- Stresas prieš egzaminus – ne pati maloniausia būsena. Kodėl dauguma moksleivių nerimauja ruošdamiesi egzaminams, o kai kurie – net ir sunegaluoja?
- Įtampą ir stresą dažniausiai kelia tėvai, seneliai, nemažai prisideda ir mokytojai. Todėl mūsų visų kartais reikia neklausyti, grumtis dėl savo vertybių, įsitikinimų, svajonių. Svarbu turėti poziciją, ją ginti, galbūt maištauti. Nereikia prisitaikėliškai tūnoti kamputyje. Vyresnieji nebūtinai teisūs. Verta patiems spręsti, kas jums geriausia, kokį savo gyvenimą kursite ir prisiimti atsakomybę už pasekmes, kokios jos bebūtų. Kitaip - drįsti būti savimi.
Nesakau, kad tai lengva. Vyresnieji perkelia savo baimes, kaip ir savo nerealizuotas svajones ant vaikų pečių. Ilgai ir atkakliai brukama mintis, kad klysti vaikai neturi teisės. Jeigu jiems nepasiseka iš pirmo karto arba ką nors norima keisti, tai esą nesėkmės, negabumo ženklas. Nesąmonė visa tai.
Perdėtas sėkmės akcentavimas skatina bereikalingas aistras. Net gniuždo. Verčia gyventi nuolatinėje baimėje, o baimė neleidžia skleistis asmens kūrybiškumui. Ne sėkmingo, o prasmingo gyvenimo linkėkime savo vaikams. Tai visiškai skirtinga.
- Kas galėtų padėti moksleiviams, juos nuraminti prieš svarbų atsiskaitymą, egzaminą?
- Daugiau mokykime, kaip svarbu atrasti save, dirbti mėgiamą darbą, tarnauti kitiems, subrandinti naujų idėjų, ką nors išrasti ar atrasti, išrastą panaudoti kilniems tikslams, dalintis su kitais - galbūt atrasti vaistus nuo vėžio, gelbėti benamius vaikus, sodinti miškus ar skaidrinti mūsų politiką, o ne besąlygiškai rūpintis tik savimi, asmenine gerove, karjera, hedonistiškai mėgautis gyvenimu, jį tiesiog vartoti.
Mūsų vaikų akademinė, profesinė sėkmė nėra pats sau tikslas. O jeigu yra, tai labai blogai mes, tėvai, juos ugdėme. Vadinasi, nuskriaudėme savo vaikus. Susiaurinome jų gyvenimo horizontą.
Tikslas - tarnauti ir kurti. Intensyviai būti. Dalintis idėjomis, mintimis, darbais. Jauno žmogaus gyvenimo tikslai ir atskleidžia jo kūrybinį potencialą. Mokykime plačiau mąstyti, aukščiau pakelti galvą virš sriubos lėkštės. Tada kokia nors nesėkmė per egzaminus bus suvokiama kaip ieškojimo dalis.
- Nesėkmės baimė kai kuriuos moksleivius kausto, kartais prireikia ir medikų pagalbos. Kodėl jie taip išgyvena?
- Visi norime, kad mūsų vaikams pasisektų, galbūt pasisektų iš pirmo karto. O jiems pasiseka iš antro ar trečio. Tai jų kelias. Svarbiausia, kad jie jaustų, jog bet kokiomis aplinkybėmis bet kokius juos mylime, jais tikime.
Reikia tikros meilės, o ne šiek tiek paranojiško rūpesčio, kuris dažnai atrodo, kaip noras pasirodyti prieš draugus ar gimines - kaip mūsų šeimoje viskas gerai. Nereikia vaikų paversti savo saugios senatvės garantais ar įkaitais.
- Ką patartumėte daryti, kad streso būtų kuo mažiau?
- Išdidintas ego – pražūtingas, naikina žmogų iš vidaus, todėl reiktų galvoti apie esmę, o ne tik apie save. Patarčiau visapusiškai lavintis. Daug skaityti, dar daugiau galvoti, kodėl mokotės. Ir ne stresas dėl savosios sėkmės, o kur kas rimtesni klausimai kils.
- Ką daryti panikos atveju, kai ateini į egzaminą ir, atrodo, viską, ką mokeisi, staiga pamiršai?
- Pirma, reikia mokytis neformaliai.
Antra, viskas, ką iš tikrųjų moki, supranti, visada yra su tavimi, niekur nedingsta, reikia nurimti ir galvoti, ką nori ta tema pasakyti, ką skaitei, kuo galėtum pasidalinti. Ir pasakysi. Emocijos kaip susidrumstęs vanduo. Kai jis nusistovi, tampa skaidrus, perregimas. Susidrumstęs ežero vanduo juk nenustoja būti ežero vandeniu, niekur neišnyksta tai, kas glūdi jo gelmėje, nėra ko bijoti, reikia tik luktelėti. Pradėjus dirbti grįžta ir žinojimas.
Trečia, jeigu iš tikrųjų nesimokei, vadinasi, šis pralaimėjimas kaip tik tau užaugti ir skirtas. Nieko čia tokio, pasimokysi ir ateisi laikyti egzamino kitą kartą, gal po metų. Ir kas čia tokio?
Ketvirta, reikia mokėti kaitalioti žiūros kampus. Pavyzdžiui, ką reiškia tavo mažytė nesėkmė mokslinės techninės revoliucijos fone?
Penkta, viskas praeina.
- Ar moksleiviai stresą prieš egzaminus jaučia dažnai, ar visgi tokių atvejų mažėja? Gal pastebėjote, kad kasmet stresas vis geriau suvaldomas jaunų žmonių?
- Pastebėjau, kad jie ne taip ir stresuoja, jeigu kiti jų neįdirgina. Jauni žmonės yra atviri, pasitiki savo jėgomis, turi gerą humoro jausmą. Kartais atrodo, kad galėtų ir labiau nerimauti. Dauguma tų, kurie nesinervina, tiesiog sistemingai mokosi ir yra pasiruošę. Į egzaminus žvelgia kaip į iššūkį, kurį nori įveikti, nes tokia įveika skatina pasitikėjimą savo jėgomis, didina savivertę. Kartais sako, net įdomu buvo pagaliau sužinoti, ko gi paklaus, kur užduotyse dėliojami bus išsilavinimo akcentai, mokymosi orientyrai.
Dabartiniai jaunuoliai nestokoja sveikos nuovokos, gerbia save, vertina išsilavinimą. Mėgsta intensyvumą, apskritai daug ką visai padoriai išmano, yra guvūs, greitai susiorientuojantys naujose situacijose.
Visiems reikia įsisąmoninti, kad pasitikėjimo savimi jausmas kyla ne tik iš gero akademinio pasirengimo, ne tik iš kilnių mokymosi tikslų, bet svarbiausia - iš mylinčių bei jais tikinčių artimųjų palaikymo. Ir dar: bet kokiu atveju reikia kalbėtis su kitais žmonėmis apie viską - savo rūpesčius, džiaugsmus, baimes, beprotiškas svajones. Reikia drąsiai svajoti ir nieko nebijoti. Nebijoti klysti.
- Galbūt jums teko susidurti su atvejais, kai mokinių stresas tampa nuolatiniu nuovargiu ir mieguistumu, kuris nepraeina net išsimiegojus ir galiausiai gali sukelti net ligas? Ar buvo tokių atvejų, kai mokiniai susirgdavo dėl per didelio streso?
- Teko matyti ne vieną tokį mokytoją. Pažinau, žinoma, ir labai jautrių jaunuolių, labilios psichikos vaikų, bet vėlgi problemos dažniausiai kildavo dėl bendravimo stokos, dėl įvairiausio apleistumo. Mokykla, net ir sukurdama stresą, paradoksalu, bet dažnai tampa ir vienintele priebėga ar net atgaiva, kur šilta, tavimi rūpinasi, bibliotekoje gali ramiai paruošti pamokas, pavalgyti.
Nemažą dalį mokinių pirmiausia vargina jų pačių nesugebėjimas struktūruoti, valdyti savo laiką. Tada, kai reikia tikrai daug dirbti, atsisakyti pramogų, kartais atsakomybės našta pasidaro per sunki.