Populiarėja sportas, kuriame visi lygūs: treniruotė radikaliai keičia žmogų

Modernaus žmogaus gyvenimas nebeįsivaizduojamas be streso, kurio kreivė šokteli aukštyn vos išgirdus rytinį žadintuvą. Kiti niūriai nusijuoks – tiesą pasakius, įtampa ir nerimas juodą šešėlį meta ne tik ant dienos pradžios, tačiau neretai ataidi ir sapnuose – vartaisi naktį ir mąstai, ką reikės nudirbti, su kuo pakalbėti, ką nupirkti, galiausiai – ką vakare pagaminti namiškiams. Jei tai paguos – tu toks ne vienas.

Praėjusių metų Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūros tyrimas parodė, kad su stresu, pavyzdžiui, darbe susiduria 51 % darbuotojų, o lietuviai ir graikai yra vieni nelaimingiausių darbuotojų ES. Viena priemonė kovai su stresu – Rytų kovos menai. 

Dviejų jų – kendo ir karatė – instruktoriai sutiko DELFI papasakoti, kaip vyksta šios treniruotės, ko jose išmokstama ir kaip tai padeda nugalėti kasdienę įtampą. 

Stresui reikia ruoštis iš anksto 

„Šiuolaikinis pasaulis diktuoja savo sąlygas ir ritmą. Darbo krūvis, žmonių masės, vartojimo kultūra, spaudimas visada atrodyti ir elgtis nepriekaištingai verčia daugelį vyrų ir moterų patirti neigiamas emocijas ir su tuo susijusius reiškinius. 

Kendo kaip kiekvienas sportas ar kovos menas moko disciplinos, lavina ištvermę, gebėjimą kontroliuoti situaciją ir gyventi šia akimirka. Taip kai kurios gyvenimo problemos nublanksta ir į kai kuriuos dalykus žmogus gali išmokti žiūrėti paprasčiau, be nereikalingo streso.

Sakoma, kad kendo treniruotė turi būti tokia sunki, kad išėjus iš salės gyvenimo problemos atrodytų menkniekis“, – pokalbį pradeda Vilniaus Universiteto kendo klubo vyriausiasis instruktorius Mykolas Maciulevičius.

Kendo Lietuvoje dar nėra plačiai žinomas, bet štai – Japonijoje kendo treniruotės įtrauktos į privalomą mokyklinio ugdymo programą ir lankančiųjų skaičiumi lenkia tokius menus kaip dziudo, karatė ar aikido.

„Kendo (arba Kardo Kelias) yra šiuolaikinis japoniškas fechtavimasis, kurio šaknys kildinamos iš senovės taikomųjų kovos menų, kai tikslas buvo nugalėti priešininką mūšio lauke. Tačiau dabar kendo paskirtis pakito ir treniruočių esme tapo naudojant japoniško kardo principus ugdyti kovotojo dvasią ir tobulinti charakterį per sunkias treniruotes“, – aiškina man 4 dano (laipsnio) savininkas M. Maciulevičius.

Kendo treniruotėje būtina ne tiek fizinė jėga, kiek vidinis tvirtumas ir susikaupimas. Užsidėję tradicinius šarvus (bogu) ir į rankas pasiėmę bambukinį kardą (shinai), iš širdies gelmių išleidžiate kovos riksmą (kiai) ir puolate priešininką su tokiu atsidavimu, it nuo to priklausytų gyvenimas.

„Tačiau kendo treniruočių metu tiesioginio fizinio kontakto su priešininku nėra, tik su jo šarvais. Todėl tai vienas saugiausių kovos menų ir traumos yra retenybė“, – pabrėžia pašnekovas. 

Kendo filosofiją galima pritaikyti ir mūsų kasdienybėje – žmogus, gebėdamas save kontroliuoti, sutelkti vienam tikslui, lengviau pasieks tai, ko nori versle ar asmeniniame gyvenime. Dar daugiau – treniruotėje visi dėvi vienodą treniruotę, tad išlaikomas lygumo principas, nėra konkurencijos. 

„Kai užeini į dojo (treniruočių salę), visos bėdos ir rūpesčiai lieka už durų ir nesvarbu, ar esi direktorius ar valdininkas – visi čia lygūs ir visi turi demonstruoti vienodą pagarbą vienas kitam. 

Tiesa, čia egzistuoja kitokia hierarchija ir labiau patyrę mokiniai būna visada atsakingi už naujokus. Į kendo žmogus ateina išmokti disciplinos ir šio kovos meno, o ne demonstruoti savo viršenybę ar pasipūtimą. Juolab, kad kendo skatina visada mokytis ir net gyvenime patyręs žmogus gali daug ko išmokti iš mažiau patyrusio“, – pastebi M. Maciulevičius, kuris kendo treniruojasi jau 10 metų. 

Po poros mėnesių Lietuvos komanda atstovaus šalį XVI Pasaulio kendo čempionate Japonijoje. Paklaustas, kaip jis pats kovoja su stresu nešant tokią atsakomybę, pasirodant prieš daug gabių kovotojų, M. Maciulevičius tikina – stresas yra kaip vizitas pas dantistą, žinai, kas laukia, tačiau jaudulys visada išlieka. 

„Stresas – neatsiejama varžybų dalis. Atsiduri naujose sąlygose, su naujais žmonėmis, kūną natūraliai sukausto pradinė baimė, nes jauti didesnį spaudimą, aplinkinių žvilgsnius – privalai ne tik nugalėti, bet ir demonstruoti gražų kendo. 

Man padeda tai, kad stresui stengiuosi pasiruošti iš anksto, kad streso akimirką kūnas reaguotų efektyviai. Padeda ir patirtis. Be to, jautiesi atsakingas ir už kitą žmogų – tavo stresas gali persiduoti kitam komandos nariui, o tu to nenori. Vadinasi, kovą su stresu reikia pradėti nuo šaknų – sveikai maitintis, kasdien sportuoti, nerūkyti, negerti“, – paprastais patarimais dalijasi kendo instruktorius.

Galiausiai, sportuojantys žmonės dažniau patiria stresą, fizinį skausmą ir išeina iš savo komforto zonos, todėl jie šiek tiek pripranta prie streso ir sugeba jį išnaudoti savo naudai. 

Palikti komforto zoną naudinga 

Kitas pašnekovas – Lietuvos Fudokan asociacijos prezidentas, Vilniaus karatė akademijos vadovas Rytis Bublevičius – tikina, sportas neturi būti suvokiamas tik kaip priemonė stiprinti kūną. 

Štai, Fudokan karatė – kompleksinė sistema, skirta lavinti asmenybę, įgyjant pasitikėjimą savimi, formuojant stabilias emocijas ir savikontrolę. Užsiiminėjant Fudokan išlavinama kūno kontrolė, vikrumas ir jėga, formuojasi aiškus atsakomybės už savo poelgius supratimas. Fudokan idėja – nesukti iš numatyto kelio, tvirtu žingsniu keliauti iki nusistatyto tikslo.

„Mes nebandome konkuruoti su filosofija, tačiau rytų kovos menuose – ir karatė – išties daug dėmesio skiriama kiekvieno veiksmo reikšmei, prasmės paaiškinimui. Į karatė pamokas ateina žmonės, turintys savo verslus, rimtas profesijas. Tai žmonės, kurie ateina čia pabūti su savimi. Jie atėję apsirengia vienodą aprangą, nebelieka nei direktorių, nei pavaldinių, nei tarpusavio konkurencijos. Visi vienodi. Be to, į treniruotes ateina motyvuoti žmonės, kurie nori kažko pasiekti, kažką išlavinti, tapti tvirtesnės asmenybės“, – teigia R. Bublevičius.

Nors didžiausia šio kovos meno nauda vaikams ir jaunimui, mat užsiimant karatė koreguojama laikysena, lavinama koordinacija ir dėmesio koncentracija, tačiau teigiama, kad amžiaus limito karate pamokoms nėra. Iš jūsų reikia tik atsidavimo, pagarbos ir drąsos.

– Drąsos kam? – klausiu aš.

„Drąsos būti su savimi. Kada šiuolaikinis žmogus šiandien begali pabūti su savimi? Be telefono, kompiuterio, interneto, be mašinos? Todėl ta treniruotė jam būna kaip pabėgimas nuo civilizacijos ir tuo padeda subalansuoti emocinę savijautą“, – įsitikinęs R. Bublevičius.

Kita vertus, tie, kurie propaguoja karatė, dažnai dalyvauja įvairiose varžybose, vyksta į čempionatus kitose valstybėse. Vidinės pusiausvyros trikdžiai, stresas čia irgi neišvengiami.

„Ramybės siekimas yra nenutrūkstamas procesas. Nebūna taip, kad pasakei – šiandien būsiu ramus ir taip pavyks išsilaikyti visą dieną. Mus supa daug dirgiklių. Todėl daug treniruojuosi, tobulinu save, išmokstu sufokusuoti, ko aš noriu, išmokstu nukreipti savo fizines ir emocines jėgas į konkretaus veiksmo atlikimą.

Bet kuriam sportininkui stresas, nerimas yra normali būsena ir to bijoti nereikėtų. Net patys didžiausi profesionalai neišvengia jaudulio prieš dideles varžybas. Stabilios emocijos, gilus kvėpavimas leidžia suimti save į kumštį ir neleisti būti valdomam emocijų. Stengiesi nustumti šalutines mintis, galvoti ne apie detales, o konkretų tikslą – kur tu eini ir ką ketini pasiekti“, – atviravo pašnekovas.

Be to, šiek tiek trumpo streso dar niekam nepakenkė. Jis skatina veiklumą, išradingumą, kūrybiškumą, stimuliuoja imuninės sistemos funkcijas, grūdina ir skatina įveikti sunkumus.

„Jis reikalingas, kad žmogus visada būtų pasiruošęs, nusiteikęs atlikti reikalingus veiksmus, tačiau jo turi būti ne per daug. Kuo dažniau su juo susiduri, tuo tokią būseną lengviau valdyti. Tai itin aktualu mažiems vaikams, kurie pirmąkart pralaimėję palūžta ir bijo situacijų, kur vėl teks parodyti savo įgūdžius, išeiti į viešumą. Todėl labai svarbu leisti jiems patirti ir sėkmę, ir nesėkmę, palikti savo komforto zoną“, – patarė karatė specialistas.