Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centro socialinis darbuotojas darbui su šeimomis Tomas Danyla sako šiuo metu rūpinasi 10 šeimų. Po panašų skaičių turi ir kiti jo kolegos. Nors su šeimomis dirbama individualiai, norint pasiekti geresnių rezultatų darbo planas su kiekviena šeima aptariamas visiems centro socialiniams darbuotojams susėdus kartu.
Padeda mokytis gyventi
„Šeima į mūsų priežiūrą dažniausiai patenka dėl socialinių įgūdžių stokos, tad organizuojame įvairius mokymus, nuvykę į šeimas kalbame su jomis praktinėmis temomis: apie kambarių tvarkymą, maisto ruošimą. Galima sakyti, padedame mokytis gyventi“, – prisipažįsta pašnekovas.
Pasak jo, iššūkių kyla, nes dažnai šeimos neturi motyvacijos spręsti savo problemos. Dar dalis – net jų nepripažįsta. Todėl kad būtų pasiekti pokyčiai, reikia daug kantraus darbo ir laiko. Kartais net kelerių metų.
„Kai kada atrodo, kad mums labiau rūpi, kad žmonės pakeistų savo įpročius, negu pačių socialinės rizikos šeimų nariams. Rimtai žvelgti į situaciją žmonės pradeda tik tuomet, kai gresia ilgalaikiai rūpesčiai, pavyzdžiui, baimė netekti vaikų“, – sakė T. Danyla.
Jei kas nors galvotų, kad socialinio darbuotojo diena monotoniška, tikrai klystų. Kaip pasakojo socialinių paslaugų centro atstovas, priklausomai nuo šeimos poreikių, joms suteikiamos skirtingos paslaugos: nuo konsultacijų ir tarpininkavimo tarp institucijų iki lankymo namuose bei mokymų, kaip atlikti kasdienius darbus.
Nurodo kryptį, kaip išbristi iš bėdų
Jonavos socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja Rima Draudvilienė pritaria, kad šios specialybės profesionalų kasdienybė yra įvairi ir pilna iššūkių.
Pasak jos, sunkiausia, kad dalis šeimų atstovų sunkiai pripažįsta turintys gyvenimą apsunkinančių problemų, pavyzdžiui, priklausomybę.
„Priklausomybę turintis žmogus – tarsi užsiblokavęs, – meluoja sau, kitiems, galiausiai pats įtiki savo melu. Su tokiais žmonėmis dirbti sunku. Su tais, kurie neturi gilių priklausomybių, depresijos, susikalbėti paprasčiau“, – kalbėjo ji.
Visgi tokių žmonių socialiniai darbuotojai nepalieka nuošalėje, o kalbėdamiesi su problemų prislėgtais žmonėmis padeda jiems suprasti, ko šie nori iš gyvenimo, ką keistų, jei galėtų. „Taip prasideda svajonių ir tikslų planavimas. Ir tik laiko klausimas, kada jie patikės savo pačių svajonėmis. Žmonės dažnai tik nori pasikalbėti, būti išklausyti ir palaikomi“, – atviravo pašnekovė.
T. Danyla antrina, kad susidraugauti su pagalbos nepriimančiais žmonėmis padeda laikas. Nuolatiniai pokalbiai, šiltas priėmimas, sugebėjimas jausti ir suprasti tai, ką jaučia kitas žmogus, padeda įgyti žmonių pasitikėjimą, o kartu pamatyti tai, ko iki šiol jiems nepavyko matyti.
Jokiais būdais nepalikti žmogaus vieno
Abu portalo „Delfi“ kalbinti socialinio darbo specialistai pripažino, kad visgi dažniausia problema, griaunanti šeimų gyvenimus, – priklausomybė nuo alkoholio.
Kai kurios šeimos bendrauti su socialiniais darbuotojais atvyksta jau pasiekusios krizinę situaciją, turinčios daug problemų, tarkime, alkoholio. Problemos atsispindi ir tėvų auklėjime, pavyzdžiui, vaikų mokyklos nelankymas, smurtas artimoje aplinkoje, jau atsiradusios vaikų priklausomybės. „Tokiais atvejais žiūrime vaidmenis šeimoje ir kas joje stipriausias, kuris gali prisiimti daugiau pareigų, atsakomybės. Nustatę tai, ieškome to siūlo galo“, – pasakojo socialinė darbuotoja R. Draudvilienė.
T. Danylai taip pat neretai tenka dirbti su tėvais, kuriems problemų kelia alkoholis. Kai situacijos šeimoje virsta rimtomis ir pavojingomis, tenka įsikišti policijai, socialiniam darbuotojui po tokių įvykių tenka nukentėjusiems žmonėms suteikti ir emocinę pagalbą ir tartis dėl psichologo konsultacijų. „Tačiau svarbiausia – jokiais būdais nepalikti žmogaus vieno“, – akcentavo jis.
Dar viena savybė, kuria tenka apsiginkluoti socialiniams darbuotojams, – kantrybė. Deja, kartais pokyčius pasiekusios šeimos suklumpa ir vėl slysteli atgal. Todėl svarbu dirbti su šeima ilgai ir nuosekliai.
Moko, kad tėvai rodytų pavyzdį
„Daugiau psichologinių žinių turintiems žmonėms atrodo normalu tartis, kalbėtis tarpusavyje, išsipasakoti skaudulius, o mūsų klientams dažnai atrodo, kad daug dalykų turi išsispręsti patys. Sako, vaikas savaime turi pats keltis į mokyklą, nors tėvai neina į darbą ir nesikelia anksti. Mes mokome, kad tėvai turi rodyti pavyzdį, – keltis kartu, papusryčiauti, išleisti vaiką į mokyklą“, – apie savo darbo specifiką kalbėjo R. Draudvilienė.
Pasak jos, kai žmonės pradeda keisti savo elgesį, traukinys pajuda. Socialines paslaugas gaunančios šeimos pačios pradeda siūlyti sprendimus, kaip spręsti savo bėdas. T. Danyla, apibūdinantis socialinio darbuotojo darbą, prideda, kad šios profesijos atstovams nereikėtų tikėtis darbo dienos nuo 8 iki 17 valandos: „Bet kada ir bet kas gali pasikeisti. Su kiekviena šeima gali tekti dirbti tam tikrą laikotarpį, mat jos visos unikalios“.
Problemų ištakos – meilės stoka
Paklaustas, kas šiame darbe jam sunkiausia, T. Danyla atsako nė nesusimąstęs – socialinės rizikos šeimų vaikai. Socialinės paslaugos šeimoms teikiamos tol, kol jose auga nepilnamečių. Labiausiai tokioje aplinkoje ir susiklosčius nepalankioms aplinkybėms šeimose, patiriančiose riziką, kenčia vaikai: negalėdami pasirinkti, jie yra priklausomi nuo savo tėvų ir kasdien mokosi gyvenimą griaunančio būdo.
„Man, kaip jaunam tėvui, skaudžiausia šiame darbe – vaikai. Kai stengiesi savo vaikui duoti viską, ko reikėtų – ir paskutinį kąsnį, o matai kitus, kurie kenčia tėvų atsainumą, gyvena skurdžioje buityje, yra labai sunku. Ypač kai matau panašaus amžiaus vaikus kaip mano. Tačiau, kokie bebūtų tėvai, vaikams jie visada bus brangiausi, geriausi, autoritetas. Toks gyvenimas tiems vaikams atrodo normalus“, – kalbėjo jis.
Tuo tarpu, R. Draudvilienė įsitikinusi, kad didžiausios problemos šeimose, tiek tarp tėvų, tiek tarp vaikų, kyla dėl meilės trūkumo.
Iš tėvų vaikai linkę perimti dažniausiai matomus elgesio modelius savo aplinkoje ir supranta juos kaip tinkamus. Taip, kaip elgiamasi namuose, jie elgiasi ir mokykloje, nes jiems sunku suprasti, kad tai neteisingas elgesys. Todėl, pasak jos, labai svarbu su tėvais dirbti ir jiems rodyti pozityvios tėvystės pavyzdžius.
Darbo atpildas – pasikeitę gyvenimai
Kad ir kokios skaudžios būtų kai kurių šeimų istorijos, socialiniai darbuotojai džiaugėsi, kad dalis istorijų baigiasi labai sėkmingai. Pavyzdžiui, T. Danyla prisiminė vieną moterį, kuri viena augina keturis vaikus. Moteris sugebėjo išspręsti šeimos problemas ir susitvarkyti gyvenimą.
„Ji susirado darbą, gavo vairuotojo pažymėjimą, išsikraustė iš negatyvios aplinkos. Vis dar kartais prasilenkiame gatvėje, pasisveikiname, ir matau, kaip gerai jai sekasi“, – džiaugėsi pašnekovas.
R. Draudvilienė per 13 socialinio darbo metų matė ne vieną pasikeitusį gyvenimą ir pridūrė, kad nors kažkuriuo metu sekasi sunkiai, galbūt vis nepavyksta susidoroti su nepakeliamais rūpesčiais, būtina nepalūžti ir eiti pirmyn. O taip pat – pagelbėti tiems, kuriems sunku ar trūksta tik vieno žingsnelio iki pokyčių pradžios.
„Turime žmonių, kurie susitvarkė, o dabar ateina padėti mums: savanoriauja, važiuoja su mumis į renginius pasakoti, ką jiems teko patirti, kas padėjo ir kodėl verta stengtis keisti gyvenimą. Pavyzdžiui, buvęs narkomanas, suaugęs vaikas, kurio tėvai kenčia nuo priklausomybės alkoholiui, anoniminių alkoholikų grupės narys ir kiti atsitiesę žmonės“, – teigė R. Draudvilienė.