– Už kokius nusižengimus jums buvo skirta probacija?
– Vyresnioji dukra kreipėsi į Vaiko teises dėl smurto prieš nepilnametę. Buvo iškviesta policija, vėliau susitaikėme. Teko atsakyti į tam tikrus klausimus ir man buvo skirta probacija. Tuomet man buvo didžiulis šokas. Į bylą buvo įtrauktas alkoholio vartojimas ir smurtas, todėl reikėjo susitvarkyti priklausomybės problemą. Taip patekau į probacijos tarnybos programą. Man skyrė priklausomybės konsultantę, nes norėjau apskritai nustoti vartoti alkoholį. Negana to, norėjau išsiaiškinti ir pati suprasti, kodėl taip elgiuosi, kas su manimi nutiko.
– O kaip manote, kas nutiko?
– Tuo metu buvo labai sunku psichologiškai, išgyvenau skyrybas ir pradėjau nesaikingai vartoti alkoholį. Nors dirbau ir kiek galėjau rūpinausi vaikais, dabar suprantu, kad tai nebuvo tikras gyvenimas, tiesiog egzistavimas. Natūralu, kad dukros išsigando, kreipėsi pagalbos, bet man vis tiek buvo labai didelis smūgis. Pirma – skyrybos, paskui – dukros poelgis, kuris galiausiai, išėjo tik į gerą.
Visko buvo labai daug. Tačiau priėmiau visą įmanomą pagalbą iš vaikų teisių, vėliau – iš probacijos tarnybos. Kiekvieną savaitę lankiausi pas priklausomybių konsultantę, kuri man padėjo suprasti, kas su manimi vyksta, kad nesu dėl to kalta ir, svarbiausia, kokios priežastys paskatino mane vartoti alkoholį. Anksčiau aš be galo graužiausi, kaltinau save, bet nežinojau, kaip pakeisti situaciją. Bijojau pripažinti, kad reikia pokyčių.
– Kaip tas laikotarpis atrodė, kaip viskas vyksta?
– Na, ilgą laiką bendrauji ir dirbi su probacijos pareigūnais, dirbi pats su savimi. Specialistai duoda užduočių, kurias reikia atlikti ir labiau save pažinti. Rašiau dienoraščius, gavau perskaityti „Blaivybės pradžiamokslį". Po truputį, mažais žingsneliais, ėmė keistis mano požiūris į alkoholį ir apskritai – viskas gyvenime. Atsirado stimulas, nes iš bendruomenės sulaukiau labai didelio palaikymo. Bendravau su žmonėmis, kurie susidūrė su tomis pačiomis problemomis ir jausmais, kaip aš. Šio proceso metu, kol nesi visiškai atsistojęs ant kojų, labai svarbu būti aplinkoje, kurioje nevartojamas alkoholis. Ir aš buvau. Ilgainiui pasidaro lengviau. Mane labai motyvavo darbas grupėse, kuriose dalyvavo daugiau žmonių, konsultacijos. Supratau, kad nesu viena tokia.
– Kaip tuo metu jautėtės?
– Man skirti gyvenimo išbandymai tiesiog „pakirto". Ieškojau nusiraminimo butelyje, nors jame tikrai nieko gero nerasi. Tuomet maniau, kad nieko tokio, praeis tas laikas ir viskas bus geriau. Tačiau nebuvo, stresinės situacijos gyvenime pasikartoja, o mano nusiraminimo priemonė, deja – liko tokia pati. Jaučiau didžiulę kaltę, buvo gėda. Vėliau kurį laiką nebendravau su vyresne dukterimi. Gyvenau tik dėl vaikų ir, manau, pasijutau išduota jų. Nors iš tiesų jos tik bandė man ir sau padėti. Tuo metu visiškai nesirūpinau savimi.
– Ar dalyvavimas programoje padėjo pastebėti pačią save?
– Taip, man atmerkė akis. Galiu sakyti, kad ji mane užaugino, kaip žmogų, moterį. Buvau tokia neryžtinga, nedrąsi, nuvargusi labai nuo paties gyvenimo. Programoje man pradėjo užduoti tokius klausimus, kaip – ar myliu save, kaip moterį, kodėl neskiriu laiko sau? Taip po truputį ėmiau keistis, tarsi gimti iš naujo. Ėmiau jaustis reikalinga, matyti prasmę gyvenime.
– Kalbate apie bendruomenės palaikymą, o ar sulaukėte jos iš šeimos, artimųjų?
– Taurelės paimti per šventes neragino, supratusi, kokią žalą daro alkoholis ir pati nebenorėjau. Tai, kad keičiuosiu, gražėju akyse, man daugiausiai sakė svetimi žmonės. Artimieji... Na, mano tėvas yra priklausomas nuo alkoholio, tai jis pasijuokia, pašiepia, kad man jau nebegalima. Deja, jeigu organizacijoje būna šventė, tarkime, Naujieji metai, kiti nariai atvažiuoja su šeima, giminaičiais, nes juos palaiko. Skaudu, tačiau aš tokio palaikymo nesulaukiu, su viskuo tvarkausi viena. Tiesa, vyresnioji dukra pasako, kad esu šaunuolė, kad man reikėjo imtis šių priemonių, nes kitos išeities nebuvo, paskatina.
– Kaip keitėsi jūsų požiūris į gyvenimą apskritai, ar palyginate dabartinę ir ankstesnę save?
– Visapusiškai pasikeitė. Kartais atsimenu ir pamatau, tarkime, žiūrėdama nuotraukas. Neseniai peržiūrėjau ir prisiminiau gyvenimo etapą su sugyventiniu ir išsigandau, pasibaisėjau, pasišlykštėjau ankstesne savimi. Anksčiau maniau, kad privalau visiems viską duoti, negalvoti apie save, netikėjau, kad turiu teisę net pasakyti savo nuomonę. Maniau turinti tenkinti kitų poreikius, kad bučiau reikalinga. Visą laiką bijojau būti savimi, stengiausi išlikti tik gera kitiems. Dabar drąsiai išsakau savo nuomonę, pavyzdžiui, su darbdaviais bendrauju, kaip lygus su lygiu. Nebebijau pripažinti savo praeities ir pasakoti apie tai, kaip gyvenimas pasikeitė. Jeigu matau, kad kitos moterys kenčia panašiai, kaip aš anksčiau, pasidalinu savo patirtimi. Dabar galvoju, kad net galėčiau padėkoti tiems, dėl kurių sulaukiau didžiausių gyvenimo smūgių, nes jie mane užgrūdino, padėjo užaugti, kaip asmenybei.
– Kaip manote, ar Lietuvoje taikoma sistema yra gera ir iš tikrųjų padeda žmonėm atsitiesti po klaidų?
– Tai, žinoma. Pati savanoriaudama matau, kokie nedrąsūs žmonės ateina pirmą kartą, kaip jie bijo, teisinasi, kad yra ne tokie, kokius juos mato aplinkiniai. Tačiau ilgainiui, dalyvaujant programoje, neigimą pakeičia pripažinimas ir veiksmai, kurie padeda suvokti, kad yra ne vieni. Daug kas iš pradžių jaučiasi „nurašyti" visuomenės. Vėliau matau akivaizdžius pokyčius. Žinoma, sistema veikia gerai tik tuo atveju, jeigu pats žmogus nori keistis ir priima pagalbą.
Probacijos pareigūnai padėjo patikėti savimi, suteikė pagalbą susirandant darbą, kreipiantis į priklausomybių ligų konsultantus, suvokiant savo asmeninę atsakomybę už veiksmus ir jų pasekmes. Esu dėkinga probacijos darbuotojams už savo pokyčius.
– Kaip visuomenė vertina probacijoje esančius žmones?
– Na, priklauso nuo aplinkos. Pasitaiko kritikos, aš pati dažnai jos sulaukdavau ir iki šiol išgirstu. Tačiau, mano atveju, pavyzdžiui, darbe, nepatyriau neigiamo požiūrio, atvirkščiai, sulaukiu didelio palaikymo. Jeigu neigiamas požiūris žeidžia, reiškia, kad tiki išgirstais žodžiais. Kai imi pasitikėti savimi ir supranti, kad tau sakoma netiesa – nebekreipi dėmesio ir kritika nebežeidžia. Per trejus metus jaučiuosi labai daug pasiekusi ir pakeitusi, dalinuosi tuo ir stengiuosi padėti kitiems, kad jų kritika taip pat nebežeistų. Kita vertus, jeigu apie tave kalba, vadinasi, esi svarbus, ar ne?
– Savanoriaujate probacijos tarnyboje, kaip atrodo ta veikla?
– Na, aš padedu žmonėms dalindamasi savo istorija. Pasakoju apie savo nueitą kelią. Per susitikimus vyksta istorijų pasakojimai, skaitymai, o vėliau tai aptariame grupelėse. Jeigu prireikia, konsultuoju telefonu ar video skambučių metu. Kartu važiuojame į gamtą, su palapinėmis vasarą, žiemą – maudomės eketėse. Atsirado žmonių, kurie pamatę, kaip pasikeičiau, išklausinėjo, kodėl ir patys prisijungė. Kai žmonėms sunku, labiausiai jiems reikia išsikalbėti, išsiverkti, žinoti, kad yra suprasti. O geriausiai supranta tie, kurie patys buvo tuose pačiuose batuose.
– O kodėl jūs nusprendėte savanoriauti ir toliau likti programoje?
– Man patinka padėti žmonėms, o čia jaučiu, kad galiu tai padaryti ir sugebu padaryti gerai. Aš pati maniau, kad gyvenimas – natūrali ir neišvengiama kančia, bet supratau, jog toli gražu taip nėra. Todėl man labai svarbu, kad ir kiti, nematantys prasmės, ją įžvelgtų. Pagalba žmonėms – labai reikalinga, todėl nesinori nuleisti rankų. Besidalindama savo istorija kartu neišmatuojamai padedu ir sau. Kai matau, kad žmogui, kuris atėjo išsigandęs, ima sektis, kaip jis pradeda su dideliu noru kabintis į gyvenimą, motyvacija dar labiau sustiprėja.
Už visa tai aš labiausiai esu dėkinga dukroms. Jeigu ne jos, vargu ar būčiau pati ėmusis veiksmų. Greičiausiai, ir toliau eičiau per gyvenimą nuleidusi galvą ir galvodama, kad viskas turi būti blogai ir kitaip nebus. Joms esu dėkinga, kad pagaliau galiu eiti iškelta galva ir nebebijoti bei nebesigėdyti savęs pačios. Ir žinoma, man be galo padėjo probacijos pareigūnai, konsultantai ir kiti darbuotojai, kurie ir mane, ir daugybę kitų panašaus likimo žmonių grąžino į gyvenimą.
Viešinimo veikla finansuojama 2014–2021 metų Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinio mechanizmo programos „Teisingumas ir vidaus reikalai“ projekto „Lietuvos bausmių vykdymo sistemos kokybės gerinimas“ lėšomis.
