Prekybos tinkle sėkmingai integruojami žmonės su negalia
Praeitų metų socialinę integraciją didinančios įmonės titulas Nacionaliniuose atsakingo verslo apdovanojimuose atiteko bendrovei „Rimi Lietuva“, darbinančiai įvairius socialinėje atskirtyje esančius žmones.
Įmonėje su kiekvienu įdarbintu negalią turinčiu ar kitu socialinėje atskirtyje esančiu asmeniu bendraujama individualiai, darbo vietos adaptuojamos pagal individualius žmogaus poreikius. „Rimi Lietuva“ personalo vadovė Vaida Kaikarienė nurodo, kad šiuo metu „Rimi“ prekybos tinkle dirba apie 140 žmonių su negalia.
„Tačiau svarbu pabrėžti, kad tai skaičiai, kuriais mūsų žmonės norėjo pasidalinti patys. Mes gerbiame kiekvieno iš jų pasirinkimą ir sprendimą nesidalinti šia informacija, tai leidžia daryti ir Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, kurio atsakingai laikomės. Daug dėmesio skiriame ir vyresnių žmonių integracijai, tokių darbuotojų turime apie 30 proc.“, – įvardija V. Kaikarienė.
Pasak jos, darbuotojai su negalia dirba pačioje įvairiausiose pozicijose – ir parduotuvėse, ir administracijoje. Tai ir salės darbuotojai, ir kasininkės, ir vadybininkai, ir vadovai.
„Žmonių su negalia integravimas reiškia, kad mes kaip organizacija turime užtikrinti tokią darbo aplinką, kad jie galėtų dirbti ir jaustis taip pat, kaip visi kiti kolegos. Ne tik mūsų darbo vietos pritaikytos žmonėms su negalia, tokie yra ir mūsų elektroniniai mokymai, visada apie tai pagalvojame organizuodami renginius ar kitas veiklas“, – sako ji.
V. Kaikarienė prideda, kad bendrovė didelį dėmesį skiria papildomoms veikloms, kurios atveria bendradarbiavimo galimybes su negalią turinčiais žmonėmis. Su nevyriausybine organizacija „SOPA“ bendrovė dalyvauja projekte „DuoDay“, kurio metu žmonės su negalia gali „pasimatuoti“ darbą, o kai kuriems neįgaliesiems tai buvo pirmasis susidūrimas su atvira darbo rinka.
Bendradarbiaujant su Valakampių reabilitacijos centru, gegužę vyko „Įvairovės mėnesis“, kurio metu bendrovės darbuotojams iš visos Lietuvos buvo vedami mokymai apie žmonių su intelekto ir psichikos negalia integravimą į darbo rinką.
Kavinėje dirba buvę kaliniai ir priklausomybes įveikę asmenys
Socialinės integracijos į darbo rinką pavyzdį galima sutikti ir Vilniuje, Vilniaus gatvėje. Čia veikia salotų baras „Mano Guru“, kuriame daugumą darbuotojų sudaro socialinėje atskirtyje esantys asmenys – pavyzdžiui, turėję priklausomybę nuo psichotropinių medžiagų ar išėję iš įkalinimo įstaigų.
Nors iš pradžių įmonė orientavosi į žmones, besigydančius nuo priklausomybių, šiandien čia dirbančiųjų spektras yra kur kas platesnis – įdarbinami ir grįžusieji iš laisvės atėmimo vietų, ir negalią turintys asmenys ir kitų socialinės atskirties grupių asmenys.
Kavinėje dirbantiems socialinėje atskirtyje esantiems asmenims ne tik suteikiami virėjo, padavėjo ar barmeno profesijų apmokymai, bet ir laikinas apgyvendinimas su psichologo ir socialinio darbuotojo konsultacijomis, kad rizika sugrįžti į ankstesnę žalingą aplinką jiems būtų kuo mažesnė.
Prasidėjus pirmajam karantinui ir apribojus maitinimo įstaigų veiklą, salotų baras pateko į sudėtingą situaciją ir integracijos veiklas turėjo pristabdyti. Tačiau netrukus problema buvo išspręsta pasitelkus maisto vagonėlį, veikusį tuo metu, kai kavinė turėjo būti uždaryta – tokiu būdu išsaugota galimybė integruojamiems žmonėms dirbti ir toliau.
Sveikatos problemos ir priklausomybės – vienos dažniausių kliūčių
Kiekvienas turi teisę į darbą ir užsiimti laisvai pasirinkta profesija ar veikla – tai skelbia Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija. Vis dėlto, žmogaus galimybes įsidarbinti dažnai nulemia ne tik turimos kompetencijos, bet ir daugybė kitų veiksnių, kartais net visai nuo mūsų nepriklausančių.
Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorius prof. Boguslavas Gruževskis išskiria tris pagrindines grupes priežasčių, dėl kurių žmonės atsiduria darbo rinkos paribiuose.
Pirmoji – objektyvios priežastys, apimančios darbo vietų trūkumą, žemus atlyginimus, darbo vietos nepasiekiamumą. Antroji – subjektyvių priežasčių grupė, apimanti žmogaus sveikatos būklę: tai gali būti fizinė negalia, psichologinės problemos, dėl įvairių priežasčių kylantis motyvacijos trūkumas, žemas profesinis pasirengimas ir priklausomybės. Trečioji, struktūrinio neatitikimo grupė, apima darbo rinkos pasiūlos ir paklausos neatitikimą.
B. Gruževskio teigimu, kalbant apie šiandien Lietuvoje darbo neturinčius ir sunkiau jį susirandančius žmones, vyrauja pirmoji ir antroji priežasčių grupės. Priklausomai nuo ekonominio ciklo svyravimų, šios grupės linkusios mainytis – pavyzdžiui, krizių metu dominuoja objektyvios priežastys, nes darbo vietų paprasčiausiai nėra, o ekonominio stabilumo laikotarpiu dominuoja subjektyvios priežastys, kuomet žmonės patys neskuba įsilieti į darbo rinką ar fiziškai neturi galimybių įsitraukti.
„Lietuvoje didžiausia rizika likti be darbo pirmiausia tenka žmonėms, kurie neturi profesinio pasirengimo arba jis nėra pakankamas. Kita problema – sveikata. Žmonės, turintys sveikatos problemų, dažnai praranda ryšį su darbo rinka ir sunkiau į ją sugrįžta. Trečia grupė – žmonės su priklausomybe. Lietuvoje labiausiai paplitusi priklausomybė alkoholiui, tačiau netrūksta ir priklausomybės nuo narkotikų ar žaidimų atvejų.
Matome, kad dar vieną rizikos grupę sudaro vyresnio amžiaus gyventojai ir jaunimas – vieniems kyla sunkumų dėl nepakankamo profesinio pasirengimo ir motyvacijos trūkumo, kitiems prisideda sveikatos sutrikimai. O penktoje grupėje – asmenys, išėję iš įkalinimo įstaigų. Didelę dalį jų sudaro jauni, darbingo amžiaus žmonės“, – sunkiausiai darbą Lietuvoje atrandančių darbingo amžiaus žmonių socialines grupes nurodo profesorius.
Vyksta teigiami pokyčiai, tačiau jie dar nėra pakankami
B. Gruževskio teigimu, darbdaviai sunkiai priima minėtoms grupėms priklausančius asmenis dėl paprastos priežasties – jie nenori papildomų rizikų. Jis įsitikinęs, kad nuo šių rizikų įdarbinant socialinės integracijos asmenis darbdavius turėtų apsaugoti valstybė, atlikdama tarpininkautojo vaidmenį.
Profesorius atkreipia dėmesį į tai, kad sėkmingam socialinėje atskirtyje esančių asmenų grįžimui į darbo rinką gali trukdyti įvairios kliūtys – priklausomybės, sveikatos problemos, negalia, didelis atstumas iki galimų darbo vietų. Anot jo, tai išspręstų valstybės teikiamos kompleksinės paslaugos, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Olandijoje taikoma pavėžėjimo į darbą ir iš darbo paslauga, pažadinant žmogų iš ryto ir palydint jį namo, užtikrinant, kad jis neitų kaskart į barą vos pabaigęs darbus. Taigi, tokios priemonės padeda peržengti sunkumus, susijusius su valios trūkumu.
„Valstybė turėtų apsaugoti darbdavį nuo papildomų rizikų, ji turėtų tarpininkauti tarp sunkiai integruojamų asmenų, kad darbdaviams nebūtų užkraunamos papildomos problemos. Darbdavys savaime nėra blogietis – jis natūraliai orientuojasi į gamybą, į pelną. Nesąžininga darbdaviui primesti papildomą riziką, todėl tarpininkavimas yra būtinas“, – įsitikinęs B. Gruževskis.
Skirtingose srityse socialiai integruotinų darbuotojų įsidarbinimo galimybės taipogi nėra vienodos. Kaip nurodo profesorius, šiai grupei priklausančioms moterims lengviau įsidarbinti maitinimo, prekybos, buitinių paslaugų, socialinio darbo, globos ir slaugos srityse, kuriose dažnu atveju sėkmingai integracijai pakanka darbuotojo motyvacijos. B. Gruževskio manymu, šiose srityse ir toliau turėtų būti plėtojamas socialiai integruotinų asmenų įtraukimas bei stiprinamas mokymas.
Pasak profesoriaus, vyrų socialinė integracija į darbo rinką sėkmingiausiai vyksta statybos, transporto ir gamybos srityse. Tiesa, čia įprastai geresnių rezultatų galima pasiekti jau turint daugiau patirties.
Paklaustas, kaip keičiasi darbdavių nuostatos socialinėje atskirtyje esančių žmonių įdarbinimo atžvilgiu, Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorius teigia pastebintis akivaizdžių pokyčių – ypač nuo tada, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, tačiau pokyčiai esą iki šiol nepakankami.
„Darbdavių nuostatos sunkiai įdarbinamų asmenų atžvilgiu gerėja jau maždaug 10-15 metų. Nors pokyčiai dar tikrai nėra pakankami, tačiau jie vyksta ir tame matau dvi priežastis. Pirma – augantis darbdavių socialinis sąmoningumas, ekonominio intereso aukojimas vardan socialinės atsakomybės, kas rodo socialinę darbdavių brandą. Vis dėlto, ši branda pas mus vyksta silpnai, ir socialiai atsakingų veiksmų yra daugiau jaunų darbdavių kontekste.
Tačiau labiausiai Lietuvos darbdavių nuostatas keičia pokyčiai darbo jėgos pasiūlos lygmenyje. Čia yra toks dėsningumas: augant darbo jėgos trūkumui, didėja mažiau patrauklių darbuotojų vertė, todėl tokiose srityse puikiai galimybes dirbti atranda neįgalieji ir vyresnio amžiaus žmonės, kurie, deja, pagal dominuojantį primityvų požiūrį, vis dar yra matomi kaip mažiau naudingi darbo rinkoje“, – apgailestauja B. Gruževskis.