Etiketo žinovas Giedrius Drukteinis pasakoja, kad pirmiausiai šakutės pasiekė Veneciją, jas atsigabeno Venecijos dožo žmona, Bizantijos princesė. Tačiau princesės įprotį maistą valgyti šakute pasmerkė dvasininkija, mat Dievas valgyti žmogui davė rankas. Be to, anot G. Drukteinio, šakutės tuo metu atrodė visai kitaip – buvo neišlenktos ir turėjo tik du spyglius, todėl dievobaimingiems gyventojams šis įrankis priminė velnio šakes.
„XI amžiuje žmonės buvo labai religingi, jiems daugelis dalykų primindavo kažkokius šėtono išmislus arba šetono įrankius. Pavyzdžiui, kai Kolumbas pirmą kartą į Europą atvežė tabaką ir kažkas Ispanijoje užsirūkė, tai dūmai, einantys iš burnos, ano laikmečio žmogui realiai galėjo atrodyti kaip kažkoks velnio veiksmas, velnio ženklas. Tam pirmajam rūkoriui ar tai galvą nukirto, ar jis kalėjime supuvo. Todėl ir tos pirmosios šakutės taip žmonėms atrodė – šėtono šakės, kuriomis į katilą verčiami lavonai. Tuo metu šakutės buvo dviejų dantukų, tai, realiai, kaip ir šakės“, - šypsosi G. Drukteinis.
Ir pačią šakutes į Europą atvežusią princesę ištiko ne koks likimas – ji mirė nuo maro, todėl tai dar labiau pakurstė dvasininkijos tikėjimą, kad šakutė – šėtono įnagis.
Priminė moters tarpkojį
Vis dėlto, teigia socialinių mokslų daktaras Eugenijus Skestonas, šakutė nors ir vangiai paplito Europoje. Prancūziją ji pasiekė XIV amžiuje, tačiau ja besinaudojantys buvo išjuokiami.
Šio įrankio atsiradimas ant Prancūzijos didikų stalų tapo savotišku atspirties tašku stalo etiketo atsiradimo istorijoje. „Kada jau atsirado šakutės ant stalo, kada pasidarė kitokie peiliai, kada atsirado atskiri įrankiai žuviai, desertui, sriubai, kada pradėjo įmantrėti meniu ant stalo, tada ir atsirado etiketas“, - teigia G. Drukteinis.
Tuo tarpu E. Skerstonas atkreipia dėmesį, kad pats Liudvikas XIV, kurio laikais ir atsirado stalo etiketas, vengė naudoti šakutę: „Įdomus tas faktas, kad pats Karalius Saulė vengė naudotis šakute dėl jos „moteriškumo“ ir todėl valgė pirštais, taip pat elgtis liepdamas savo anūkams.“
Kaip bebūtų keista, šakutės moteriškumas tapo pagrindine priežastimi, dėl kurios buvo nutarta privirinti jai daugiau dantukų. Paprašytas papasakoti šią istoriją G. Drukteinis juokiasi: „Ji labai juokinga ir neįtikėtina“. Pasirodo, iš velnio šakių šakutė Prancūzijos žmonių vaizduotėse virto moters tarpkoju.
„Kažkokiam Prancūzijos jūrų ministrui staiga pasirodė, kad ta dvišakė šakutė primena moters tarpkojį. Kitais žodžiais tariant, pasirodė kažkokia anų laikų pornografinė atvirutė. Ir jis, siekdamas uždrausti jūrininkams kaitinti savo vaizduotę, kadangi tais laikais spaudos praktiškai nebuvo, įsakė privirinti trečią dantuką, kad pasikeistų bendra šakutės išvaizda. Bet kai privirino trečią dantuką, staiga pasirodė, kad tas vaizdas tapo dar nepadoresnis, ir tada buvo įsakyta privirinti ketvirtą dantuką. Čia yra tokia oficiali šakutės istorijos genezė“, - šypsosi G. Drukteinis.
Tačiau net ir privirinus dar dvejus dantukus šakutė nepriminė tos, kuria valgome šiandien, mat ji buvo tiesi. Ją, anot G. Drukteinio, išlenkė amerikiečiai, kurie tuomet apskritai buvo įpratę valgyti šaukštu.
„Visiškai supranta, kodėl tie, kurie jodavo tolyn į Vakarus ar kratydavosi savo vežimais, dažniau naudodavo šaukštą net negu peilį, nes su šaukštu būdavo patogiau valgyti bet ką – ar tai būtų žirniai, ar tai būtų bulvės, ar bet kokios pupos, mėsa, kas tik nori. Kai jiems iš Europos atvežė šakutes, jiems buvo taip neįprasta smeigti, kad jie sugalvojo tas šakutes paversti šaukštais. Jie elementariausiai jas išlenkė tam, kad su šakute būtų patogiau ne smeigti, bet semti. Europietiška samprata tvirtina, kad šakute reikia tik smeigti, amerikietiška samprata tvirtina, kad šakute reikia semti. Dėl to šiais laikais, kai žinome šitą detalę, jeigu pažiūrėtumėme, kaip valgo europiečiai, šakutės visada guldomos dantukais žemyn tarsi apverstos, Amerikoje jos visada guldomos dantukais į viršų kaip šaukštai. Filmuose tai irgi galima labai lengvai pamatyti“, - teigia G. Drukteinis.
Pirmosios servetėlės – kilimo dydžio
Nors Karalius Saulė demonstratyviai atsisakė pripažinti šakutes, tačiau mokėjimas naudotis servetėle jo dvare buvo prestižo reikalas – po valgio ji turėdavo likti visiškai švari ir būdavo demonstratyviai padedama ant stalo.
„Jos švarumas turėjo pabrėžti žmogaus mokėjimą valgyti taip mitriai, kad jis neišsitepa visiškai nieko: nei žandų, nei lūpų, nei apsitaško savo kažkokių aprėdų . Dėl to servetėlė, pagal senovines etiketo normas, visada turėdavo būti paliekama ant stalo, kad praeinantys žmonės matytų, kad čia valgė tokios aukštos klasės meistras, kad jo servetėlė visiškai švari, net jei jis suvalgė visą šerną“, - pasakoja G. Drukteinis.
Tiesa, anot etiketo specialisto, servetėlės priešingai nei šakutės atsirado dar Antikos laikais, tačiau atrodė jos visiškai kitaip – kone kilimo dydžio. „Servetėlė atsirado Antikoje – tais laikais, kai žmonės valgydavo gulėdami. Ypač Senovės Romoje, kai staliukai buvo nedideli, jie buvo pakišami po kažkokias gultais, čia iki to garsiojo paskutinės vakarienės paveikslo, kur ten tarsi visi susėdę už stalo. Tam, kad gulint valgydami neaptaškytų kažkokių brangių kilimų ar aprėdų , žmonės pradėjo naudoti servetėles dengti savo kūną“, - pasakoja G. Drukteinis.
Ir vėliau, jau Renesanso laikais, teigia pašnekovas, servetėlės buvo skirtos apsaugoti rūbus, o konkrečiau – tuo metu vyrų dėvėtas apykakles, kurios dažniausiai būdavo siuvamos iš labai prabangių medžiagų.
„Galbūt atsimenate tuos laikus, tai jau buvo Renesansas, kai vyrai dėvėjo tokias rato formos apykakles. Tos apykaklės atsirado po Didžiojo maro ir jos buvo labai didelis savo klasinio statuso pabrėžimo ženklas. Jos buvo gaminamos iš labai prabangių medžiagų, siuvinėjamos auksu ir t.t. Ir kuo tu didesnę apykaklę turėjai, tuo tu buvai kietesnis. Tuomet servetėlę pradėta rišti ant kaklo, kad į burną dedamas valgis neaptaškytų tos rato formos apykaklės. Iš to, beje, yra kilęs posakis „sudurti galą su galu“ - jo potekstė tokia, kad aš turiu tokią didelę apykaklę ir turiu tokią didelę servetėlę, kad aš dar ją sugebu užsirišti ant kaklo“, - sako etiketo specialistas.
Buvo įprasta šlapintis už užuolaidų
G. Drukteinis primena, kad Versalio rūmai buvo pastatyti tam, jog į vieną vietą būtų suburti didikai iš įvairių regionų tikintis, kad taip bus lengviau juos kontroliuoti, mat Prancūzija tuo metu nebuvo stabili valstybė, dažnai pasitaikydavo sukilimų prieš valdžią.
„Tam ir buvo pastatyti Versalio rūmai, kad juose galėtų gyventi keli tūkstančiai žmonių vienu metu. Jis tuos žmones sutelkė į vieną vietą, bet juos reikėjo kažkuo užimti. Jis elementariausiai pradėjo kurti madų šou, tai atsirado būtent iš to laiko. Ten atsirado drabužių sezoniškumas, kadangi iki tol žmonės iš principo rengdavosi vienodai, ar tai būtų vasara, ar žiema, ar pavasaris. Tais laikais atsirado ir opera, veidrodžiai ir daug visokių kitokių dalykų, kuriuos mes šiandien galime identifikuoti kaip išskirtinai prancūziškus. Jie ten, aišku, medžiodavo, fektuodavosi, šokdavo, kurdavo eilėraščius“, - sako G. Drukteinis.
Stalo etiketas kaip taisyklių rinkinys taip pat atsirado Versalyje Liudviko XIV laikais, tačiau jo autorius ne visai buvo Karalius Saulė. Iš tiesų pirminė idėja kilo Versalio rūmų sodininkui, kurį apėmė savotiška neviltis, kai nepaisydami preciziškai sutvarkyto sodo didikai mindžiojo ten susodintus augalus.
„Kai toks tabūnas (būrys – DELFI) žmonių gyveno vienoje vietoje, nepaisant prisodintų egzotiškų augalų, vis tiek visi vaikščiojo kur papuola, mėtydavo graužtukus kur papuola ir sodininkas, kažkoks pats elementariausias prasčiokas, prižiūrintis visas žalias vejas, kreipėsi į karalių su prašymu (kadangi jis pats negalėjo įsakinėti bajorams) leisti visur prismaigstyti lentelių su užrašu „nemindžiokite gėlių“. Ir tos lentelės, beje, kartu su šiukšlių dėžėmis – buvo pristatyta bačkų su užrašu, kad prašome čia mesti visus graužtukus – suveikė. Liudvikui XIV labai patiko ši idėja ir jis prisakė prikabinti daugiau tokių lentelių, kurių palikuonis mes matome šiandien, pavyzdžiui, „nerūkyti“, „išėjimas“, „draudžiama eiti“, „tik personalui“.
Pats žodis „etiquette“, pastebi G. Drukteinis, prancūzų kalba reiškia bilietas, mat visos tokios atsiradusios lentelės buvo operos bilieto formato. Nuo to ir yra kilęs žodis etiketas. G. Drukteinis teigia, jog Liudvikas XIV, pastebėjęs, jog tokios taisyklės veikia didikus, jų sugalvojo ir daugiau.
„Visi didikai, kurie gyveno Versalyje, nebuvo kvaili, bet jie gyveno pagal tam tikrą mentalitetą, pagal tam tikras elgesio normas, kurios šiais laikais atrodo keistai. Viena iš pirmųjų užrašytų etiketo taisyklių buvo, kad negalima šlapintis toje pačioje patalpoje, kurioje yra valgoma, kadangi buvo įprasta šlapintis užėjus už užuolaidų. Negi dabar kažkokiam karaliui keltis, žygiuot vos ne kokius 300 metrų iki artimiausio tualeto, nu kam?“ - šypsosi pašnekovas.
Vėliau pamažu ėmė atsirasti ir tokie stalo atributai kaip lėkščių gaubtai, kadangi, teigia etiketo žinovas, Liudviko XIV dvare „virtuvė nuo puotos stalo buvo už kokių trijų kilometrų ir kol atnešdavo bet kokį patiekalą jis ataušdavo“.