Su socialinės rizikos šeimomis jau penkerius metus dirbantis Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centro socialinis darbuotojas darbui su šeimomis Tomas Danyla savo darbą pradėjo dirbdamas vaikų globos namuose.
Čia dirbant specialistui teko ne tik padėti sunkių gyvenimo vingių patyrusiems paaugliams, bet ir pakreipti juos, kad pastarieji nesukluptų gyvenimo kelyje.
Prasminga veikla – ne visada išgelbėja
„Jau studijų metais dirbau pakaitiniu auklėtoju globos namuose ir iš savo patirties teigčiau, kad tikrai ne visi jaunuoliai, susidūrę su gyvenimo iššūkiais ar augę sudėtingoje aplinkoje, nueina bloguoju keliu“, – pastebėjo jis.
Vis dėlto pašnekovas pastebėjo, kad tiems, kuriuos visgi įtraukia neteisingi pasirinkimai, itin didelę įtaką padaro pati vaikystė.
„Viskas prasideda nuo tam tikros kompanijos, draugų, nesusiformavusių įgūdžių, nesusidėliotų prioritetų. O galu gale ir tai, kad tavęs niekas neišgirsta, nesupranta ir nepalaiko“, – vardijo pašnekovas.
T. Danyla taip pat pastebėjo, kad jei jaunuolis randa prasmingą veiklą, pavyzdžiui, mėgstamą sportą ar kitą užsiėmimą, jis gali atsitraukti nuo gyvenimą griaunančių sprendimų pasirinkimų. Visgi socialinis darbuotojas yra pastebėjęs, kad kartais nepadeda ir mylima veikla, jaunuolis vis tiek pasirenka netinkamą gyvenimo būdą.
„Vaikai būna psichologiškai paveikti. Kartais juos patraukia tokie dalykai, kaip pinigai už gaujoje atliktus tam tikrus darbus. Visgi dar rašydamas savo bakalaurinį darbą apie jaunimą atradau, kad priežastis yra ne dėl veiklos – o tai, kad jie jaučiasi palikti nereikalingi. Būtent toks elgesys su jais iššaukia netinkamą elgesį“, – įsitikinęs pašnekovas.
Svarbu užtikrinti ne tik fizinius poreikius
Pasak socialinio darbuotojo, vaikai, augantys šeimoje, dažnai motyvacijos mokytis, kažko siekti gyvenime pasisemia iš tėvų, tačiau, kai Lietuvoje dar turėjome globos namus, jie tokios paramos nesulaukdavo.
„Dabar gyvenant jaunimui šeimynose vienu iš svarbiausių globėjų ar laikinųjų globėjų prioritetu turėtų būti ne tik noras vaikui suteikti fizinį saugumą ir patenkinti fizinius poreikius, bet ir su juo dirbti emociškai, – tęsė socialinis darbuotojas. – Be to, nepamirškime ir pasakymo, kiek investuosi į keturmetį, tokį turėsi keturiolikmetį“.
Būtent taip savo darbą apibūdina T. Danyla: socialinio darbuotojo darbas nėra nuo 8 val. iki 17 val. plytų dėjimas ir sienos lipdymas. Tai yra nuolatinis darbas, kai labai svarbi jaunuolių, su kuriais bendrauji, emocinė būklė.
„Pamenu, teko bendrauti su vienu 16 metų vaikinuku, kuris, matėsi, yra labai geros širdies, lengvai palenkiamas. Pradėjome matyti, kad jis pradeda eiti šunkeliais, bet viso kolektyvo pastangomis ir darbu pavyko pasiekti, kad jis susidėliojo savo prioritetus, suprato, kad turi baigti mokslus, o vėliau rasti darbą. Jis suvokė, kad neturės šalia giminaičių ar tėvų, į kuriuos galės atsiremti savo savarankiško kelio pradžioje“, – prisiminė vieną istoriją iš darbo globos namuose pašnekovas.
T. Danyla sako, kad vaikiną kartais sutinka ir dabar – jis jau dirba, kuriasi gyvenimą.
„Vis dėlto pastebime, kad tiems vaikams, kurie augo globos namuose, dažnai trūksta pasitikėjimo savimi. Dirbdamas viename vaikų dienos centre turėjau pasiruošti užsiėmimui su jaunimu. Kalbėti apie tai, kaip jie įsivaizduoja save ateityje. Buvau nusiteikęs, kad ateis norinčių būti architektais, inžinieriais, bet pastebėjau, kad jie renkasi mažiau ambicijų turinčias specialybes kaip apsaugos darbuotojas ar kasininkas“, – pastebėjo pašnekovas.
Nori paneigti mitus
VšĮ „Vilniaus socialinis klubas“ darbo su jaunimu gatvėje programos vadovas Kasparas Laureckis su jaunimu gatvėje dirba jau aštuonerius metus. Kasdien organizacijos trys socialiniai gatvės darbuotojai lankosi įvairiose jaunuolių susibūrimo vietose, pavyzdžiui, žaidimo aikštelėse, kiemuose, kur susipažįsta su žmonėmis, kartu su jais leidžia laiką ir kalbasi įvairiomis jauniems žmonėms svarbiomis temomis.
Pasiteiravus, kodėl jaunimas atsiduria gatvėje, pašnekovas pabrėžė du svarbius dalykus.
„Natūralu, kad jauni žmonės išauga vaikystę, pereina į paauglystę ir tai yra žmogaus raidos etapas. Jiems tampa svarbu jų autonomija ir atsiskyrimas nuo suaugusiųjų, galimybė būti, veiki, bendrauti savarankiškai, kaip jie nori, o ne tai, kaip suaugę norėtume, kad jie bendrautų“, – kalbėjo jis.
Būtent kiemas ir gatvė tampa ta erdve, kur jaunimas gali sutikti savo bendraamžius ir būti be suaugusiųjų kontrolės. „Ką tai reiškia? Tai, kad žmonės nori turėti savo erdvę ir jiems svarbu eksperimentuoti šiuo laikotarpiu – išbandyti savo ribas, ieškoti tapatumo, kokios jų stiprybės, sulaukti pripažinimo iš aplinkinių“, – pastebėjo specialistas.
Todėl, pasak jo, nereikėtų laikytis mito, kad gatvėje laiką leidžiantis jaunimas anksčiau ar vėliau pradeda daryti nusikaltimus.
Antra, kaip rodo tarptautiniai tyrimai, jaunimą leisti laiką gatvėse pastumia skurdas. Ten, kur skurdas didesnis, jaunimas praleidžia daugiau laiko gatvėje, o kartu prie to prisideda ir kiti veiksniai – sudėtingi santykiai šeimoje, nesėkmė mokykloje, patiriamos krizinės situacijos gyvenime.
„Toks laisvalaikio leidimo būdas gali būti pasirenkamas, nes sulaukiama bendruomenės atstūmimo dėl savo pažiūrų, ideologijos, o kartais ir dėl to, kad jaunuoliai tiesiog yra kitokie“, – pastebėjo K. Laureckis.
Pašnekovas dar kartą pabrėžė, kad gatvėje daug laiko praleidžiantis jaunuolis nebūtinai links į nusikalstamas veiklas.
„Būtų taip patogu manyti, bet taip nėra. Nesu matęs jokių tyrimų ar savo praktikoje pastebėjęs, kad jaunuolis yra labiau linkęs nusikalsti ar elgtis rizikingai, kad laiką leidžia gatvėje. Faktas tas, kad apskritai jaunystės ir paauglystės laikotarpiu visi linkę į rizikingą elgesį. Tai yra jaunų žmonių augimo procesas: noras išbandyti ribas, o dar ne visada sugebame pamatuoti pasekmes. Kita vertus iš tikro gatvėje egzistuoja papildomi pavojai, todėl svarbu, kad tie jaunuoliai, kurie savo gyvenimuose susiduria su sunkumais, sulauktų papildomo suaugusių dėmesio ir pagalbos spręsdami savo gyvenimo iššūkius“, – pabrėžė jis.
Žiūrėti, ne ką padarė, o kodėl
K. Laureckas, kalbėdamas apie paauglių elgesį, taip pat patarė daugiau akcentuoti ne tai, ką nepilnametis padarė, o kodėl. „Labai dažnai neteisingus pasirinkimus padariusių jaunuolių gyvenimo situacijos yra nepavydėtinos. Jie turi sunkumų šeimoje, mokykloje, bendraamžių rate. Reikia visuomet žiūrėti, kas vyksta ir kokiomis sąlygomis gyvena jaunuolis“, – tęsė pašnekovas.
Būtent čia svarbus ir socialinių darbuotojų su jaunimu vaidmuo. Jie turi galvoti ne tik, kaip jaunuolis būtų užimtas prasminga veikla, bet ir kaip nepilnametis jaučiasi, kokios mintys sukasi jo galvoje.
„Paskutiniu metu labai akcentuojamas jaunimo užimtumas. Tačiau tai yra didelis mitas, kad būreliai apsaugos jaunus žmones nuo nusikalstamumo, priklausomybių ar žalingų įpročių. Mūsų praktika rodo, kad labiausiai jaunus žmones nuo ribų peržengimo apsaugo santykis su suaugusiais. Apie tai turime mąstyti, turime kurti santykį su jais: žiūrėti, kiek jis pagarbus, ar jaunas žmogus jaučiasi priimtas, kiek domimasi jo gyvenimu, kiek jis išgirstas“, – svarbius akcentus dėstė K. Laureckas.
Pašnekovas įsitikinęs, kad būtent ne būreliai ar užsiėmimai paaugliui suteikia motyvacijos rinktis tinkamą gyvenimo būdą, o santykiai, kuriuos jis kuria, pasinėręs į jį sudominusią veiklą.
„Ne būrelis skatina jauną žmogų ar padeda jam išgyventi sudėtingą paauglystės laikotarpį, bet jo santykiai su suaugusiais žmonėmis, mokytojais, artimaisiais. Taip, daugybė jaunuolių atranda save būreliuose ar jaunimo centruose, įvairiose veiklose, bet ne todėl, kad tos veiklos ypatingos, bet todėl, kad jose jie gali patirti santykį, kuriame jaučiasi suprastas, išgirstas, gerbiamas“, – argumentavo „Vilniaus socialinio klubo“ atstovas.