Kokia man iš to nauda?
„Mums kartais atrodo, kad mes niekada nesikreipsime socialinio darbuotojo pagalbos, bet mūsų gyvenimas tikrai nenuspėjamas ir mes visi, kaip žmonės, esame pakankamai trapūs“, – pabrėžia Lietuvos socialinių įstaigų vadovų asociacijos atstovė, Jonavos rajono socialinių paslaugų centro direktorė Valentina Demidenko.
Ji socialinį darbą lygina su medicinos paslaugomis – juk ne kasdien mums prireikia medikų paslaugų, tačiau labai svarbu žinoti ir būti užtikrintam, kad kai tik jos prireiks, ji bus pasiekiama.
Su jaunuoliais dirbantis socialinis darbuotojas Donatas Nagumanovas, svarstydamas kaip atrodytų kiekvieno mūsų gyvenimas, jei nebeliktų jo srities socialinio darbo, visų pirma akcentavo kiekvieno mūsų saugumą visuomenėje.
„Socialiniai darbuotojai atlieka tokį armortizacinį darbą tarsi sugerdami jaunuolių agresiją ir pyktį. Jeigu to „amortizatoriaus“ nebūtų, greičiausiai viskas išsilietų gatvėje: prasidėtų muštynės, jaunuoliai burtųsi į grupuotes, padaugėtų nusikaltimų, jeigu padaugėtų nusikaltimų – reikėtų daugiau patruliuojančių policijos pareigūnų, jaunuolius pagavus nusikaltimų metu, reiktų atkurti nepilnamečių kolonijas, kurių jau nebėra ir taip toliau.
Iš to atsirastų daugybė problemų ir netgi galėtų kilti socialinė krizė“, – neabejoja Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Alternatyvaus mokymosi centro jaunimui vadovas.
Pasak jo, daugelis nesupranta, kad, apleidus jaunuolį ir nedirbant su juo, jis taps vis didesne našta visuomenei, pavyzdžiui, įklimps į skolas, neturėdamas iš ko pragyventi, pradės daryti nusikaltimus, pateks į kalėjimą, kur jį išlaikys ta pati visuomenė, galbūt susilauks vaikų, kurių, taip ir neįgijęs reikiamų socialinių įgūdžių, neprižiūrės ir kurie lygiai taip pat pateks į vaikų globos namus.
„Ir tas užburtas ratas gali suktis, bet mes, socialiniai darbuotojai, esame tarsi tas pagaliukas, kuris lenda į tą ratą ir bando jį sustabdyti“, – aiškina D. Nagumanovas.
Ar mano problema – jau pakankama problema?
Visuomenėje egzistuoja mitas, kad žmogų, kuriam reikalinga socialinė pagalba, būtinai kažkas turi atvesti pas socialinį darbuotoją, sako V. Demidenko. Pasak jos, žmogų galima atvesti, tačiau visuomet iniciatyvos gali imtis ir jis pats.
„Kiekvienas asmuo, kiekvienas Lietuvos gyventojas turi teisę atvykti ir prašyti socialinės pagalbos, įvairių socialinių paslaugų ir jos tikrai jam bus suteiktos“,– akcentuoja Lietuvos socialinių įstaigų vadovų asociacijos atstovė ir prideda, kad netgi tokiu atveju, kai žmogus ar šeima patenka į socialinių darbuotojų akiratį kažkieno atvesti, darbas su jais visuomet remiasi savanoriškumo principu.
V. Demidenko sako pastebėjusi, kad lietuviai yra linkę visų pirma bandyti problemas spręsti patys ir kai jau kreipiasi į socialinius darbuotojus, būna išbandę ne vieną problemos sprendimo būdą.
Savotiška kliūtimi kreiptis gali tapti ir „lyginimasis problemomis“, pavyzdžiui, jeigu nebepavyksta susikalbėti su savo paaugle dukra – ar tai jau pakankama problema kreiptis pagalbos? Rodos, kitų problemos yra didesnės. Tačiau V. Demidenko čia turi konkretų patarimą: „Tikrai galima kreiptis su bet kokia problema, kuri žmogui atrodo sudėtinga, ir jis jaučia, kad savarankiškai jam nepakanka jėgų, potencialo, įgūdžių ją išspręsti.“
Man reikia pagalbos – kaip viskas vyksta?
Kokios konkrečiai pagalbos galima tikėtis, kai įvertini, kad susidūrei su problemomis, iš kurių savarankiškai išbristi jau bus sudėtinga? Viskas priklauso nuo konkrečios situacijos, aiškina socialinė darbuotoja, tačiau prasideda nuo pokalbio, problemų identifikavimo ir sutarimo stengtis kartu.
„Dažniausiai žmonės ateina su kompleksinėmis problemomis, todėl visų pirma vyksta situacijos įvertinimas ir visų probleminių sričių išryškinimas. Kitas žingsnis – pagalbos planavimas. Ir jis vyksta kartu su klientu“, – sako ji.
Numatoma, kokius žingsnius reiktų nueiti – ką gali padaryti pats žmogus, ką gali padaryti su specialistų pagalba, kaip įtraukiami kitų sričių specialistai, kad visi bendrai pasiektų žmogui reikalingą rezultatą.
Socialinės konsultacijos, tikslinės konsultacijos, tėvystės įgūdžių ugdymo užsiėmimai, tikslingo užimtumo organizavimas, nukreipimas kitų specialistų konsultacijoms, pavyzdžiui, psichologo, psichiatro, mokyklos personalo – tokios pagalbos galėtų sulaukti tėvai, neberandantys bendros kalbos su paaugle dukra. Tačiau kiekviena situacija gali pareikalauti ir kitokių pagalbos priemonių.
„Viskas priklauso nuo to, kokia yra problema, jos priežastys, ir kaip galima ją spręsti“, – apibendrina V. Demidenko.
D. Nagumanovas savo ruožtu pasakoja, kad visų pirma stengiasi su klientais susidraugauti, pelnyti jų pasitikėjimą. Tuomet pradedamos teikti tokios paslaugos kaip psichoterapija grupėse, žaidžiami paprasčiausi žaidimai, per kuriuos užmezgamas santykis, teikiamos individualios konsultacijos tiek jaunuoliams, tiek tėvams, tiek kitiems artimiems aplinkos žmonėms.
Taip pat socialiniai darbuotojai su jaunuoliais keliauja į patyriminius mokymus, pavyzdžiui, kaimo sodyboje įdomiais ir patogiais jaunuoliams būdais bandoma juos ištraukti iš krizinės, stagnacinės būsenos. Kartais ir paprasčiausias sportas yra puiki galimybė jaunuoliui išsikrauti, pabrėžia socialinis darbuotojas.
Mano pergalė – didžiausia socialinio darbuotojo motyvacija
Abu pašnekovai sutinka, kad varikliukas, vedantis juos į priekį profesiniame kelyje ir motyvuojantis toliau daryti tai, ką daro, yra klientų pergalės. Tačiau pergale šios specialybės atstovai jau įprato vadinti, rodos, mažus pokyčius, kurių kiekvienas – žingsnis problemų sprendimo link.
Pasakodama labiausiai motyvuojančias ir įsiminusias istorijas, Jonavos rajono socialinių paslaugų centro direktorė prisiminė dar darbo pradžioje sutiktą vyrą, kuris tapo našliu ir vienas augino 3 metų dar neturintį vaiką. Jis neturėjo darbo, įniko į alkoholį, todėl kilo rizika, kad vaikas atsidurs vaikų globos namuose, o ilgainiui išryškėjo, kad vaikas turi specialiųjų ugdymosi poreikių, sveikatos problemų.
„Visai neseniai tam vaikui sukako 18 metų“, – šypsosi V. Demidenko, pabrėždama, kad jai ir jos kolegoms dabar jis tapo praktiškai šeimos nariu, kuris prireikus pats atskuba į pagalbą. O jo tėvas sugebėjo išlįsti iš alkoholio liūno, išsaugoti vaiką ir sukurti naują šeimą.
Kita socialinės darbuotojos prisiminta istorija – apie paauglį pabėgėlį iš Afganistano: „Jis praėjo tikrai nemažą kelią, kalbant apie adaptaciją, sunkumus mokykloje, netgi buvo suicidinių bandymų. Bet dabar ne per seniausiai susitikome ir paaiškėjo, kad žmogus Lietuvoje sukūrė šeimą, susilaukė dukrytės, puikiai kalba lietuviškai, dirba ir išlaiko save ir šeimą – tokiais atvejais itin džiaugiesi rezultatais.“
„Carito“ socialinis darbuotojas pasakoja, kad sėkmės istorijos motyvuoja ir gera jomis dalintis, tačiau norėdamas parodyti, per ką jo klientams kartais reikia praeiti, šįkart nusprendė pasidalinti kitokia istorija.
Alternatyvaus mokymosi centre jaunimui pradėjo lankytis vaikinas, kuris dar būdamas kūdikis pateko į kūdikių namus, tačiau buvo įvaikintas. Kai sulaukė 14 metų prasidėjo paauglystė, lydima protestų, prieštaravimų, prastų mokymosi rezultatų ir barnių šeimoje. Negana to, būtent tuo metu jis sužinojo, kad yra įvaikintas ir kad šeimai jau yra nebereikalingas. Taip jis vėl pateko į vaikų globos namus.
„Mes stengėmės užmegzti su juo santykį, bandėme su juo draugauti, bet jautėme, kad ta žaizda yra per gili. Jis buvo taip smarkiai atstumtas ir kartu su paauglystės sunkumais sužinojo tokią žinią, kad jam visai nebeliko motyvacijos dėl kažko stengtis“, – prisiminė D. Nagumanovas.
Realybė yra visokia, sako jis. Žinoma, sėkmės istorijos, kai jaunuoliai susiranda darbus, pradeda gyventi savarankiškai sukuria šeimas, yra motyvacija ne tik jam pačiam, bet ir gyvenimo kryžkelėje esantiems jaunuoliams, todėl jis visuomet labai laukia savo patirtimi norinčių pasidalinti panašų kelią perėjusių žmonių savo centre.