„Tokio masinio reiškinio, koks buvo 2005-2007 metais Pagėgių krašte – nebeliko. Tada ir mokytojai skųsdavosi, kad vaikai pamokose miega ar išvis į jas neateina. Kur jie nemiegos, jei visą naktį budėdavo miškuose, atlikdavo žvalgų vaidmenį“, - sako jis.
Iš pradžių, talkindami kontrabandininkams, būdami stebėtojais – informatoriais, pamažu jaunuoliai įtraukiami į rimtų nusikaltėlių gretas. Prieš aštuonerius metus ši problema buvo ypač pastebima pasienyje su Kaliningrado sritimi, tačiau ten įdiegus sienos stebėjimo kontrolės sistemas, pastebėta, kad problema tapo ryškesnė Baltarusijos pasienyje.
Būtent šalia pasienio su Baltarusija, Leipalingyje prieš porą mėnesių vykusios gaudynės baigėsi tragiškai. Tada buvo mirtinai sužalotas vos aštuoniolikos metų sulaukęs vaikinas. Lazdijų rinktinės pasieniečiai bandė sustabdyti du lengvuosius automobilius, tačiau vairuotojai nepakluso – prasidėjo gaudynės.
Manoma, kad vienu automobiliu važiavę asmenys atliko žvalgybos funkciją ir kito, kontrabandą gabenusio, automobilio apsaugą. Sprukusiųjų nuo pasieniečių neišgąsdino įspėjamieji šūviai, o paleidus šūvius į automobilio padangas – vienas pataikė vaikinui į nugarą. Jaunuolis mirė ligoninėje.
Tai ne vienintelis atvejis, kada žūsta kontrabandininkams talkinę jaunuoliai. 2007 metais septyniolikmečio vairuojamas automobilis po pasieniečių surengtų gaudynių, rėžėsi į medį. Nepilnametis tauragiškis žuvo, jo automobilyje buvo rastos 22 dėžės cigarečių.
„Šucherius“ traukdavo iš medžių
„Prieš kokius aštuonerius metus pasienyje su Rusija, ypatingai Pagėgiuose, situaciją tikrai galima buvo vadinti karu, nes nuolat vykdavo šaudymai, stabdymai, žūtys. Kol nebuvo sienos stebėjimo kontrolės sistemų, turėjo budėti daugiau patrulių, reikėjo daugiau fizinės jėgos, važinėjimo ir persekiojimo. Dabar, kai tos sistemos yra, pareigūnai gali realiu laiku, kiaurą parą matyti, kas vyksta užkardose“, - sako G. Mišutis.
Kontrabandos mastams išaugus Baltarusijos pasienyje planuojama apsaugos sistemų tinklą plėsti, tačiau G. Mišutis pabrėžia, jog šiame pasienyje viskas yra sudėtingiau. Miškingose ir kalvotose vietose stebėjimo sistemos nėra taip gerai panaudojamos kaip pasienyje su Rusija, kurio didelę dalį skiria Nemunas. Užtenka kelių bokštų ir viskas gana gerai matosi.
„Ši problema, kada jauni žmonės įtraukiami į kontrabandininkų verslą, yra ryškiai sumažėjusi, bet tenka pripažinti, kad ji yra. Prisiminkime, kad ir Leipalingio atvejį, kai pasienietis paleido šūvį į padangas ir netyčia pataikė į jaunuolį. Anksčiau, kokiuose Pagėgiuose vaikai masiškai talkindavo kontrabandinikams, mokyklose miegodavo, pas juos atsirasdavo pinigų, telefonų, bet dabar jų tikrai nėra daug“, - sako jis.
G. Mišutis pasakoja, kad po Pagėgių atvejo pasieniečiai pradėjo žygius į mokyklas. Jose jie aiškindavo mokiniams apie nusikalstamumo žalą ir pavojus, apie tai kalbėdavosi ir su pedagogais bei vaikų tėvais.
„Dažniausiai tie jaunuoliai būna žvalgai, jų žargonu „šucheriai“. Jis slepiasi miškuose, perspėja telefonu apie artėjančius pasieniečius, pareigūnai juos traukdavo ir iš medžių. Būna tokių atvejų, kai jie atlieka nešikų funkciją ir labai protingai bando išsisukti. Prieina prie linijos, ten jau laukia žmogus, kuris per sieną dėžes tiesiog permeta. Tada baudžiamoji atsakomybė, ta prasme ikiteisiminis tyrimas dėl sienos kirtimo, jam jau negresia, nes nebėra pagrindo“, - pasakoja jis.
Dėl „blizgučių“ – kad ir į pasaulio kraštą
VšĮ „Lietuva be šešėlio“ vadovas Kęstutis Kupšys mano, kad jaunimas dažnai tampa kontrabandininkų bendrininkais, nes jį įtraukti paprasčiausiai yra lengviau. Be to, jaunuoliams galima mokėti mažiau nei suaugusiems.
„Daugelis prisimena tą istoriją apie Pagėgių jaunimą, kai jie netikėtai praturtėdavo, nusipirkdavo telefonus ir jais puikuodavosi mokykloje, mėtydavosi tūkstančiais. Tai labai ryškus pavyzdys, kaip lengvai suaugusieji paskui save gali nusitempti jaunuolį, kadangi jį apžavėti materialinėmis gėrybėmis, blizgučiais yra labai paprasta, o kur dar popkultūra, skatinanti tą poreikį. Įsitraukia jie žaibiškai ir vietoje kažkokių etinių principų, yra užvaldomi materialių troškimų. Tada jie gali eiti, kad ir į pasaulio kraštą“, - sako jis.
K. Kupšys atkreipia dėmesį, kad su kontrabandininkais bendradarbiaujantys jaunuoliai vėliau tampa ypač pavojingi. Nuo jaunų dienų jie stebi nelegalių prekių gabenimo procesą, bando perprasti pasieniečių darbo techniką, todėl darosi vis gudresni. Tokios augančios kontrabandininkų kartos tampa didele grėsme: „Mane gąsdina tas scenarijus, kad jie vis labiau įvaldys aukščiausias technologijas, panaudos tas žinias ir suvaldyti juos bus vis sunkiau“, - sako K. Kupšys.
Psichologas Tomas Lagūnavičius pastebi, kad jaunuolius, ypatingai gyvenančius šalia pasienio, į nusikalstamą veiklą skatina įsitraukti keturi dalykai: valdžios, prestižo, pinigų troškimas ir noras parodyti kitiems, kad kažką gali.
„12-14 metų paaugliai fiziologine prasme jau tampa suaugusiais, bet socialine prasme – jie dar vaikai, kurie turi mokytis mokykloje, dar negali uždirbti pinigų. Atsiranda natūralus poreikis užaugti, didėja testosterono kiekis, noras atsiskirti, o atsiskyrimas kaip turi įvykti – tu turi prieštarauti suaugusiųjų normoms. Jie nori būti suaugusiais, turėti prestižą, valdžią, o kad tai turėtų – turi prasimanyti ir pinigų. Todėl jie gali bandyti dirbti arba yra paprastesnis būdas – vogti, užsiimti kontrabanda. Tai yra lengviau“, - sako jis.
Liūdniausia, kad nuo jaunų dienų talkindami kontrabandininkams, jie tampa nusikaltėliais, o nekaltai atrodžiusi žvalgo ir informatoriaus veikla pamažu išauga į rimtus nusikaltimus.
„Nėra taip, kad jie nesuvokia, kad daro nusikaltimą. Kiek man teko bendrauti su jaunuoliais, jie puikiai supranta savo atsakomybę. Tačiau dažniausiai į tai įsitraukia blogiau gyvenantys, tie, kurie neturi mamos arba tėvo, kurių šeimos nepilnos arba kurio šeimos narys yra bedarbis. Būtent tokius kontrabandininkai ir susiranda. Kai neturi ką prarasti – nebijai ir rizikuoti“, - sako psichologas.
Kontrabandininko mama sūnui: „Būk atsargus“
Pastebima, kad problema slypi ir pačioje visuomenėje. Daugelis vis dar toleruoja kontrabandą, ypatingai jai tolerantiški – pasienio gyventojai. Nelegalia veikla besiverčiančių jaunuolių tėvai kartais net nesubara vaiko ir leidžia toliau nusikalsti.
„Sutikau aš respektabilios šeimos mamytę, kuri sako man, jog jos sūnus retkarčiais prekiauja kontrabandinėmis cigaretėmis mokykloje. Ji buvo giliai nustebusi, kai atidarė sūnaus drabužių spintą, o iš ten pabiro cigarečių blokai. Klausiu aš jos: ką tada darėte? O ji man atsako: pasakiau, kad būtų atsargus. Kažkoks keistas visuomenės požiūris, sūnus žengia nusikaltimų keliu, o mama tik paragina tai daryti toliau. Juk vieną dieną kažkas paskųs, nurodys gyvenamąją vietą ir grės dideli nemalonumai. Kol sūnus cigarečių pats per sieną neveža, o tik platina, tėveliams tai atrodo nekalta – lyg kokia pramoga. Nesvarbu, kad greitai gali turėti sūnų kalinį“, - pasakoja K. Kupšys.
G. Mišučio tėvų tolerancija net nestebina. „Kaip tėvas, kuris pats gyvena iš kontrabandos verslo, aiškins sūnui, kad tai yra blogis, nusikaltimas“, - klausia jis. G. Mišutis sako, kad pasienio vietovėse tai dažnai tampa savotišku šeimos verslu, o kontrabanda jiems – pragyvenimo šaltinis, kasdienis darbas.
„Nėra ko stebėtis, kad pasieniečiai jiems tampa priešais, nes jų tikslas – atimti jų pragyvenimo šaltinį. Itin didelis priešiškumas jaučiamas Dieveniškių kilpoje, kur jis juntamas ne tik pasieniečiams, bet visai teisėsaugai“, - sako jis.
„Yra aštuoni būdai, kaip gyventi socialinėje aplinkoje. Keturi yra pozityvūs, keturi – neigiami. Tai pirmas neigiamas scenarijus – vok, antras – apgauk, trečias – reketuok, o ketvirtas – prašinėk. Tie neigiami scenarijai dažnai ateina iš aplinkos ir jei tėvai gyvena panašiai, tikėtina, kad taip gyvens jų vaikai. Tarkime, Amerikoje yra keturios – penkios kartos šeimų, kur nei vienas šeimos narys nedirba. Vaikai mato neigiamą scenarijų, kad tėvai nedirba, bet pinigų kažkaip prasimano. Tada jie patys galvoja: kam man dirbti, jei galima prasimanyti pinigų ir nedirbant. Dar labai svarbus dalykas yra nusikaltėlių filosofija, jog dirba tik durniai. Jei tokia filosofija dominuoja gyvenamoje aplinkoje, visai natūralu, kad ir mama toleruoja sūnaus veiklą, ji taip pat gyvena pagal tą neigiamą scenarijų“, - sako T. Lagūnavičius.