptautinio Tiranos kino festivalio nugalėtojo titulą. Filmo kūrėjams atiteko ir Specialusis apdovanojimas animacijos ir vaizdo žaidimų festivalyje „BLON“.

„Sniego pastogės“ idėja gimė 2014-aisiais po Maidano Ukrainoje ir Krymo aneksijos. Kodėl tokia sudėtinga tema nuspręsta kalbėti per animaciją? „Net nesvarsčiau, ar tai bus vaidybinis filmas, ar animacija. Pabaigęs vaizdo režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) norėjau startuoti su animaciniu filmu. Iš kur atėjo noras kurti animaciją? Sunku atsakyti, bendra patirtis, pomėgis, bandymai piešti – viskas susivedė į tai, kad atsirado noras pieštą filmą padaryt“, – sakė R. Nevecka.

Su minėtu animaciniu filmu debiutuojantis režisierius sakėsi įvertinimais labiausiai besidžiaugiantis dėl to, kad tai suteikia šansą kurti kitą filmą. „Gauti finansavimą – didžiulė privilegija ir džiaugsmas. Apdovanojimai ilgajame bėgime svarbūs tuo, kad žmonės patikėtų tavimi“, – kalbėjo pašnekovas.
Ir tikrai – R. Nevecka nesnaudžia ant laurų, jau turi parašęs scenarijų naujam filmui. „Žvejybos uostas“ bus trumpesnis, veiksmas vyks 90-aisiais, Klaipėdoje, iš kur kilęs pats autorius.

Pagrindinė bėda – trūksta animatorių. „ Bent jau taip jaučiu asmeniškai – norėtųsi, kad filmai susikurtų greičiau, komandos būtų didesnės. Dabar dažnai jos mažos ne todėl, kad trūksta finansų, o žmonių“, – pažymėjo kūrėjas ir pridūrė, kad daugėjant finansuojamų projektų, matyt, teks animatorių ieškoti užsienyje.

Visgi režisierius vylėsi, kad atsiradus paklausai, šalyje daugės studentų, kaip ir tų, kurie liks dirbti pagal įgytą profesiją: „Dailės akademijoje ruošiama nemažai animatorių, bet jie išsisklaido, nes anksčiau nebuvo darbo. Po studijų vykdavo dirbti į statybas Anglijoje, nes nebuvo ką veikt, o dabar neatsigina darbų – iš vieno projekto, į kitą. Situacija eina geryn, tikimės daugės ir animatorių.“

Animacija – sudėtingas žanras, atimantis daug laiko, reikalaujantis skirtingų įgūdžių. „Kažkuria prasme apjungia ir kiną. Tik tiek, kad viskas turi būti arba piešta, arba modeliuota, arba lipdyta –prisideda papildomos kūrybos plotmė. Jeigu kinas apjungia vaizdą, literatūrą, garsą, tai animacijoje prisideda dar viena dedamoji“, – sakė režisierius ir pridūrė, esą visiškai natūralu, kad kino kūrėjų visada būsią daugiau, o animacijos – mažiau.

Esame niūrūs žmonės – nereikia to atsižadėti

Lietuviška animacija išsiskiria niūrumu, psichodelinio meno išraiška, ar ši tendencija pasaulinė?

„Mano filmas nuėjo į niūrumą, nes esu toks kūrėjas, bet kažin ar tai lietuviškos animacijos tendencija, galbūt ne“, – abejojo kūrėjas.

Vis dėl to, sunku paneigti ar nepastebėti tautiečių kūrybos vienijančio braižo. Sakytumei, tai tapo kone atpažįstamumo ženklu. „Turime tam tikrą savo kultūrą, – šypsodamasis pripažino kūrėjas. – Aišku, labiau išisikiria pozityvūs, ateinantys iš Vakarų įtakos... Mes esame niūrūs žmonės, nemanau, kad to reikia bijoti ar atsižadėti. Šiaurietiškas, rytietiškas mentalitetas. Užsienyje dėl to mus dažnai pastebi. Niūriai – nebūtinai nuobodžiai. Toks filmas gali būti be galo įdomus, įtraukiantis, užkabinantis.“

„Sidabrinei gervei“ nominuoto lėlinės animacijos filmo „Močiutės blynai“ režisierius Vykintas Labanauskas pasidžiaugė, kad lietuviškos animacijos fronte kiekvienais metais atsiranda vis daugiau projektų, kurie gauna finansavimą. „Žvelgiant iš gamybinės pusės – daugėja animacijos, o tai yra svarbu dėl to, kad būtų daugiau skirtingų krypčių, režisūrinių sprendimų. Kad žiūrovas matytų nacionalinę animaciją, kaip dalyką, kuris egzistuoja. Nes kurį laiką jos išvis net nebuvo.
Dabar tobula atmosfera pradėti kažką daryti“, – pažymėjo V. Labanauskas.

Tendencija, kad lietuvių animacijos kūrėjai yra labiau pastebimi užsienyje, o ne savo šalyje, anot V. Labanausko, susijusi su bendru tautiečių požiūriu į animaciją. „Didžioji visuomenės dalis tai susieja su nišine, tik vaikams skirta kūryba. Nėra daug kanalų, per kuriuos lietuviški projektai galėtų pasiekti didesnį žiūrovų ratą“, – analizavo situaciją jis.