Lietuvių valgymo įpročiai: daro dvi labai gėdingas klaidas

Etiketo ekspertų nuomonės vertinant lietuvių kultūros lygį prie stalo išsiskiria, vieni teigia, kad jis – pakankamas, tuo tarpu kiti aiškina, kad situacija labai prasta.

„Lietuvoje patys turbūt pastebit, pati elgesio kultūra yra labai žema, ji šiurkšti, esame nedėmesingi vieni kitiems. Jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu žmonės buvo labiau orientuoti į materialinės gerovės kūrimą, aplinka nereikalavo pagarbaus elgesio, kaip tik aplinka siekė pramogų, seksualumo, daugiau šou ir ta kultūra nuėjo į antrą planą. Tai pačios valstybės vertybiniai dalykai, lyderių, kurie buvo tuo metu vertybiniai dalykai“, – aiškina etiketo ekspertė Alvyda Jasilionytė.

Vis dėl to žinomas etiketo specialistas Arminas Lydeka nebuvo toks kategoriškas, anot jo, lietuvių kultūra yra vidutiniška, o viskas priklauso nuo to, su kuo lyginsime.

„Jeigu lyginsim su prancūzais, italais, ispanais, atrodysime jiems keistokai neraštingi stalo etiketo srityje. Bet jei lyginsime su amerikiečiais ar rusais, mes atrodysime labai kultūringi ir raštingi etiketo prasme“, – tikina A. Lydeka.

Dažniausios lietuvių klaidos

A. Lydeka kalbėdamas apie lietuvių prie stalo daromas klaidas, išskyrė du dalykus, kuriuos dažniausiai pastebi ir kurie, anot jo, yra didelės nepagarbos aplinkiniams ženklas.

„Susėdus vienai draugijai prie bendro vaišių stalo, pradėti valgyti, kol kitiems dar neatnešti jų patiekalai. Tas nedraugiškumas Lietuvoje gana ryškus. Net gi gana dažnai nuskamba frazės, kokių tetulyčių pasakomos, taigi, vaikel, valgyk, atšals, ką čia lauksi, kol man atneš. Manau, nenustebinau taip sakydamas. Be abejo, kultūringoje draugijoje nei vienas egoistiškai nesielgs ir nepradės valgyti, kol kiti neturės, ką valgyti.

Kitas pastebėjimas, sėdėjimas restorane, kavinėje, prie vaišių stalo su viršutiniais lauko drabužiais. Mažai surasim valstybėse civilizuotų, išsilavinusių, kultūringų visuomenės atstovų, kurie sau leistų valgyti su striukėmis ar paltais sėdint prie stalo. Lietuvoje užėję į restoranėlį ar kavinę tokį vaizdą, deja, pamatysime“, – aiškina A. Lydeka.

Tuo tarpu kitas etiketo žinovas Giedrius Drukteinis išvis nesureikšmina etiketo prie stalo taisyklių, o tikina, kad svarbiausia – žmonių bendravimas.

„Technine prasme nesvarbu, iš ko tu tą šampaną geri, svarbu, su kuo tu tą geri. Jei reikalauja aplinkybės, galima išgerti jį ir iš moteriško batelio, ir iš butelio. Ir svarbiausia yra ne patiekalas, o žmogaus, sėdinčio prieš tave, akys.

Ir aš visada už tai, kad žmonių santykių negadintų kažkokie tai ceremoniniai, protokoliniai reikalavimai, kurie įneša tik diskomfortą į žmonių tarpusavio santykius. Ar kažkas servetėlę dedasi ant kelių, ar palieka ant stalo, ar kišasi po kaklu, čia iš principo viskas yra teisinga. Teisinga yra viskas, kas nepažeidžia kitų žmonių interesų“, – tikina G. Drukteinis.

Tačiau pašnekovas priduria, kad prie stalo bendrauti lietuviai tikrai nemoka, o yra pernelyg susikaustę ir susikoncentravę į save.

„Lietuviui reikia alkoholio, kad jis šiek tiek atsipalaiduotų, atsirištų jo liežuvis ir jis pradėtų reikšti savo nuomonę, pasakoti visokias negudrias istorijas arba bent domėtis šalia prie to paties stalo esančiais žmonėmis.

Lietuviai prie stalo iš principo yra labai susikaustę. Būtent emocinė būklė, emocinis interaktyvumas su svečiais yra didžiausia lietuvių problema. Mes iš tikrųjų nemokame bendrauti“, – sako etiketo specialistas.

Kam išvis reikia etiketo?

A. Jasilionytė kalbėdama apie etiketą yra gana griežta: laikytis gero elgesio prie stalo taisyklių yra labai svarbu visur ir visada.

„Jei įsidėjai kąsnį ir pilna burna kalbi, tai kokia čia kultūra? Jei kramtomosios gumos iš burnos neišsiėmei ir kalbi su savo draugu, kokia čia kultūra? Čia ir yra tas, kad su draugais ar su šeimos nariais galiu elgtis bet kaip, galiu šaukti, galiu rėkti, galiu bet kaip valgyti, galiu ryte ateiti nenusiprausęs prie pusryčių stalo.

Bet tai ir yra kultūra. Tai yra arba pagarba, arba nepagarba artimiausiems savo žmonėms, draugams. Vadinasi yra dviveidiškumas, aš vienoks darbe, vienoks viešumoj, o visai kitoks namie. Tai koks aš iš tiesų?“, – svarsto A. Jasilionytė.

Pasak pašnekovės, visos geros elgesio taisyklės prie stalo turi prasmę ir nėra sugalvotos tam, kad sukaustytų žmones.

„Kad ir tas alkūnės uždėjimas ant stalo nėra šiaip sau, kad nesusikrauk alkūnių ant stalo. Susikrovęs alkūnes ant stalo, ta alkūne gali nustumti ir išpilti kažkieno gėrimą. Tos etiketo taisyklės atėjo iš papročių, elgsenos modelių ir jos yra kaip tik tam, kad palengvintų bendravimą“, – teigia A. Jasilionytė.

A. Lydeka aiškindamas etiketo prasmę buvo kiek mažiau griežtas. Pasak jo, etiketą galime palyginti su kalba, o etiketo taisyklės yra tam, kad mums būtų paprasčiau susikalbėti ir mes naudotume vieningą kalbą. Tačiau būnant artimųjų rate, mums nėra būtina laikytis visuotinai priimtinų taisyklių, mes galime turėti savo atskirą etiketo „kalbą“, kuri visiems bus suprantama ir priimtina.

„Paprastas pavyzdys. Sutikai draugą, paspaudei jam ranką, pasisveikinai. Etiketo taisyklė, paprasta ir aišku. Tačiau niekas netrukdo draugams susitikus paimti ir sukirsti rankomis arba pašokti į orą ir susimušti krūtinėmis.

Sutikęs seną jaunystės draugą Marių, mes pašokome ir susimušėme krūtinėmis. Bet Arminai, juk tai ne pagal etiketą. Taip, ne pagal etiketą. Tai kodėl tu veidmainiauji, spaudi ranką atėjus į ministeriją tam pačiam Mariui, o susitikęs gatvėje susimuši krūtinėmis? Niekas mums netrukdo mažame uždarame sociume turėti savo žaidimo taisykles, savo kalbą, savo etiketo normas, tai yra gražu ir teisinga“, – aiškina A. Lydeka.

G. Drukteinis paaiškino, kad etiketo išmanymas ar neišmanymas nepadaro jūsų blogesniais ar geresniais žmonėmis.

„Etiketas yra elgesio normų sistema, kuri padeda žmonėms identifikuoti savo klasės, luomo, išsilavinimo, kultūrinės aplinkos, vertybinės skalės žmones, kolegas, draugus. Etiketo samprata pasąmonėje mums signalizuoja, ar šitas žmogus yra savas, ar ne.

Etiketas yra skirtas ne visiems, tai neatima iš mūsų jokių pilietinių teisių, tiesiog parodo, kad esame skirtingose socialinėse orbitose. Kasdienybėje matydamas žmonių elgseną nepradedi tų žmonių nekęsti arba keikti, tiesiog iš karto sau matai, šitas kiaulė, šitas paršiokas, šitas matosi padorus, šitas išsilavinęs žmogus. Tai ir yra etiketas. Tai yra tik pagalbinis įrankis“, – reziumuoja G. Drukteinis.