Globos namuose užaugę menininkai: nuo bado net kūną geldavo

Broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai šiandien yra žinomi menininkai, rengiantys parodas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jie nesigėdija, kad užaugo globos namuose, kur juos atvedė alkoholikai tėvai ir neslepia, kad vaikystėje ir paauglystėje teko patirti skausmo, smurto ir bado.

Šiuo metu broliai keliauja po globos namus ir stengiasi savo pavyzdžiu įkvėpti be tėvų augančius vaikus, įtikinti juos siekti savo tikslų, o ne tapti valstybės išlaikytiniais.

Gataveckų tėvai girtuokliavo, nesirūpino dvyniais. Jie prisimena, kad sunkiausia būdavo, kai neturėdavo maisto, kankindavo labai stiprus alkio skausmas. Po kelių dienų badavimo geldavo visą kūną. Prisimena, kad atsikeldavo naktį ir eidavo ieškoti maisto. Tamsoje susiradę ką nors ragaudavo: miltai – tinka, druska – ne, neskanu.

„Dar tik turėjome eiti į antrą klasę, kai patekome į Alytaus vaikų globos namus. Buvo 1993 metai. Patys tėvai mus atvežė, nes nebesugebėjo mumis pasirūpinti. Jie buvo alkoholikai. Nuo mažų dienų su broliu patys savimi pasirūpindavome, mokėdavome išsivirti sriubos, eidavome ubagauti. Bet ant tėvų nepykstame, jie geri žmonės, tik – ligoniai“, - sako Algirdas.

Dvynių mama – neįgali, pati užaugo internate, nes buvo našlaitė. Tėvas vaikystėje sėdėjo vaikų kolonijoje, jaunystėje kariavo Afganistane. Nuolatinio darbo jis neturėjo, dirbdavo statybose ar kitus pagalbinius darbus. Gautus pinigus išleisdavo alkoholiui, augo skolos už komunalines paslaugas, todėl netrukus teko parduoti butą Alytuje persikelti gyventi į Vaisodžių kaimą. Važinėti į mokyklą Alytuje buvo per toli, todėl tėvai nutarė brolius apgyvendinti Alytaus vaikų globos namuose.

„Pirmos dienos globos namuose buvo keistos, kažkodėl įsivaizdavau, kad ten gyvena tik psichiškai nesveiki vaikai. Kambariuose buvo geležinės lovos su užuolaidėlėmis, priminė ligoninę. Daugybė vaikų, gal apie 180 jų. Visi spoksojo, nes buvome naujokai“, - pasakoja Algirdas.

Jis prisimena, kad kartu su broliu labai apsidžiaugė, kai užpildžius visus popierius davė valgyti: sriubos ir antrą patiekalą. Pagaliau nebeteks badauti.

Daug skaudžių likimų

Gataveckai prisipažįsta, kad buvo tikri laukinukai. Vaikų namų taisyklės jiems atrodė keistos: laiku keltis, laiku gultis, praustis, nevaikščioti su batais ant kilimo, negalima būdavo bet kada išeiti į miestą. Iš pradžių jie priešinosi taisyklėms, priešgyniaudavo auklėtojoms.

„Buvome tikri gatvės vaikai, keikdavomės, įsiveldavome į muštynes, atsikalbinėdavome. Bet kai pripratome prie taisyklių, jas priėmėme, pasidarė daug lengviau gyventi“, - prisimena Algirdas.

Kartu su Gataveckais globos namuose atsidūrusių vaikų istorijos buvo skirtingos. Vieno vaiko mirė abu tėvai, neliko kas juo pasirūpins, tad jis atsidūrė globos namuose. Kito berniuko taip pat abu tėvai mirė, jį pasiėmė globoti teta, gavo pinigų ir nebesirūpino.

„Tą vaiką tada perkėlė į kitą šeimą, paskui dar kažkur perkėlė. Tas berniukas sakė, kad buvo mėtomas lyg šiukšlė, niekam nerūpėjo. Būna, kad giminės pažada pasiimti, vaikai laukia laukia, bet taip niekas ir nepasiima. Vaikai šneka, kad niekam neberūpi, sako, kad net draugai po to, kai pateko į globos namus, nustojo bendrauti.

Vienas berniukas pasakojo, kad matė, kaip sudegė girtų tėvų ant pečiaus paliktas jo broliukas. Daug skaudžių istorijų ir likimų“, - pasakoja Algirdas.

Grįždavo pasiimti maisto

Nuo mažens piešę broliai, pieštukų iš rankų nepaleisdavo ir globos namuose. Jie taip pat daug sportuodavo, žaisdavo futbolą, šoko breiką. Gataveckai prisipažįsta, kad pagundų pasukti blogais keliais, pasiduoti blogiems įpročiams ar susidėti su bloga kompanija buvo daug. Tačiau jie nusprendė, kad taip gyventi nenori.

Baigę vidurinę mokyklą ir Alytaus Dailės mokyklą broliai išvyko į Vilnių studijuoti Dailės akademijoje.

„Kai išėjome iš vaikų namų pagrindinė problema buvo ta, kad iš tėvų nebuvo atimtos teisės, todėl negalėdavome gauti valstybės paramos, neturėjome pragyvenimui jokių lėšų. Alytaus globos namų vadovybė kiekvieną savaitę mums skirdavo sausą davinį, važiuodavome pasiimti maisto, su pilnais krepšiais grįždavome į Vilnių.

Vėliau vaikų namų vadovybė sutvarkė dokumentus ir kreipėsi į teismą, kad mums būtų skirta našlaičių pašalpa. Išimtine tvarka ji mums buvo suteikta, tuomet jau per mėnesį kiekvienas gaudavome po 500 litų. Dar gavome ir išėjimo iš globos namų pašalpą – po 6000 litų“, - prisimena Algirdas.

Rengia seminarus

Šiuo metu Algirdas studijuoja Vilniaus Dailės akademijoje menų doktorantūroje, privačiai dėsto piešimą, be to, pasuko ir į politiką – buvo išrinktas Alytaus tarybos nariu. Remigijus Dailės akademijoje dėsto piešimą ir anatomiją, dėsto privačiai, kuria menus.

Broliai Gataveckai dažnai lankosi globos namuose visoje Lietuvoje. Jie tikina, kad tikrai ne visuose iš jų yra tokia tvarka, kaip Alytaus globos namuose, kuriuose jie užaugo.

„Mūsų globos namuose buvo ir yra tokių auklėtojų, kokių niekam nelinkėčiau, bet daug ir gerų auklėtojų. Kai tik išgirstu kalbant, kad vaikų namuose visi darbuotojai blogi, visada sakau: ką tik įžeidėte tas auklėtojas, kurios dirba gerai. Buvo nuoširdžių auklėtojų, kurios rūpinosi mūsų ateitimi.

Keliaudami po globos namus, supratome, kad jų būklė priklauso nuo kolektyvo, nuo jų sukurtų taisyklių, tradicijų. Darbuotojai turi būti autoritetai vaikams, kitaip sunku pelnyti jų pagarbą“, - sako Algirdas.

Globos namuose Gataveckai rengia seminarus, kurių tikslas – įkvėpti jaunus žmones siekti savo tikslų, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Broliai gerai žino, kaip kalbėti su likimo nuskriaustais vaikais, o pastarieji įsiklauso į Gataveckų pasakojimus, nes žino, kad jie patyrė tą patį.

Svarbiausia – individualus darbas

Visuomenėje kilus diskusijoms apie tai, ką reikia daryti, kad mažėtų beglobių vaikų ir kad jie būtų kuo geriau integruoti į visuomenę, Algirdas sako taip pat apie tai daug kalbėjęs su broliu.

„Mes su broliu svarstėme, kad visų pirma reikia dirbti, kad vaikus įsivaikintų normalios šeimos. Šeimoje vaikams yra geriausia. Bet kyla grėsmė, kad vaikai gali patekti į blogų žmonių rankas. Tų, kurie nori iš to pasipelnyti ar pasiima vaikus, kad turėtų vergų. Buvo toks atvejis, kai vaiką įsivaikino ūkininkų šeima tik tam, kad šis dirbtų ūkyje. Jis nuo 4 val. ryto pradėdavo dirbti ir baigdavo tik vakare. Valgyti gaudavo nedaug, pats negalėdavo maisto pasiimti. Galiausiai vaikas pabėgo ir 50 kilometrų pėsčiomis kulniavo atgal į globos namus.

Žinoma, šeimose vaikus sunkiau prižiūrėti, sukontroliuoti, ar jie tikrai gerai gyvena.

Vaikus, kurių niekas neįsivaikina, galima būtų integruoti į visuomenę nuomojant jiems namukus ar butus paprastuose daugiabučiuose, kur gyvena normalios šeimos, kad jie gyventų ten po kelis, o juos prižiūrėtų auklėtojos. Vaikų būtų mažiau, tad auklėtojos galėtų dirbti su kiekvienu atskirai.

Vaikai turėtų daugiau asmeninės erdvės. Jų integracija į visuomenę būtų didesnė, nes gyventų tarp šeimų, mažiau patyčių patirtų iš bendraamžių, nebebūtų „globnamių“ vaikai“, - sako A. Gataveckas.

Išauga pašalpų prašytojai

Broliai pastebėjo, kad dauguma vaikų namų auklėtinių išmoksta gyventi iš pašalpų, jie įsitikinę, kad valstybė privalo jais pasirūpinti, todėl ir pradėję savarankišką gyvenimą jie dažnai taip ir lieka išlaikytiniais. Visą gyvenimą viską gaudavę be pastangų, jie pripranta iš visuomenės tik reikalauti, įsivaizduoja, kad jais privalo visą laiką kažkas pasirūpinti.

„Dažnai jie sukuria šeimas, pradeda girtauti, neprižiūri vaikų ir jų pačių vaikai patenka į globos namus. Kad nutrauktume šią grandinę, vaikus reikia motyvuoti nuo mažens, dirbti individualiai, skatinti tapti savarankiškais, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Reikia auklėti per gerus pavyzdžius, todėl mes su broliu ir lankomės globos namuose“, - sako Algirdas.

Remigijus antrina broliui, kad norint vaikus apgyvendinti mažomis grupelėmis butuose ar namuose reikėtų didelių investicijų.

„Tačiau pagalvokite, kiek valstybė sutaupytų laiku pasirūpinusi vaikais: reikėtų mažiau pinigų skirti pašalpoms, kalėjimams ir tų pačių buvusių beglobių vaikams išlaikyti. Labai svarbi aplinka, kurioje auga vaikai, tad jei aplinka bus normali, aplinkui vyks įprastas gyvenimas, jie labiau prie jo prisitaikys“, - mano Remigijus.

„Poveikis” suveikė

Paskatinti vaikus siekti daugiau Gataveckai siekė ir vykdydami ilgalaikį socialinį meninį projektą „Poveikis“, kai piešė Alytaus vaikų globos namų auklėtinius. Per ketverius metus broliai nupiešė 8 viso ūgio portretus, o už juos gautus pinigus atidavė pozavusiems jaunuoliams, kad šie turėtų pinigų savarankiško gyvenimo pradžiai.

Yra ir kitų projekto pasekmių. Du vaikai iš Alytaus globos namų taip pat nutarė siekti savo svajonės ir įstojo į Vilniaus M. Čiurlionio menų gimnaziją, jie taip pat lanko ir mūsų piešimo studiją“, - džiaugiasi Algirdas.

Alytaus globos namų auklėtiniai kaip ir broliai Gataveckai labai domisi breiku, mokosi naujų triukų, taip pat aktyviai sportuoja.

Jei susidūrėte su panašiais klausimais ar problemomis, Jūs visada galite kreiptis į savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrių arba Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos el. paštu [e-mail] .