„Man stresas pasireiškia dažnai: darbe „multitaskinant“, prieš susitikimą su tiekėjais, planuojant renginį, gilinantis į kainodaros lenteles. Sprendžiu keliais būdais: klausau mėgstamos muzikos, repetuoju susitikimo eigą, jei bendrausiu su užsieniečiu, apgalvoju kokių žodžių ar frazių reikės anglų ar rusų kalbomis. Kitais atvejais, kai stresas dar didesnis, pavyzdžiui, darbo pokalbis, išsiskyrimas su drauge, man labai padeda pasikalbėjimas su patikimu žmogumi apie situaciją, jos galimus sprendimus, ir siekimas suvokti, kad gyvenime visko būna“, - pasakoja jaunuolis.
Vaikinas sako, kad įtampą taip pat sumažina sportuodamas, būdamas gamtoje, žiūrėdamas filmą ar tiesiog būdamas tyloje.
„Priskiriu save prie „jautriau reaguojančių“ į aplinką ir tai savybė, su kuria turiu susigyventi. Kartais mane išmuša raudonis, būna sunku susikaupti. Tada palengvėja atsigėrus vandens, pasivaikščiojus, pasikalbėjus telefonu su ramiu kolega ar draugu“, - atvirauja jis.
Reakcija į stresą mokykloje – įvairi
„Jaunimo linijos“ savanorių mokytoja, Vilniaus Žemynos gimnazijos psichologė Lina Rasimaitė sako, kad stresą išgyvena tiek moksleiviai, tiek vyresni žmonės, todėl verta kuo anksčiau išmokti, kaip nerimą suvaldyti. Kitu atveju per didelė įtampa ima veikti elgesį.
„Dirbdama mokykloje galiu išskirti du ryškiausius per daug įtampos paveiktų žmonių tipus. Vieni mokosi be galo daug, praktiškai nebemiega ir viską stengiasi suspėti išmokti, bet vis tiek jaučia, kad nebus taip gerai, kaip norėtų. Kitas tipas labai kenčiančių nuo įtampos – tie, kurie išvis nieko nedaro. Nors ant jų visi labai pyksta, jie nebeina į pamokas, nesimoko, nes nerimas yra toks didelis, kad neįmanoma net pradėti mokytis“, - vardijo ji.
Psichologė pastebi, kad nors šie du nerimaujančiųjų tipai elgiasi skirtingai, juos veikia tas pats stresas.
„Visi skirtingai mato savo sėkmę, bet tie, kurie mano, kad jiems nepasiseks ir mokytis net nebando, man atrodo yra liūdnesni atvejai“, - kalbėjo L. Rasimaitė.
Paklausta apie priežastis, kurios lemia kraštutinį moksleivių elgesį, psichologė vardija, kad tai - išorinės priežastys, pavyzdžiui, aplinkinių reikalavimai, ir vidinės savybės, t. y. žmogaus charakteris.
„Ypatingai kalbantis su jaunesniais moksleiviais jaučiasi, kad jų nuostata baigti 12 klasių, o paskui ir aukštąją mokyklą yra įsišaknijusi per giliai. Jaučiamas bendras paprastesnių profesijų nuvertinimas, tokių kaip mechanikai, kirpėjai, kosmetologai, kurių taip pat reikia ir jais galima tapti baigus 10 klasių. Tada moksleiviai stengiasi baigti kuo daugiau mokslų, nors tai atitinka ne visų gebėjimus, o kai gebėjimai nesutampa su tikslais, įtampos kyla dar daugiau, žmogus vis patiria nesėkmes ir užsiprogramuoja nuostata „aš tikras nevykėlis“, - mano L. Rasimaitė.
Specialistė apgailestauja, kad sunku moksleivius nuraminti argumentuojant esą aukštąjį išsilavinimą galima įgyti ir vėliau, nebūtina tai daryti iškart po mokyklos.
Patarimai, kaip suvaldyti įtampą
Mokyklos psichologė sutiko pasidalinti keliais patarimais, kuriuos duoda įtampos kankinamiems moksleiviams.
„Sunkiu momentu patariama giliau pakvėpuoti, įsivaizduoti geresnes situacijas, kurios padėtų nusiraminti. Blogiau, kai įtampa tampa nuolatiniu gyvenimo būdu, žmogus jaudinasi nuolat, tada kalbame, kaip pakeisti gyvenimo būdą. Galbūt tokio žmogaus gyvenime visiškai nebeliko atsipalaidavimo, o jei jis ir yra, tai per alkoholį ir parūkymą, kas yra visiškai netinkama. Kalbame, su kuo ir kur mokiniui būtų smagu leisti laiką, kur pabūti, kaip ir kada pasportuoti“, - pasakojo L. Rasimaitė.
Ne retas atvejis, kai moksleivis ateina į egzaminą ir, atrodo, viską, ką mokėjo, pamiršta.
„Svarbu žinoti, kad tai – ne kokia staiga ištikusi smegenų liga, informacija nedingo negrįžtamai. Tokiu atveju padeda įsivardinimas, kad dabar jaučiama įtampa, kuri labai sukilo. Įtampa praeis, tik reikia šiek tiek palaukti, galbūt užsimerkti, giliau pakvėpuoti. Po kelių akimirkų galima grįžti prie egzamino, peržvelgti klausimus ir bandyti atsakyti į tuos, kur kyla asociacijos, bet savęs neskubinti. Galiu patikinti, kad įtampa, pasiekusi piką, visada nuslūgsta, niekada nebūna taip, kad įtampa laikosi visą egzaminą“, - kalbėjo specialistė.
Ji primena, kad iš egzamino visada galima išeiti trumpam į koridorių ar tualetą, atsigerti.
„Pasivaikščiojimas padeda palengvinti emocinę būseną, nors kiti nerimauja, kad jeigu išeis dabar, paskui negalės išeiti, tačiau gal tik tą vieną kartą ir reikės trumpos pertraukėlės nueiti iki tualeto, o paskui visą egzaminą žmogus bus ramus“, - svarsto L. Rasimaitė.
Jei moksleivis egzamino metu susijaudina ir, pavyzdžiui, ima verkti, ar jaučia kaustančią baimę, kad laiko beveik nebeliko, o užduotys – dar nepadarytos, psichologė siūlo pagalvoti, kad taip jaučiasi ir daugiau žmonių.
„Labai mažai mokinių iš egzamino išeina patenkinti ir sako, kad padarė viską, ką galėjo ir norėjo. Normalu, kad per egzaminą ar iškart po jo ateina mintys, ką buvo galima padaryti kitaip, tai – normali būsena. Jeigu egzamino metu norima pasirodyti kuo geriau, jo metu reikia bandyti daryti tai, ką gali daryti geriausiai net ir pro ašaras. Jei pažymys bus per žemas stojimui į norimą studijų programą, egzaminą visada galima perlaikyti po metų“, - kalbėjo L. Rasimaitė.
Pasak mokyklos psichologės, su mokiniais vis dažniau kalbama apie tai, kad egzaminais gyvenimas nesibaigia ir yra dešimtys atvejų, kai mokiniai egzaminus perlaiko, nes jau tiksliai žino, kam jų reikės.
„Dauguma moksleivių baigę mokyklą ruošiasi iškart studijuoti, tačiau dažnėja atvejų, kai sąmoningai po mokyklos išvykstama metams pakeliauti ar padirbėti. Kad ir kaip egzaminai pasibaigtų, reikia prisiminti, kad ateis kita diena ir ji bus taip pat įdomi. Po egzamino, nesvarbu, kaip sekėsi, verta apie tai pasikalbėti su kitu žmogumi, gerai būtų net iš anksto susiplanuoti, su kuo eisiu pasikalbėti po egzamino – su bendraklasiais, tėvais, draugais ar močiute. Tai padėtų su likusia po egzamino įtampa pasidalinti su kitais“, - teigė L. Rasimaitė.