Šių darbuotojų ateityje nepakaks: turėsime pasistengti kiekvienas

Dar dažnai tenka susidurti su požiūriu, kad yra tam tikri „probleminiai“, „atstumtieji“ visuomenės nariai ir socialiniai darbuotojai, kurie tas problemas turi išspręsti. O likusi visuomenė – tarsi nuošalyje, gyvenanti savo gyvenimą, tai – „ne jos reikalas“. Tačiau toks požiūris neišvengiamai turės pasikeisti, sako Delfi vaizdo konferencijoje dalyvavę socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministrė Vilma Augienė ir ilgametis socialinis darbuotojas Tomas Kurapkaitis.

Socialinės pagalbos poreikis augs

Visuomenė tampa vis įvairesnė, o kartu – susiduria su vis daugiau problemų. Tai lemia, kad auga ir poreikis gauti pagalbą, pastebi T. Kurapkaitis, VšĮ DUKU vadovas. Pasak jo, ateityje socialiniai darbuotojai tiesiog nesugebės patenkinti viso poreikio, todėl įsitraukti turės ir pati visuomenė.

„Matau kelią kviesti žmones įsitraukti į savanorystę, į savo laiko, pinigų ir kitų resursų dovanojimą, kad keliautume bendromis jėgomis. Tai – galimybė įprasminti savo gyvenimus kitose srityse dirbantiems specialistams arba bendruomenės nariams“, – vaizdo konferencijoje kalbėjo jis.

Viceministrė V. Augienė pabrėžė, kad atvejų, kai visuomenė nusigręžia ir tarsi nemato šalia esančių problemų – begalė, ypač, kalbant apie žmones su negalia ar vaikus iš globos institucijų. „Kad visuomenė turi įsitraukti – šventi žodžiai, nes tikrai nebeaprėpsime: nėra stebuklingos jėgos ar grupės, kuri sutvarkys visas visuomenės problemas, kaip tik pati visuomenė ir jos nariai, kurie gali įsitraukti“, – pritarė viceministrė.

Tiesa, per karantiną, kai teko itin susitelkti, tokių savanorystės apraiškų atsirado ir visai nemažai, pavyzdžiui, senyvo amžiaus žmonėms ar besiizoliuojantiems savanoriai į namus pristatė maistą. „Tokie pavyzdžiai labai džiugina“, – pabrėžė V. Augienė.

To, kas nepadaryta, atspindys

T. Kurapkaitis Vilniaus Pilaitės mikrorajone dirba su vaikais ir jaunimu. Jis sakė pastebintis aplinkinių lūkestį, kad šiuos vaikus jis, socialinis darbuotojas, pakeistų taip, kad jie nebetrukdytų likusiai visuomenei. Tačiau T. Kurapkaitis pabrėžė – toks požiūris jam visiškai nepriimtinas.

Visų pirma, pasak jo, šie vaikai yra mūsų visuomenės, mūsų pačių, atspindys – tai reiškia, kad mes patys kažkada kažko nepadarėme, nusisukome, nepadėjome. Požiūris, kad jaunuolis turi iššūkių tik dėl to, kad jis toks yra, akcentuoja T. Kurapkaitis, yra lyg iš XIX amžiaus – pasenęs. Jaunuolis yra toks, nes tokį jį suformavo visuomenė, aplinka, t. y. mūsų tarpusavio sąveika.

Antra – tai nėra objektas, su kuriuo galima kažką daryti: „Man vaikas, jaunuolis ar kitas žmogus, su kuriuo keliauju kelionę, nėra objektas, kad su juo kažką daryčiau. Jis keliauja savo iššūkių gyvenime laikotarpiu, o aš keliauju savo. Mes kartu augame, kartu leidžiame laiką – visiškai taip, kaip šeimoje. Reikia „išbūti“: kartais reikia paliūdėti, kartais – susipykti, kartais – brėžti ribas, kartais – keliauti“.

Socialinio darbuotojo požiūriu, šie žmonės yra savotiški mūsų bendruomenės ženklai, kurie gali labai daug ko pamokyti: apie savo emocijų priėmimą, apie santykių iššūkius, apie skyrybas ar vienišumą.

„Tik mums daug paprasčiau suversti viską jiems ir sakyti, kad jie dėl to kalti arba kad juos reikia tvarkyti. Maždaug: sutvarkykite juos, kad mums būtų patogiau gyventi. Aš siekiu, kad jie augtų, keistųsi ir ieškotų, kaip galima elgtis kitaip“, – kalbėjo T. Kurapkaitis.

Pasitikėjimas ir galimybė ieškojimams

Kalbėdamas apie kitokio elgesio paieškas socialinis darbuotojas pabrėžė, kad nors yra žmonių, kuriems labai norisi, kad jaunuoliai pradėtų į gyvenimą žiūrėti teisingai. Bėda tik ta, kad tas teisingas požiūris neegzistuoja.

Realybė gali būti labai įvairi. Pavyzdžiui, kai vaiko tėvas neseniai mirė, o mama serga 3 stadijos vėžiu, ar tikrai svarbiausias dalykas – kad jis „atlankytų“ visas pamokas? „Kai prisilieti prie kitokios realybės, pasimato kitoks pasaulis. Kartais jaučiu tokį teisimą – „aš žinau, kaip turi būti“. Bet aš nežinau. Leiskime jiems keliauti“, – pabrėžė VšĮ DUKU vadovas.

Akivaizdu, kad tarp T. Kurapkaičio ir jo klientų labai svarbus tarpusavio pasitikėjimas. Kaip jis užsitarnaujamas? Kaip ir šeimoje ar poroje, akcentuoja socialinis darbuotojas: laikantis pažadų, mylint, būnant ištikimam, kad ir koks būtų kito elgesys, turint bendrų džiaugsmo akimirkų.

Vaikai ir jaunuoliai mėgsta „išbandyti“ suaugusiuosius. Svarbu, pasak T. Kurapkaičio, ant tokių atgrasymo elementų neužkibti, o tai ne visiems paprasta – juk tarp pirmų žodžių pasitaiko ir „pasiuntimų“. Kuriant lygiavertį, pasitikėjimu grįstą santykį didelę reikšmę turi ir savo klaidų pripažinimas: „Jie mato, kad ir aš netobulas – parodau savo netobulumą, pripažįstu, kad kartais pasielgiu netinkamai, atsiprašau.“

Yra kuo pasidžiaugti

Ne vieną dešimtmetį socialiniame darbe besisukantis T. Kurapkaitis sako besijaučiantis savo vietoje ir matantis daug teigiamų poslinkių socialinės apsaugos srityje.

„Džiaugiuosi tuo, ką veikiu, jaučiu, kad esu savo vietoje, kad augu, kad ši veikla mane „maitina“, kad galiu gyventi oriai, galiu rinktis tokį gyvenimą. Labai džiaugiuosi sudarydamas galimybę ir jiems rinktis ir spręsti iššūkius“, – kalbėdamas apie dovanas, kurias atneša jo veikla, minėjo jis.

Pasak socialinio darbuotojo, jį džiugina netgi kai kurių sąvokų pasikeitimas – juk viskas prasideda nuo to, kaip apibrėžiame daiktus. Pavyzdžiui, nuo 2018 metų nebėra tokios sąvokos kaip socialinės rizikos šeima, vietoje jos vartojama „šeima, patirianti socialinę riziką“. „Pradėti kalbėti apie situacijas – jau didelis pokytis“, – pabrėžė T. Kurapkaitis.

Jis sakė besidžiaugiantis, kad dalykai, kurie prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje buvo neįsivaizduojami, šiandien jau yra realybė, pavyzdžiui, darbuotojai, dirbantys su jaunimu gatvėje arba tai, kad vis mažiau žmonių uždaromi į institucijas, vis dažniau šeimos pasiima vaikus į savo namus. „Tai rodo visuomenės brandą ir kad tai yra ir mano iššūkis ir aš galiu prie to prisidėti“, – sakė socialinis darbuotojas.