Realybė išgąsdina
Paprašytas nusikelti į tuos laikus, kai jis prekiavo narkotikais, Jonas atviras: „Nenoriu į šią situaciją lįsti, kapstytis po tą purvą. Man labai sunku, nes kardinaliai pakeičiau savo gyvenimą.“ Vis dėlto, sutarus praleisti skaudžias detales, vyras pripažįsta, kad tokia veikla užsiimti jį paskatino pinigai.
„Reikėjo pinigų, neapgalvojau, atrodė padarysiu, išeis, užsidirbsiu ir... Kaip ir kiekvienam, kaip ir daugumai žmonių, – pinigai reikalingi išgyvenimui. Taip ir nuklydau – vedamas to noro turėti pinigų. Negaliu žinoti, kaip būtų, jei manęs nebūtų nubaudę – negaliu prognozuoti ir negaliu atsakyti nei sau, nei jums. Bet šiandien jums galiu pasakyti tik vieną dalyką: esu labai dėkingas tai situacijai, nes mano ankstesnis gyvenimo požiūris, koks jis buvo, ir koks jis yra šiandien, – kardinaliai, absoliučiai yra visiškai kitoks.
Aš esu be galo dėkingas tai situacijai, kad ji atsitiko, kad mane į ten nubloškė. Ten pamačiau visą tikrovę. Dabar aš esu laimingas, o tada laimingas nebuvau. Prieš platinimą [aut. past. – narkotikų] turėjau verslus, buvau nelaimingas, nes aš visą laiką sukausi, sukausi, bėgau, laksčiau, vaikai augo, neturėjau jiems laiko – vaikas eina į mokyklą, duodu jam penkis litus ir sakau: imk vaikeli ir bėk. Normaliai su juo net pašnekėti neturėjau kada, nes gyvenimas buvo tik darbas, pinigai, darbas, pinigai“, – atvirauja jis.
Požiūris ėmė keistis dar sėdint teisiamojo suole: „Kai teisiausi, supratau, ką padariau, kas įvyko, kad gal ta puikybė tuo metu grojo, kad aš čia protingas, išmintingas, padarysiu, nepagaus, bet kai atsidūriau pataisos namuose, pamačiau, kad dauguma taip galvoja.“
Pataisos namuose jis ėmė ieškoti atsakymų į klausimus, ką jis daro ne taip, kodėl jam taip atsitiko ir kas leido jam nuklysti. Vis dėlto, atsakymus pavyko rasti ne iš karto. Tačiau patį svarbiausią dalyką jis suprato nedelsiant.
„Begalės buvo klausimų, bet aš neturėjau atsakymų. Labai blogai dėl to jaučiausi, nežinojau, ką daryti, bet žinojau tik vieną, kad prie to prisiliesti daugiau niekada gyvenime nenoriu. Kai ten pamačiau vartojančius, atėjo suvokimas, kokį nuostolį padariau, kokias skriaudas šeimoms padariau. Pamačiau visas pasekmes, kaip jie negali be to, mačiau kaip jie kankinasi, kokias manipuliacijas jie daro su savo šeimos nariais, kai tu visa tai pamatai tiesiogiai…
Kai tu parduodi, tu nematai to veiksmo, kas vyksta, – tu tiesiog pasiimi pinigus ir viskas. Bet kada tu susiduri su tikrumu ir realybe, kai tu pamatai tą realybę, va tada ji labai išgąsdina. Aš pataisos namuose tą realybę pamačiau, nes ten yra labai daug vartojančių. Tada ir prasidėjo antras etapas – išgyvenimo, neatleidimo sau už tą padarytą klaidą. Vėl reikėjo išgyventi. Blogai labai jaučiausi, ieškojau kelio, kaip iš viso to išeiti“, – prisimena pašnekovas.
„Vieną gražią dieną atvažiavo į pataisos namus jogos meistras“
Pašnekovas pasakoja žinojęs, kad reikia kažką keisti, tačiau nežinojo nei kaip, nei ką. Didysis nušvitimas įvyko tada, kaip sako jis, kai „vieną gražią dieną atvažiavo į pataisos namus jogos meistras Andrius.“
„Pamačiau iškabą, kad bus jogos užsiėmimai. Nuėjau, papraktikavome ir man kažkas pasidarė. Gera. Kažkoks jausmas kitoks, kažkas įdomaus, kaip ir protas lygtai nurimo, pats ramesnis pasidariau. Pabendravau su Andriumi, jis sakė atvažiuos kiekvieną penktadienį ir ves jogos praktikas, bet galime padaryti ir kvėpavimo praktiką. Sakiau, kad būtų faina, nes niekada to nemėginau. Kitą penktadienį padarėme kvėpavimo praktiką. Po tos kvėpavimo praktikos jis perspėjo, kad ateis meilės būsena, lygtai visus norėsis mylėti.
Ir aš po tos praktikos iš tikrųjų žiūriu, kad man šviesos atsiradusios, viskas šviesėja – protas nurimo, tos visos bangos nerimo, kurios ateidavo, jos irgi kaip ir kažkur pasidėjo. Pajaučiau ramybę savy. Jis išvažiavo, tada dvi savaites negalėjo atvažiuoti, bet tas visas dvi savaites man buvo taip gera. Buvo pas mus dar vienas žmogus, kuris irgi joga užsiiminėjo, tai mes su juo pradėjome kiekvieną dieną praktikuoti: ir kvėpavimą, ir joga užsiimti. Tas dvi savaites dviese mes padarėme intensyvius užsiėmimus. Ir aš žiūriu, kad man ta būsena nesikeičia, šypsena atsiranda, juoktis noriu, jaučiu, kad kažkas gerai darosi. Labai smarkiai man padėjo išgyventi“, – šypteli jis.
Jonas metė rūkyti, atsisakė alkoholio, intensyviai sportavo. Gyvenime atsirado ir įkvėpusios knygos.
„Paėmiau Anastasijos knygas, Vladimiro Megre „Skambantys Rusijos kedrai“, visą seriją – devynias knygas, visas jas perskaičiau. Labai patiko tas suvokimas, ką ten dėsto apie tuos pasaulius, apie kitokius žmones, apie tai, kad žmogus gyvena su gamta, meilėje. Tuos dalykus pradėjau suvokti. Jie man pradėjo tapti aiškūs. Supratau, kad tas gyvenimas, kurį aš gyvenau, kardinaliai skiriasi nuo gyvenimo knygose. Ir man jis patiko.
O užsiimdamas praktikomis supratau, kad aš seniau mažai kada jausdavausi taip, kaip aš praktikuodamas jaučiausi. Man patiko tai, kad mano jausmai keičiasi, gerėja psichologinė būklė, nebėra to piktumo, nerimo. Po kiekvienos kvėpavimo praktikos faktiškai visą laiką iškart nusinulindavau, paspausdavau naujos pradžios mygtuką – būna, negerai jautiesi, nueini greitai, pakvėpuoji ir tampa gerai. Nes ta aplinka… Gyveni tose visose intrigose 24 valandas per parą, ten visokios peripetijos vyksta, visokie niuansai“, – apie gyvenimą pataisos namuose ir naujas veiklas, padėjusias atrasti gyvenimo prasmę, pasakoja jis.
Pavyko susigrąžinti ir šeimą
Pirmuose pataisos namuose jam buvo skirta kalėti pusantrų metų, tačiau iš čia jis išvyko anksčiau – pavyzdingas elgesys bausmę sutrumpino.
„Aš jau ten būdamas po metų laiko supratau, ko aš gyvenime noriu, ką man dabar reikia daryti. Aš labai tai gerai suvokiau. Pamatė mano poelgius vadovybė, išleido anksčiau laiko – po metų. Bet kadangi už aštuonių mėnesių įvyko kitas teismas, tai teko važiuoti vėl trims metams į kitus pataisos namus“, – sako jis.
Pasak Jono, jis buvo teisiamas pagal dvi bylas, abi buvo už tuos pačius narkotikus, tačiau kiek bylų, tiek ir bausmių – teko atlikti dvi, tad išvengti kalėjimo antruose pataisos namuose nepavyko. Vis dėlto, tai nebuvo skaudžiausias momentas.
„Buvau su žmona išsiskyręs, mes negyvenome kartu, bet kai ji pamatė mano pokyčius, mes pradėjome vėl gyventi kartu. Pavyko viską grąžinti: ir su vaikais santykius, ir su žmona. Ir, reiškiasi, viskas buvo gerai, tik aišku labai skaudu buvo, kai tie santykiai sugrįžo, o teko vėl išvažiuoti iš naujo. Kai atrodo, kad jau viską supratai, viską sutvarkei, bet tu nusikaltimą vis tiek padarei, už kurį turi atsakyti. Bet aš išvažiavau, žinojau, kaip aš nuvažiavęs ten gyvensiu, ką aš darysiu. Žinojau, kad jeigu nedarysiu nuobaudų, gyvensiu teisingą gyvenimą, tai trejus metus ten nesėdėsiu – aš sėdėsiu maksimaliai pusantrų metų ir vis tiek iš ten išeisiu. Kaip planavau, taip ir gavosi“, – pasakoja jis.
Organizuodavo užsiėmimus nuteistiesiems
Antruosiuose pataisos namuose Jonas iškart griebė jautį už ragų – atsidarė individualią veiklą, kad gautų lengvatų, pradėjo organizuoti jogos, kvėpavimo ir meditacijų užsiėmimus nuteistiesiems.
„Aš negaliu sakyti, kad aš mokiau kitus. Ten buvo ir be manęs mokančių. Susirinkdavome apie 20–30 žmonių grupė ir tiesiog turėdavome galimybę pusantros valandos laiko negyventi toje terpėje, nebūti tarp tų kitų žmonių, o turėti savo laiką, patiems užsiimti, padaryti taip, kad jaustumėmės gerai. Ir mums tai puikiai sekėsi – antradieniais, ketvirtadieniais susirinkdavome ir praktikuodavome. Ir joga buvo, ir kvėpavimas, ir meditacijos, ir čakrų meditacijos – ką mes nuspręsdavome grupėje, tą dieną tą ir darydavome.
Aišku, iniciatyva visus leidimus gauti, kad leistų vadovybė mums susiburti į vieną būrį tiek žmonių, nes pataisos namuose sudėtinga tai padaryti, kad nekiltų kažkokios riaušės ir panašiai, buvo mano. Bet kadangi ji matė, kaip aš gyvenu, matė kaip aš elgiuosi, tai leido tą dalyką daryti. Ir iš tikrųjų tai labai sėkmingai vyko metus laiko. Po metų vadovybė pasikvietė mane, pasakė, kad mane perkelia į atvirą koloniją. Už tai, kad be nuobaudų, viską gerai dariau. Mane perkėlė iš pataisos namų į, sakykim, pusiau laisvę. Aš ten prabuvau dar pusę metų. Kai ten pakliuvau, pradėjau dirbti, nes buvo tokia sąlyga. Įsidarbinau statybose, bet po darbo vakarais, prieš miegą, ir iš ryto, dienomis jau nebeturėdavau laiko, atlikdavau kaip mankštą tokią, kad neprarasčiau balanso, savo praktikas“, – prisimena Jonas.
Lygtinio paleidimo komisija praėjus pusei metų nusprendė vyrui skirti probacijos bausmę. Taip jis iškeliavo į laisvę.
„Išėjęs patekau į Kupiškio probaciją. Kupiškio probacijoje irgi teko tokią misiją atlikti. Probacijos pareigūnės Lauros Navalinskienės paskatintas pravedžiau probacijos tarnyboje, Rokiškyje, grupelei asmenų, prižiūrimų Kupiškyje ir Rokiškyje, tokią kaip paskaitą, supažindinimą, kaip galima jaustis geriau, kai atsitinka kažkoks priepuolis, susierzinimas, nežinai, ką daryti, kaip sako, – stogą rauna. Tai nuvažiavome į Rokiškio probacijos skyrių su Kupiškio probacijos tarnybos pareigūne ir keletu prižiūrimųjų iš Kupiškio.
Pristačiau kvėpavimo, meditacijos praktikos metodiką, supažindinimas toks buvo. Pabendravome, pasėdėjome su kitais prižiūrimaisiais. Buvo žmonių, kurie, aišku, niekaip nesureagavo, gal kažkada gyvenime atsitiks kažkas, gal prireiks, gal pasinaudos, nežinau. Buvo tie, kurie susidomėjo, sulaukiau skambučių, klausimų, kaip, ką daryti, kaip čia praktikuoti“, – pasakoja pašnekovas.
Už šią patirtį, kaip sako jis, Jonas yra labai dėkingas.
„Iš probacijos pusės esu labai dėkingas tam, kad vėl man kažkaip leido, padėjo gal, perlipti per save, suteikė galimybę jau išeiti į kitą pusę, susitikti su žmonėmis, nes irgi buvo nerimas, pergyvenau, ar mane priims, kaip čia bus, ar klausysis, gal nušvilps.“ – juokiasi jis – „Vis tiek toks vidinis neramumas buvo. Bet vėl aš važiuodamas pakvėpavau ir man vėl nusinulino viskas, buvo gerai. Ir kažkaip labai gražiai, labai ramiai visas tas renginys praėjo. Tai čia didelis ačiū, kad man padėjo susidurti su tuo įvykiu ir suprasti, kad tai yra nesudėtinga, kad aš tai galiu daryti, kad man patinka tuo dalintis.
Dabar visą laiką praktikuodamas galvoju, kad turiu tokią nuoskaudą, jog jeigu man gerai, kodėl aš matydamas aplinkui žmones, kuriems yra blogai, apie tai nepasakau, apie tai nepapasakoju? Kodėl aš nesidalinu? Vyksta toks vidinis konfliktas. Bet kaip tik šiandien atvažiavau į Vilnių, susitikau su savo draugu, kuris turi studiją, su juo pakalbėjau, mes padarėme pirmą įrašą. Ir galvoju visą tą dalyką toliau tęsti. Rinksiu dabar tekstą, paskui darysime vaizdo filmavimą ir viešinsime per socialinius tinklus, per „YouTube“. Tai nebus verslas, nenoriu aš to daryti kaip verslo – noriu tiesiog pasidalinti, jei yra žmonių, kuriems tai reikalinga. Noriu tiesiog, kad tai padėtų kitiems taip, kaip padėjo man.
Šiandien esu Darbo biržoje, bet jeigu bus žmonių norinčių kažką paaukoti, tai bus ta galimybė suteikta, bet nustatyti kažkokią kainą visiems tiems dalykams aš negaliu – blogai jausiuosi, jeigu aš tai padarysiu. Aš rasiu kaip man užsidirbti. Turiu nekilnojamąjį turtą, kuris yra išnuomotas, pajamas gaunu, išgyventi mes galim, šeimai užtenka. Visa kita aš nenoriu forsuoti. Aš jau priforsavau su narkotikais. Man kiti kriterijai reikalingi dabar“, – šypteli pašnekovas.
Paklaustas, ką jis pasakytų tiems žmonėms, kurie skeptiškai žiūri į žmones, kadaise nuklydusius ir praradusius dorą kelią, ir netikinčius, kad pastarieji gali pasitaisyti, Jonas atsidūsta: „Ką aš jums galiu pasakyti…“ Ir atsikvėpęs priduria: „Aš turiu ne vieną pavyzdį. Pataisos namuose susitikau su žmonėmis, kurie po 20 metų prasėdėję pataisos namuose, 9-us metus užsiiminėja joga, pradeda praktikuoti, pradeda keisti savo gyvenimą, pradeda skaityti knygas, suvokti, kas tas pasaulis yra, koks jis iš tikrųjų yra, iš ko jis susideda, kas yra pagrindinė materija, pagrindinė energija. Tai, žinokit, aš daug žmonių sutikau ten. Susitikau su žmonėmis, kurie kali iki gyvos galvos, irgi taip pat suvokusius, supratusius, visiškai kardinaliai pasikeitusius. Sutikau savo jaunystės draugą, su kuriuo jaunystėje daug laiko praleidau, dabar jis kali iki gyvos galvos. Aš jį pažinojau, koks jis buvo jaunystėje, koks jis buvo, kai teisėsi, ir koks jis yra dabar. Visiškai, visiškai kitoks, visai kitas žmogus. Gal kažkam tai naudingas primetimas yra, aš pasakyčiau gal taip, bet tai tikrai nėra tiesa.“
Lietuvos probacijos tarnybos misija – kurti saugesnę visuomenę, padedant žmogui keistis. Vizija – moderni, atsakinga, atvira organizacija, inicijuojanti nusikaltusio asmens pozityvius pokyčius. Vertybės: ATSAKOMYBĖ, PAGARBA, EMPATIJA, BENDRYSTĖ.
Viešinimo veikla finansuojama 2014–2021 metų Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinio mechanizmo programos „Teisingumas ir vidaus reikalai“ projekto „Lietuvos bausmių vykdymo sistemos kokybės gerinimas“ lėšomis.
