Įsisenėjęs mitas, kad alkoholiu galima gydyti virusus, peršalimus, virškinimo problemas, anot medikų, tėra niekuo nepagrįstas mitas. Taip save apgaudinėjantys žmonės daro sau meškos paslaugą. Ar gali alkoholio vartojimas nuo peršalimo ligų ar net koronos?
Lietuvių „pomėgis“ šildytis ir gydytis alkoholiu, anot mediko, imuniteto tikrai nestiprina, o priešingai – ilgalaikėje perspektyvoje imunitetas tik senka. Be to, pašnekovas pastebi, kad tie, kurie „gerina virškinimą“ alkoholiu neretai tai pasirenka kaip savotišką priedangą, kai jau turi priklausomybę. Tuomet žmogų „laužo“, pykina, kai jis negauna jau jį valdančio alkoholio kiekio.
„Tai kaip ir kava, kai geriame penktą puodelį kavos, tai darome ne dėl to, kad neišsimiegojome, o dėl to, kad jau yra poreikis kofeino. Kartu su maistu viena taurė gėrimo mažais kiekiais – du vienetai vyrams ir vienas vienetas moteris yra saugu, jei žmogus neturi priklausomybių ir nuolatinių ligų. Jei mes bandome tą po taurelę išgėrimą motyvuoti, kad „man nevirškina“, „tai sveika, atstokite nuo manęs“, greičiausiai, tai jau yra priklausomybė. Jei žmogus neturi priklausomybės, jis gyvens ir be taurelės“, – sako šeimos ligų gydytojas.
„Vyrai dažniau nei moterys svaiginasi, ir dažniau nei moterys tampa priklausomi nuo alkoholio. Priklausomybė dažnai atsiranda kaip savigydos alkoholiu pasekmė. Alkoholiu galima „gydytis“ beveik nuo visko – nerimo, baimės, nepasitikėjimo, liūdesio, pykčio, sielos ar kūno skausmų, nevilties, ir netgi nuobodulio. Mano akimis, priklausomybė yra tiesiog tam tikro gyvenimo būdo simptomas. O kodėl taip gyvenama, jau atskira istorija. Priklausomybę sunku paslėpti. Artimieji tai pastebi gana anksti, dažnai gerokai anksčiau, nei atrodo geriančiajam. Artimųjų prašymas negerti laikomas vienu iš patikimų priklausomybės kriterijų. Visgi, kalbėti apie gėrimą su geriančiu žmogumi nėra paprasta, nes geriantieji yra itin įžeidūs. Kaip rašo lenkų rašytojas I.Pich – „Girtuokliui sarmata gerti, bet negerti – dar didesnė sarmata“. Pirmas signalas, kad yra priklausomybė – kai žmogus išgerdamas netenka saiko: išgeria daugiau nei planavo, ilgiau nei planavo, kai išgėręs elgiasi sau pačiam nenuspėjamai, kai dėl išgėrimo griūna planai“, – sako psichoanalitikas Tomas Vilius Kajokas.
„Dažnai manoma, kad priklausomybė yra tiesiog silpnybė, tik su asmens noru susijusi bėda, o žmogus gali tiesiog mesti gerti. Priklausomybių turinčių žmonių artimieji mato visą spektrą su alkoholiu susijusių problemų, tačiau vengia apie tai kalbėti, gyvena lyg su „drambliu kambaryje“ – jis yra, visi mato, bet apsimeta, kad jis neegzistuoja. Neretas atvejis, kai jaučiama gėda, kad artimasis – nuo alkoholio priklausomas žmogus, – apie dar vieną problemos pusę pasakoja G. Mikulevičienė. – Patys priklausomybę turintys asmenys ilgai nesupranta turintys problemą – ilgai apgaudinėja save, jog gali su ja susidoroti patys, gali sustoti, kada tik panorėję. Deja, riba tarp žalingo alkoholio vartojimo ir priklausomybės gana subtili, o ją peržengti lengva. Žalingas vartojimas reiškia, kad alkoholis sukelia žalą organizmui, bet žmogus dar neturi susiformavusios priklausomybės. Pavyzdžiui, per vakarėlį suvartoja didelį alkoholio kiekį ir kitą dieną nieko neprisimena, – tai yra žalinga sveikatai, tačiau priklausomybės dar gali ir nebūti. Kai žmogus tampa priklausomas, keičiasi jo elgesys ir asmenybė.“
„Man vis dar atrodo, kad visuomenė stokoja deramos atjautos geriančiam žmogui. Girtuoklio išvaizda slepia giliai nelaimingą žmogų. Jo drama dar didesnė ir todėl, kad atsikartojantys apgirtimo ir skausmingo blaivėjimo epizodai trukdo suvokti savo paties dramą. Be abejo, žmogus visada atsakingas už savo gyvenimą, kartais jam ir nusikalsta. Juk girtumas sukėlus avariją netampa lengvinamąja aplinkybe. Ir, kaip liudija anoniminių alkoholikų patirtis, pirmiausia gelbsti ne vaistai, o pasikeitusios vertybės, aplinka, jausena. Antra vertus, kaltų paieška į blaivybę nepastūmėja“, – jautrią ir vis dar visuomenėje stigmatizuojamą pusę paliečia T. Kajokas.
Medicinos mokslų daktaras, psichoanalitikas sako, kad priklausomybę jis priima kaip gyvensenos būdo sukeltą būties negalią, kurios neįmanoma gydyti kaip eilinės ligos, – tokia negalia negali būti pagydyta vien vaistais prieš asmens valią.
„Įsigalėjusi priklausomybės, kaip ligos, samprata atsakomybę perkelia sveikatos sistemai. Nors visose moderniose šalyse priklausomybių gydymo finansavimas atsietas nuo bendrųjų sveikatos draudimo kaštų“, – sako vyras, pradedantis vaduotis nuo priklausomybių.
Paveldimumas išties turi įtakos
Anot pašnekovo, alkoholis veikia per tam tikras nervinio audinio mediatorių sistemas. Šių sistemų jautrumas alkoholiui nulemtas genų. Tad paprastai sakoma, kad paveldimas pažeidžiamumas. Kitaip tariant, dėl paveldimo pažeidžiamumo žmogus greičiau tampa priklausomas (su esmine išlyga – alkoholis laikomas neatsiejama gyvenimo vertybe).
Viena tokių „vertybių“, anot klinikinės toksikologijos gydytojos G. Mikulevičienės, – mūsų šalyje susiformavusi alkoholio vartojimo per šventes kultūra.
„Kalėdas ir Naujuosius metus, atrodo, tiesiog būtina švęsti su šampanu ar tauriaisiais gėrimais, be jų šventės sunkiai įsivaizduojamos. Taigi pagalbos prašymų šventiniu laikotarpiu būna daug, juolab kad šis periodas trunka ne savaitę, o ištisą mėnesį – prasideda gruodžio pradžioje nuo įmonių vakarėlių ir susitikimų su draugais, o baigiasi Trijų Karalių švente ir pravoslavų Kalėdomis. Pasibaigus šventiniam maratonui kai kurie žmonės supranta, kad „užsišventė“ per ilgai, ir kreipiasi į įvairias, ne tik mūsų, įstaigas. Į RVUL dažniausiai atvykta asmenys, kurie alkoholį vartoja jau ilgą laiką, bet jų sveikatos būklė neleidžia to tęsti, atsiranda rimtų sveikatos sutrikimų, kurie kartais baigiasi ir mirtimi“, – tamsiąją švenčių su alkoholiu pusę įvardija pašnekovė.
Anot gydytojos, priklausomybė nuo alkoholio yra tiek fizinė, tiek psichikos liga – viena be kitos neegzistuoja. Organizmas kenčia daugeliu aspektų – alkoholizmas veikia elgesį, atsakomybę, santykius, taip pat susiformuoja abstinencijos sindromas.
„Psichologinis aspektas, kalbant apie priklausomybę, labai svarbus. Čia kaip kompiuteris be elektros – be fizinių mikroschemų elektra bus bevertė, lygiai kaip ir kompiuterio „dėžė“ be elektros“, – paaiškina klinikinės toksikologijos gydytoja.