Dėstytojas apnuogino nemalonią tiesą: studentams pragyventi darosi vis sunkiau

Studijų metu gaunami įvertinimai jau ilgą laiką rodo studentų silpnąsias ir stipriąsias vietas. Teigti, kad laikui bėgant studentų rezultatai darosi vis silpnesni ar stipresni, dėstytojai neskuba ir pabrėžia, jog dabartinis studentas drąsiau rizikuoja nei kada nors anksčiau, o to nesuprantantys vertindami gali likti nusivylę.

Be 2 valandų savarankiško darbo per dieną „prasmukti“ nepavyks

Lietuvoje kiekvienas studentas turi būti įvertintas pagal jo pasirinkto studijų dalyko siektinus rezultatus ir kaip jam pavyko jų pasiekti. VGTU prorektorius Romualdas Kliukas pabrėžia, jog iš esmės įvertinimas priklauso nuo studijų programos tikslo bei to, kokias kompetencijas ir gebėjimus siekiama ugdyti.

„Visais laikais, nežiūrint, ar studentas priklauso x ar y kartai, skaito užduotį vertikaliai ar horizontaliai, visuomet pagrindine vertybe išlieka pastovus darbas ir gero rezultato siekimas. Dėstytojas seka visą mokymosi procesą: kaip studentas atlieka darbą, kaip dirba komandoje, kaip sprendžia iškilusius klausimus. Įvedus krepšelį studentai susiskirstė į dvi grupes: tie, kurie baigia labai gerai, kurie gauna krepšelį, ir tie, kurie įstojo į mokamą vietą“, – pastebi jis.

Vis dėlto, inžineriniuose moksluose to nepastebima, nes į mokamą vietą beveik niekas nepatenka, o socialiniuose moksluose ypač išsiskiria tie, kurie labai stengiasi ir mokosi gerai, tie, kuriems sekasi blogai, ir tie, kurie nesistengia, tačiau bando „prasmukti“.

„Tokių studentų nėra daug. Inžineriniuose moksluose tokie iškrenta jau po 1-2 semestro, jei kasdien po 2 valandas nedirba namuose savarankiškai. Manau, kaip ir visais laikais yra labai gerų studentų, ypatingai gabių ir nuosekliai dirbančių, bet yra ir tokių, kurie pasiekia tik slenkstinį lygį, kaip mes dabar vadiname, peršoka kartelę, kad būtų gerai įvertinti“, – sako R. Kliukas.

Norima ir vėl sugrąžinti tribalę vertinimo sistemą

VGTU prorektorius pastebi ir tai, jog kuo toliau, tuo studentams Lietuvoje pragyventi yra sunkiau. „1-2 kurse jie stengiasi nedirbti pilnu etatu, tik šiaip „prisidurti“ prie to, ką duoda tėvai. Beveik niekas stipendijos negauna, nes valstybė tam skiria tik keletą eurų per mėnesį. Gauni valstybės finansuojamą vietą, perkamoji galia – nulinė, ir studentai turi dirbti. Tai pastebima jau 3 kurse, kuriame dėl darbo pablogėja studijų rezultatai“, – aiškina pašnekovas.

Pastaruoju metu palaipsniui pereinama prie trijų studijų rezultatų vertinimo lygmenų: slenkstinio, tipinio ir puikaus. Anot R. Kliuko, per pastarąjį šimtmetį vertinimo sistema universitetuose iš esmės buvo tokia pati. „Ji iš esmės visada buvo tribalė – anksčiau turėjome 3, 4, 5, tuomet turėjome 10 metų, kol psichologiškai pripratinome dėstytojus prie dešimtbalės sistemos, o dabar ir vėl norime grįžti prie tribalės sistemos. Iš esmės tai niekuo nesiskiria nuo to, kas buvo anksčiau – skiriasi tik pavadinimai“, – įsitikinęs pašnekovas.

VGTU prorektorius palankiai vertina ir Studijų kokybės vertinimo centro sprendimą įvesti studijų krypčių aprašus įvardinant studijų programos siekiamus rezultatus.

„Kiekvienas studijų dalykas turi turėti siekiamo rezultato apibūdinimą, kaip prisidedama prie tikslo siekimo ir kokiais metodais to rezultato siekiame. Kita vertus, nemanau, jog auditorinio kontakto valandų kiekio mažinimas, ypač inžineriniuose moksluose, yra geras pokytis. Be kontaktinių valandų su dėstytoju studentas negali gerai atlikti savo darbo – kažkur jis vis tiek užkliūva, jam reikalinga konsultacija. Juk dėstytojas – profesionalas, „vairuojantis“ studentų darbą“, – teigia R. Kliukas.

Už kursą atsiskaityti per vieną naktį tapo neįmanoma

Šiaulių universiteto Studijų tarnybos direktorė Laima Liukinevičienė pastebi, jog pastaruoju metu požiūris į studento pasiekimų vertinimą pasikeitė iš esmės.

„Studijų procesas dabar orientuojamas į studijų rezultatus, į studentą, kokių kompetencijų reikia veikloms, į kurias jis nueis artimiausioje ateityje. Šiandien diplomo vertinimų aritmetinis vidurkis neparodo studento stiprybių, kam jis geriau pasirengęs: praktinei veiklai ar mokslinei, eksperimentinei, kuri po bakalauro studijų atves į magistrantūrą, ją baigus – į doktorantūrą. Baigiamasis darbas ir jo gynimas dažniausiai parodo tų visų kompetencijų visumą“, – pabrėžia ji.

„Kai universitete dirbame su bakalaurais, pirmiausia siekiame, kad studijos universitete nesumažintų jų noro mokytis, nuolat būti pasirengus pasitikrinti savo ieškojimų rezultatus mokslo pasiekimuose. Monotoniška monologinė 2 val. paskaita tikrai atgyveno, nebent iš anksto dėstytojo parengta ji įdedama į virtualią Moodle aplinką“, – aiškina L. Liukinevičienė.

Šiaulių universiteto Studijų tarnybos direktorė skaičiuoja, jog praktinei dėstytojos veiklai ji yra skyrusi 37 metus, o studijų vadybai – 18 metų.

„Man pasisekė, jau 10 metų dirbu su magistrantais, todėl nėra nemotyvuotų studentų, nėra identiškų paskaitų, nes magistrantų pasirengimas ir lūkesčiai skirtingi. Šiuo metu studentų grupės nedidelės, todėl studentų pasiekimai nėra blogesni negu anksčiau, nors mūsų reikalavimai jų rezultatams išaugo. Anekdotas, kad galima už visą kursą atsiskaityti per vieną naktį, atgyvena“, – įsitikinusi pašnekovė.

Pašaukimas profesijai geriausiai atsiskleidžia 2-3 kurse

Anot L. Liukinevičienės, šiandieninis studentas yra didelis iššūkis tradiciniam, 8 dešimtmetyje pradėjusiam dirbti dėstytojui. „Jeigu neišnaudosi savo dalyko rezultatams siekti to, kuo itin išsiskiria šiandienis jaunas žmogus (gebėjimu prieiti prie rečiausių užsienio mokslo šaltinių, generuoti naujas idėjas ne tik savo grupės, bet ir su nutolusiais kolegomis), gali nusivilti ir sakyti, kad studentai silpnesni. Bet iš tiesų, jie, mano galva, geriau pasirengia veikti baigę studijas įvairiose veiklose, negu mes, baigdami studijas XX a. pabaigoje. Mes neturėjome tiek galimybių rizikuoti“, – teigia L. Liukinevičienė.

Pašnekovė pastebi, jog pirmosios pakopos studijose, ypač pirmame kurse, dar labai panaši studentų elgsena, kaip mokykloje.

„Kurie yra pratę sistemingai mokytis nuo pirmos dienos, tų rezultatai geresni, nes taikomas kaupiamasis vertinimas. Kam stinga gebėjimo mokėti mokytis, komunikacinių gebėjimų, tam sunkiau. Be abejo, lemia ir dalykinis pasirengimas: aukščiausiais balais mokyklas baigę abiturientai paprastai lengviau mobilizuoja save, susidūrę su sunkesnėmis, daug savarankiško darbo reikalaujančiomis studijomis“, – įžvelgia Šiaulių universiteto Studijų tarnybos direktorė.

Jos teigimu, 2-3 kursuose, kai daugiau dėmesio skiriama specifiniams, profesiniams gebėjimams, išsiskiria tie, kurie ,,pašaukti“ profesijai. Jų darbai brandesni, kūrybingesni. Tada atsiskleidžia ir tų, kurie mokykloje buvo priskiriami prie vidutiniokų, gebėjimai. Didelės įtakos turi ir rotacija: turintys valstybinę vietą stengiasi ją išsaugoti.

Gebėjimų žinojimas padėtų greičiau įsidarbinti

L. Liukinevičienė tikina, jog magistrantūroje nebėra konkurencijos dėl pažymio, balo, nes planuojančių rinktis doktorantūrą nėra daug. Sėkmingiau ir greičiau integruojasi ką tik ar neseniai bakalaurą baigę studentai. Kita vertus, magistrantams labai svarbu yra užduočių vertinimo kriterijai, jie visada nori aiškumo, grįžtamojo ryšio.

Laipsniškam perėjimui prie trejopų studijų rezultatų vertinimo lygmenų – slenkstinio, tipinio, puikaus – įtakos turi darbdaviai. „Atsirenkant darbuotoją jiems yra svarbu žinoti, kuriuose naujų žinių taikymo, tyrimų, specifinių profesinių, socialinių, asmeninių kompetencijų pasiekimuose asmuo yra stipriausias. Gal atskiram darbdaviui ne inžinieriaus reikia, o absolvento, gebančio užkrečiamai konsultuoti inžinerinės įrangos klausimais, vesti derybas ar pan.“, – teigia ji.

Įsivaizduodama, kaip studentų vertinimas galėtų atrodyti ateityje, L. Liukinevičienė atkreipia dėmesį į tai, kad vis daugiau studentų pradeda dirbti studijų metais ir tikrai nebūtinai vien padavėjais ar pardavėjais, bet ir pagal būsimą profesiją. Žinojimas, kokiu lygiu ką geba programą baigęs asmuo po 2, 3 kurso praplėstų tokias galimybes.

„Manau, kad kiekvieno baigusio bakalauro studijas asmens diplome bus surašyta, ką jis geba ir kaip, kokiu lygiu. Ir programos ar kvalifikacijos pavadinimas nebebus toks svarbus, nes veiklų įvairovė įmonėse ir įstaigose dabar didžiulė. Kita vertus, skaitmeninimo ir kūrybingumo kompetencijos artimiausią dešimtmetį tikrai bus svarbiausios visose veiklose“, – tikina ji.