Klinikinės psichologės Vitalijos Rumšienės teigimu, tiek pačių smurtaujančių moterų sąmonėje, tiek visuomenėje trūksta supratimo apie tai, kas yra smurtaujanti moteris. Didžioji dalis moterų, kai jų elgesys įvardijamas kaip smurtas, labai nustemba, nes smurtaujančiųjų kategorijai savęs nė nepriskiria, tada atitinkamai nėra poreikio ir ieškoti pagalbos.
Kitas niuansas – stereotipai. Tiek vyrų, tiek moterų atveju gajos įvairios nuostatos, pavyzdžiui, jei rėkia, gąsdina vyras – tai jau smurtas, tačiau jei šaukia, daiktus mėto ar neištikima būna moteris, vadinasi, tam yra priežastis. Tiesiogiai ar netiesiogiai atsakomybė perkeliama vyrui: „jei tu taip nesielgtum, aš būčiau kitokia.“ Stereotipiškai manant, mergaitės, o vėliau jau moterys yra tik geros, švelnios ir pan.
Poveikį agresijos raiškos būdui turi matyti pavyzdžiai. Štai augus nuo alkoholio priklausomų tėvų šeimoje gali susiformuoti nuostata, kad agresijos išraiška į kitą asmenį yra priimtina ir normali bendravimo forma.
Galima teigti, kad trūksta platesnio visuomenės informavimo apie elgesio modelius ir moterų smurtą, apie galimybes keisti smurtinį elgesį, kaip motyvuoti priimti pagalbą bei specialistų ir organizacijų teikiamas paslaugas.
Moterų smurtas – neįdomus
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su ekspertais iš kitų organizacijų yra parengusi atskirą interneto svetainę smurto artimoje aplinkoje temai www.visureikalas.lt. Joje smurtas artimoje aplinkoje yra vertinamas kaip socialinė problema lyties pagrindu, suvokiant smurtą artimoje aplinkoje kaip galios disproporciją tarp moterų ir vyrų heteroseksualiuose santykiuose, atsirandančią iš istoriškai susiklosčiusios nelygybės tarp vyrų ir moterų.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Diskriminacijos prevencijos ir komunikacijos grupės vadovė Mintautė Jurkutė pažymi, kad ir Lietuvos statistika, ir kitų šalių patirtis bei įvairūs tyrimai rodo tą patį – kai kalbama apie smurtą artimoje aplinkoje kaip priverstinę vieno asmens kontrolę kitam, tik labai retais atvejais smurtautoja būna moteris. „Būtent dėl galios dinamikos, kurią turime visuomenėje ir artimoje aplinkoje lyties pagrindu“, – paaiškina ji.
Tuo metu Lietuvos probacijos tarnybos resocializacijos ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto Vaido Viršilo teigimu, smurtiniai moterų veiksmai, agresija ar net sunkūs nusikaltimai nesukelia rezonanso visuomenėje, nes veikia nuostatos – smurtaujančios moterys yra ne standartas, todėl apie tai kalbėti neįdomu.
Be to, pabrėžia specialistas, viešoje erdvėje yra stipriai akcentuojama, kad vyrų smurtas prieš moteris yra vyraujantis. Vyrai dominuoja ir bendroje teisės pažeidėjų populiacijoje. Kadangi smurtas artimoje aplinkoje yra tokia pati problema, kaip kitų teisės normų pažeidimo atvejais, vyrai „pirmauja“ visose teisės normų pažeidimo srityse.
Smurtauja psichologiškai
V. Rumšienė papasakojo asmeninėje profesinėje patirtyje labiau susidurianti su pasyvia moterų agresijos forma, kaip kad nekalbėjimas, atvirumo mažėjimas, nors pasitaiko ir atvira forma – priekaištai, daiktų mėtymas, fizinė agresija – stumdymas, mušimas ir pan. Dėl to, kad agresorius dažnai jaučiasi auka, atitinkamai su tokia nuostata kreipiamasi ir pagalbos. Pradėjus asmeniui atspindėti realų elgesį, žinoma, kyla didelis pasipriešinimas, atsisakoma ir pagalbos.
Pasak psichologės, psichologinės pagalbos moterys kreipiasi dažniau nei vyrai, jos priimtiniau vertina patį pagalbos gavimo faktą. Vyrų atveju dar pakankamai gajūs stereotipai – tai nevyriška, aš pats galiu susitvarkyti, negaliu parodyti, kad su kažkuo nesusitvarkau ir pan. Moterų, kurios ateina pagalbos, motyvai, būna įvairūs, tačiau dažniausiai tai susiję su santykiais. Kai partneris pradeda rodyti norą nutraukti toksiškus santykius, tuomet moterys ir kreipiasi pagalbos. V. Rumšienė pabrėžia, kad praktikoje nesusidūrė su atvejais, kad moteris savanoriškai inicijuotų norą suprasti save, kol nekyla skyrybų klausimas. Pasąmoningai jos viliasi: „jis supras, kokia esu gera, ir nepaliks“, taip pat jos nori sukelti kaltę ir gėdą partneriui, yra linkusios kontroliuoti, o partneris reikalingas kaip savivertės ir savigarbos objektas – menkindamos jį pačios jaučiasi labiau savimi pasitikinčios ir stipresnės.
Remdamasis savo praktika V. Viršilas taip pat pažymi, kad moterys labiau naudoja psichologinį smurtą, kadangi dažniausiai tiesiog yra fiziškai silpnesnės. Fizinis smurtas prieš sutuoktinį ar kartu gyvenantį vyrą dažniau naudojamas tada, kai jis yra apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų svaiginančių medžiagų, nes tuo momentu yra silpnesnis. Dauguma probacijos tarnybos registre esančių moterų dažniausiai būna smurtavusios prieš kitus artimoje aplinkoje esančius asmenis – vaikus, motiną, seserį ir kt., bet ne prieš intymų partnerį.
Pagalbą gauna nuotoliu
V. Viršilas pasidalijo, kad šeimoje smurtaujantiems asmenims sukurta speciali intervencinė programa, kuri remiasi Duluto modelio ir kognityvinės elgesio terapijos elementais. Programa labiau edukacinė, sukurta JAV, Minesotos valstijoje, pagal Prievartos šeimoje intervencijos projektą. Ši programa apima tarpinstitucinį bendradarbiavimą, pagalbą aukoms ir smurtautojų elgesio keitimą. Programa turi skirtingas versijas vyrams ir moterims.
Moterys, kaip ir vyrai, paprastai dalyvauja programoje įpareigotos teismo arba kai probacijos tarnyba, atsižvelgdama į įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamo elgesio rizikos vertinimą, paskiria asmeniui resocializacijos priemonę – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje. Programoje dalyvaujančios moterys, kurios keičia gyvenamąją vietą ir išvyksta į kitą Lietuvos regioną, paprastai programą tęsia toje pačioje grupėje, kadangi grupė vyksta nuotoliniu būdu. Taigi, toje pačioje grupėje galima dalyvauti esant bet kurioje Lietuvos vietoje, o tam tikromis aplinkybėmis – ir užsienyje.
Specialistas pastebėjo, kad moterys dažniau nei vyrai į elgesio keitimo programą atvyksta turėdamos daugiau vidinės motyvacijos keisti savo elgesį. Toms moterims, kurioms trūksta vidinės motyvacijos, taikomi motyvaciniai pokalbiai arba motyvacijos stiprinimo programos, o per asmeninį situacijos vertinimą, identifikavus emocinės gerovės, mąstymo, socialines ar priklausomybių problemas, motyvuojama priimti pagalbą pagal poreikį.
Probacijos tarnyba bendradarbiauja su priklausomybių konsultantais, priklausomų asmenų ilgalaikės reabilitacijos bendruomenėmis, anoniminėmis savigalbos grupėmis, priklausomybės ligų centrais ir esant poreikiui nukreipia moteris į socialinės paramos skyrius ar maisto banką. Beje, reta moteris pripažįsta, kad neturi ko valgyti, nes tai labai skaudi problema suaugusiam žmogui. Reikia pažymėti, kad veikia stigmos.
Moterys atviresnės
V. Viršilas pastebi, kad artimoje aplinkoje smurtavę vyrai labiau linkę minimalizuoti smurtą, ypač fizinį, kaltinti dėl netinkamo savo elgesio kitus asmenis ar aplinkybes, paprastai jie nesididžiuoja tuo, kad naudojo smurtą prieš moterį. Tuo metu moterys linkusios savo veiksmus įvardinti konkrečiau, pasakoja daugiau ir atviriau.
Vis tik dažnas programos metu bando ieškoti kaltų ir pateisinti savo smurtinį elgesį: „kaltas alkoholis“ arba „mane išprovokavo“. Svarbu akcentuoti, kad programos tikslas nėra surasti kaltuosius. Siekiant keisti smurtinio elgesio modelį, teikiant pagalbą, vienas pagrindinių tikslų yra padėti asmeniui suvokti, jog elgtis agresyviai yra paties žmogaus pasirinkimas. Programos metu siekiama asmeniui padėti išmokti prisiimti atsakomybę už savo elgesį ir veiksmus.
Pažymėtina, kad moterys, kurios patenka į įkalinimo įstaigas, labiau pasižymi asocialiu elgesiu nei vyrai. Tokiu atveju moteriai gali būti reikalinga ilgesnės trukmės programa, todėl elgesio keitimo programose dalyvaujančios moterys neretai nori pasilikti dalyvauti grupėje ir pasibaigus privalomam programos ar net bausmės terminui. Tokiais atvejais galimybė dalyvauti yra suteikiama iki tol, kol moteris pati nuspręs nebedalyvauti.
V. Viršilas atskleidžia, kad probacijos tarnybos specialistai neretai sulaukia kritikos, jog jie teikia pagalbą smurtautojams, o juk juos reikėtų bausti. Specialistas pabrėžia, kad Probacijos tarnyba padeda nusikaltusiems asmenims suprasti ir keisti jų elgesio modelius, kad ateityje smurtinis elgesys nesikartotų, nes tie žmonės kitaip nemoka gyventi ir dažnu atveju net neatpažįsta, kad jų reakcija į aplinkinius yra smurtinio pobūdžio.
Pagalba smurtautojams turi platesnį tikslą – tai pagalba mums visiems mažinant smurtinio elgesio apraiškas visuomenėje.
