Mergina atskleidžia pažintį su korėjiečių kalba ir kultūra pradėjusi dar gimnazijos suole: prieš aštuonerius metus, būdama moksleive, ji tuo pat metu tapo Karaliaus Sedžiongo instituto (KSI) studente.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) kartu su Dongseo universitetu (DSU) 2014 m. Vilniuje įkurtas institutas yra pirmoji tokia mokslo įstaiga visoje Šiaurės Europoje, alumnams suteikianti galimybę korėjiečių kalbos mokytis ir teoriškai, ir praktiškai, patiriant visus Pietų Korėjos kvapus, skonius ir spalvas.
Su U. Butkute kalbamės apie tai, kokias galimybes gyvenime gali suteikti MRU Karaliaus Sedžiongo institute (KSI) Vilniuje nemokamai dėstoma korėjiečių kalba.
– KSI mokėtės korėjiečių kalbos ir kultūros, gilinote žinias apie Pietų Korėjos tradicijas, filosofiją ir istoriją. Tai – išties neįprastos studijos. Kas paskatino rinktis būtent jas?
– Kaip jau minėjau, studijuoti Karaliaus Sedžiongo institute pradėjau 2014-aisiais, kai institutas tik įsikūrė, o aš pati tuo metu dar buvau gimnazijos moksleivė. Rytų Azija domėjausi nuo pat vaikystės, tai buvo ir vis dar yra sunkiai paaiškinama trauka, kurios vedama atradau save ne tik akademinėje veikloje, bet ir patyriau begalę nuostabių gyvenimo momentų.
– Ar užsienio kalbos Jus visada žavėjo? Kokiomis kalbomis, be lietuvių ir korėjiečių, dar kalbate?
– Teisybę sakant, meilė užsienio kalboms smarkiai prisidėjo prie pastangų ir ilgų metų, praleistų prie korėjiečių kalbos vadovėlių. Labai žaviuosi visomis pasaulio kalbomis, tai atsispindi ir mano kasdieniniame gyvenime – turiu daugybę draugų iš įvairiausių pasaulio vietų, klausau muzikos įvairiausiomis kalbomis, mėgstu žiūrėti dokumentinius filmus bei skaityti straipsnius apie kitas pasaulio kultūras ir grožėtis jų kalbine įvairove. Visada sakiau ir sakysiu, jei galėčiau turėti super galią, tai būtų galia kalbėti visomis pasaulio kalbomis. Be korėjiečių kalbos, kurį laiką mokiausi vokiečių, ispanų, japonų ir prancūzų kalbų. Be abejo, ir anglų kalbos, kuri šiuo metu yra tapusi pagrindine mano kalba tiek darbo aplinkoje, tiek asmeniniame gyvenime.
– Kiek laiko truko studijos KSI?
– Studijos truko ketverius metus. Joms pasibaigus, institutą palikau su itin plačiomis korėjiečių kalbos, kultūros ir istorijos žiniomis. Tai man atvėrė ir tolimesnį akademinių pasirinkimų kelią: turiu Rytų Azijos šalių kultūrų ir kalbų bakalauro diplomą, esu atlikinėjau podiplominę praktiką Ispanijoje, Malagos mieste.
– Vyrauja stereotipas, kad daugelis studijų yra tik sausas vadovėlių krimtimas. Kaip atrodė studijos KSI?
– Besimokant bet kokios naujos kalbos svarbu suprasti, kad vien vadovėlio neužteks. Tikrasis kitos kultūros ir kalbos mokymasis prasideda tada, kai tu pats gali pajusti, pamatyti, paragauti, užuosti ir išgirsti. Norint pajusti kitą kultūrą, reikia įsilieti į tos šalies gyvenimo ritmą, pasigilinti į šalies praeitį ir dabartį, paragauti vietinio maisto, užuosti kvapus ir išgirsti, kaip ta kalba šneka vietiniai. Tokia buvo ir mano patirtis Pietų Korėjoje. Nors studijų metais prie vadovėlių laiko praleidau daug, didžiausios pamokos atėjo iš gyvų patirčių, sutiktų žmonių ir akimis pamatytų vaizdų.
– Mokslai kartu leidžia augti kaip asmenybei. Ką jums asmeniškai reiškė studijos tarptautinėje aplinkoje?
– Mokslai ir įsitraukimas į Pietų Korėjos kultūrą atsispindi ir mano pačios gyvenime, ir pasaulėžiūroje. Daugelis patirčių suformavo mano asmeninius bruožus. Neretai pajuntu, kad su savimi nešioju korėjietiškos kultūros dalelę, kuri man yra be galo svarbi ir negalėčiau įsivaizduoti savo gyvenimo be jos.
– Kokią svarbiausią pamoką išmokote studijuodama KSI?
– KSI buvo vienas iš mano pirmųjų žingsnių svajonių link, ten aš augau kaip asmenybė, išmokau begalę naujų dalykų, sutikau nuostabius žmones, turėjau galimybę išbandyti ir atrasti save tolimesnėje gyvenimo veikloje. Svarbiausias tuo metu išmoktas dalykas buvo ir yra tai, kad gyvenime yra svarbu siekti tikslų, nebijoti daryti klaidų ir mėgautis dalykais, kurie daro tave laimingu.
Šios studijos man suteikė galimybę ne tik gilinti žinias mėgstamoje srityje, bet ir praktiškai jas pritaikyti. Puikiai prisimenu 2016-uosius, kai laimėjau KSI korėjiečių kalbos konkursą ir gavau galimybę pirmą kartą aplankyti Pietų Korėją – tai buvo viena nuostabiausių kelionių mano gyvenime.
– Pietų Korėjos kultūra daugeliui lietuvių pažįstama tik ekranuose ir ausinukuose. Papasakokite, kad jus šioje kultūroje sužavėjo labiausiai?
– Kelionės metu sutikau savo gyvenimo draugus, išbandžiau korėjietiškus patiekalus bei aplankiau begalę įdomių vietų. Įsimintiniausias šios kelionės momentas buvo galimybė susipažinti su vietiniais žmonėmis, kurie nors ir buvo itin drovūs, sužavėjo mane savo pagarba, kuklumu, subtilumu, ramumu bei noru padėti bet kokioje situacijoje. Iki šiol labai žaviuosi korėjiečių kuklumu. Šioje kultūroje žmonės labai sunkiai priima komplimentus – dažniausiai į bet kokį komplimentą yra atsakoma jį paneigiant, o padėkoti už komplimentą yra labai nebūdinga ir kartais net nemandagu, nes gali reikšti pasipūtimą.
– Ar greitai pripratote prie kitokio maisto, virtuvės skirtumų?
– Subtilumas ir pagarba Pietų Korėjos kultūroje atsiskleidžia net maiste – jis dažnai patiekimas ne vienoje lėkštėje, kaip mes įpratę, bet keliose mažose lėkštutėse ir dubenėliuose tam, kad būtų galima dalintis su sėdinčiais prie bendro stalo. Dalijimasis maistu yra labai svarbus korėjietiškos kultūros bruožas. Jis siejamas su šalies praeitimi ir laikais, kai žmonės neturėjo daug, todėl viskuo, kuo tik galėjo, dalinosi vieni su kitais. Kasdieniškiausias klausimas bendraujant su korėjiečiais draugais yra „ar tu pavalgęs?“ Tai yra jų būdas paklausti, ar viskas gerai, parodyti dėmesį ir rūpestį. Panašiai, kaip Lietuvoje paklaustume „kaip tu laikaisi?“
– Ar buvo netikėtų, nustebti privertusių patirčių?
– Gyvenimas Pietų Korėjoje buvo kupinas įvairiausių išgyvenimų: nuostabios studijos, draugai iš skirtingų kultūrų, kelionės ir įvairiausi maisto atradimai. Studijos Korėjos Universitete buvo itin kokybiškos ir įdomios, tačiau neretai tekdavo papildomai mokytis. Dažnai sėdėdavau bibliotekoje iki 5 valandos ryto, kas yra itin įprasta korėjiečiams studentams – kartais jie net miega bibliotekose ir iškart keliauja į paskaitas.
– Ko iš studijų Pietų Korėjoje laikų pasiilgstate labiausiai?
– Labai ilgiuosi šalies kraštovaizdžio – tai kalnais ir miškais turtinga šalis. Dažnai tekdavo kopti įvairiais kalneliais, kaskart grožėjausi vietine gamta. Aš pati gyvenau Seule, šis miestas gali pasigirti nuostabiu balansu tarp modernumo ir tradicijos. Einant pilnai pastatais apstatyta gatve, kurioje daugybė įvairiausių parduotuvių ir kavinių, gali netikėtai prieiti prie vienų iš senųjų Korėjos istorinių rūmų. Tokių rūmų Seule yra net penki. Seulas yra be galo išvystytas miestas, todėl labai nustebau pamačiusi, kad senoji šalies kultūra ir palikimas yra taip gražiai įpinti į naujųjų laikų gyvenimo ritmą.
– Ką veikiate šiandien?
– Šiuo metu esu grįžusi į Lietuvą. Pradėjau dirbti itin perspektyvioje įmonėje, taip pat įstojau į magistro studijas, kuriose gilinsiu savo žinias šiek tiek kitoje kryptyje – verslo vadyboje. Tokiu pasirinkimu noriu apjungti savo sukauptą Rytų Azijos regiono žinių bagažą su tarptautinių santykių ir verslo galimybėmis. Siekiu prisidėti prie sėkmingų santykių vystymo tarp Europos ir Rytų Azijos regionų bei skatinti dvipusiu kultūriniu supratimu pagristą ryšių plėtrą.