Nors dažnas lietuvis serviruodamas stalą ant jo skuba padėti popierinių servetėlių šūsnį, etiketo ekspertas Giedrius Drukteinis pataria visada rinktis medžiagines servetėles. Jo nuomone, geriau pasirinkti medžiagines margesnes, nei vienkartines popierines servetėles.
„Kalbant apie servetėles, jos jokiu būdu turi būti ne popierinės, o kuo renginys formalesnis, tuo servetėlės turi būti standesnės. Popierinės servetėles, kokios jos bebūtų, visada atrodys pigiai, nors ir su įspausta monograma“, - dažną lietuvių klaidą serviruojant stalą įvardija jis.
Pasak pašnekovo, popierius visada indikuoja, kad daiktas yra vienkartinis, atitinkamai ir nepatvarus, nebūtinai kokybiškas.
Ką dar verta žinoti?
Svarbus ir servetėlių dydis – jos negali būti per mažos, nepatogios uždengti keliams.
„Pagal protokolą, naudojamos servetėlės, kurių ilgis 50 cm, plotis – 70 cm, kad žmogus galėtų patogiai ja uždengti abi kojas. Galimos ir kvadratinės servetėlės, kurių kraštas po 50 cm, bet ne mažesnės“, - pataria viešbučio bei restorano „Stikliai“ vienas savininkų ir įkūrėjų Romas Zakarevičius.
Spalva, anot jo, geriausia yra balta, o pagal protokolą - tik balta. Be to, servetėlių medžiaga turi būti natūrali, tam labai tinka medvilnė.
„Servetėlė turėtų būti storesnė, kad nebūtų kaip skudurėlis. Geriausia, kai servetėlės yra gaminamos iš tos pačios medžiagos kaip ir staltiesė: jų medžiaga paprastai yra storesnė, bet natūrali“, - sako R. Zakarevičius.
Tiesa, ne visos natūralios medžiagos yra tinkamos pagal protokolą.
„Pagal protokolą lino paprastai nebūna, nes jis yra per šiurkštus. Aišku, jei restorane yra tautinis stilius, tiks ir linas, tada ir staltiesės galėtų būti lininės, austinės. Viskas priklauso nuo to, kokiame lygmenyje vyksta priėmimas. Mes aludėje naudojame linines servetėles ir lininius rankšluostėlius su raštais“, - kalbėjo R. Zakarevičius.
Jis taip pat pabrėžia, kad popierinės arba vienkartinės servetėlės yra tinkamos namuose arba iškylaujant, bet ir šiais atvejais medžiaginės atrodo daug geriau.
„Namų sąlygomis arba piknike popierius gali būti naudojamas, bet jei galima servetėles pakeisti medžiaginėmis, geriau. Tiesa, popierinės servetėlės gali būti naudojamos tarp serviravimo ir kitos lėkštės, bet jos yra vienkartinės, nors ir su monogramomis“, - komentavo R. Zakarevičius.
Kuo standesnės, tuo geriau
Stalo serviravimo specialistai tikina, kad medžiaginėms servetėlėms verta naudoti standiklius, kad jos gražiai įgautų formą.
„Tai ypač svarbu, kai iš servetėlių ruošiama kokia nors sudėtingesnė figūra, pavyzdžiui, lelijos lapai ar popiežiaus kepurė, kad jos nesukristų. Tačiau ir servetėlės medžiaga pati iš savęs turėtų būti tanki“, - dar kartą medžiagos kokybę pabrėžė jis.
R. Zakarevičius sako, kad figūrinės servetėlių formos lankstomos tuomet, kai norima šventei suteikti daugiau iškilmingumo ir siekiama stalo plokštumą vizualiai pakelti.
„Pavyzdžiui, naujiems metams iš servetėlių lankstoma eglutė, tokią formą yra nesudėtinga išlankstyti, bet ji efektingai atrodo. Specialiems vakarams iš servetėlės lankstomas smokingas su peteliške“, - pavyzdžius vardijo jis.
Anot pašnekovo, kitas būdas padėti servetėles ant stalo – naudoti tam skirtus žiedelius.
„Servetėlių žiedeliai skirti tam, kad jos būtų kuo mažiau liečiamos rankomis prieš jas dedant ant stalo. Tokie žiedeliai atrodo ir prabangiai, ir stilingai, o ir paruošti jas nesudėtinga, nes servetėlės susukamos vamzdeliu ir įdedamos į žiedelį. Toks būdas yra tinkamas ir pagal protokolą“, - kalbėjo R. Zakarevičius.
Jo teigimu, servetėlė ant stalo yra pagalbinė priemonė.
„Įrankių į servetėlę taip pat nereikia vynioti, nebent aludėje, bet ir juose to nebedaro. Gal kur nors picerijose, bet, manau, kad tai – ekonominis lygis“, - apibendrino pašnekovas.
Servetėlių istorija
G. Drukteinis paaiškina, kodėl servetėlių standumas yra svarbus ir primena jų istoriją.
„Pirminė servetėlių paskirtis yra ne valytis lūpų kampučius ar rankas, stengiantis jas bet kuriuo atveju ištepti, o apsaugoti drabužius, - kalbėjo jis. - Servetėlių paskirtis yra gana sena, jos atsirado Antikos laikais, o Senovės Romos laikais suklestėjo, bet Prancūzijos karalius XVII-XVIII a. Liudvikas XIV buvo praktiškai pirmasis sukūręs servetėlių panaudojimo principą. Jo dvare atsirado valgymas mažais kąsniais ir ypatingą meistriškumą pademonstruodavo tas, kas sugebėdavo pavalgyti ir neišsimurzinti veido, rankų, kaip tai buvo priimta anksčiau.“
Standesnės servetėles yra patogiau užtiesti ant kelių, be to, jos ir atrodo estetiškiau, ir mažiau praleidžia drėgmę, tad geriau apsaugo drabužius.
„Servetėle žmogui nueinant turi būti paliekama ant stalo, nes Liudviko XIV laikais suklestėjo mada ją palikti matomoje vietoje, kad visi pastebėtų, kokia ji yra švari. Dabar servetėlės paskirtis iš principo yra dekoratyvinė, o ne lūpdažiui nusivalyti ar maisto likučiams paslėpti. Blogiausia, ką pagal klasikines etiketo normas gali padaryti žmogus, tai tą servetėlę ištepti“, - komentavo G. Drukteinis.
Visgi, restoranuose esant reikalui servetėles reikia naudoti, užuot likus sėdėti nešvariais lūpų kampučiais, tačiau servetėles neištepti išlieka siekiamybe.
„Žmogus turėtų valgyti kiek įmanoma estetiškiau, meistriškiau, - sakė G. Drukteinis. - Aišku, žmonijos istorijoje buvo momentas, kai servetėlės buvo gaminamos iš tešlos, skirtos prakaitui nusivalyti ir tuo pačiu pietų ar vakarienės metu ją dar ir suvalgyti, bet dabar – kiti laikai“, - apibendrino G. Drukteinis.
Įdomu tai, kad su servetėlėmis yra susijęs posakis „sudurti galą su galu“ (angl. to meet the ends).
„Šis posakis yra kilęs iš XVI a., kai vyrai segėjo kiek juokingas rato formos pūstas apykakles. Šios apykaklės buvo gaminamos iš labai brangių medžiagų, pavyzdžiui, šilko, siuvinėtos auksu ir buvo vienas iš būdų pademonstruoti savo statusą ar turtą. Tad vyrai lenktyniaudavo, kas turės didesnę apykaklę ir pasiekdavo tokių absurdų, kad nebeužtekdavo rankos ilgio įsidėti maisto gabaliukui, todėl buvo valgoma specialiomis ilgomis šakutėmis. Tačiau keliant maisto gabaliuką prie burnos, kad brangi apykaklė nenukentėtų, ant jos buvo tiesiama servetėlė ir rišama gale“, - pasakojo G. Drukteinis.
Iš ten ir kilo posakio sudurti galą su galu reikšmė, kai ji reiškė, kad žmogus turi pakankamai didelę apykaklę, kurią reikia apsaugoti rišantis servetėlę – tik tuomet galima valgyti nebijant apsitaškyti.