„Jau anksčiau tyrėme lietuvių darbus (buvome įtraukę apie 300 tūkst darbų) ir skelbėme, kad plagijavimo mastai Lietuvoje aukšti ir jie nemažėja. Nuo š. m. sausio mėnesio mūsų sistemos veiklos geografija labai išsiplėtė, nes sukūrėme kitų kalbų vartotojams skitas svetaines. Kartu tai leido mums rinkti statistinius duomenis apie plagijavimo tendencijas ne tik Lietuvos, bet ir pasauliniu mastu.
Dabar matome, kaip blogai mes atrodome tarptautiniu lygiu. Lietuva šia prasme – Europos Sąjungos Rusija. Jei Rusiją, Baltarusiją ir Ukrainą pašalintume iš žemėlapio, tai Lietuva jame taptų tokios pat spalvos, kaip dabar nuspalvinta Rusija“, – pastabomis po atlikto tyrimo su DELFI dalijosi „Plag.lt“ direktorius Chorstas Klausas.
Lietuvos rezultatai – labai blogi
Kad situacija iš tiesų bloga, matyti iš jo pateiktų žemėlapių. Pirmajame paveikslėlyje – sutapimų žemėlapis pagal dokumentų tikrinimo vietą. Antrajame – sutapimų žemėlapis pagal dokumento kalbą.
Pagal pirmąjį žemėlapį, Lietuvoje sutapimų procentas – net 27,6. Prastesni rezultatai, vertinant Europą, tik Rusijoje – 49,3, Baltarusijoje – 40,1 ir Ukrainoje – 34,9.
Savo ruožtu vertinant sutapimų dažnį pagal kalbą, lietuvių kalba – 4 vietoje pagal sutapimo procentus (27,7). Daugiau sutapimų fiksuojama tik darbuose bulgarų (32,8), ukrainiečių (44,5) ir rusų kalba (sutapimo proc. – 52,4).
Tyriausi – danai, norvegai ir vokiečiai su austrais
Žvelgiant į abu žemėlapius darosi aišku, kad situacija geresnė Latvijoje, jau nekalbant apie Estiją.
Pirmajame žemėlapyje Latvijos sutapimų procentas – 20, Estijos – 10,1. Savo ruožtu latvių kalba sutampančių dokumentų procentas – 19,6, estų – 10,7.
Tyriausiai pirmajame žemėlapyje atrodo Danija (4,3 ) ir Austrija (7,2 ), antrajame – darbai norvegų (8,3 ) ir vokiečių kalbomis (7,9 ).
Plačiau su juose pateikta informacija susipažinti galima čia.
Įvertino daugiau nei 122 tūkst. duomenų
Pasak Ch. Klauso, duomenys žemėlapyje formuojami iš darbų, įkeltų nuo šių metų sausio 1 d. Šiai dienai jų – kiek daugiau nei 122 tūkst.
„Analizavome dokumento dydį, jo kalbą, sutapimo rodiklį (kiek proc. dokumento sutampa su kitais viešais dokumentais, perfrazavimų dydį (kokia dokumento dalis perrašyta), citavimų dydžius, sutapimų koncentracijos rodiklius (leidžia žinoti, ar tie sutapimai – pavieniai sakiniai, ar dideli teksto blokai)“, – aiškino „Plag.lt“ sistemos vadovas.
Jo teigimu, į žemėlapius nebuvo įtrauktos tos šalys, kuriose duomenų nepakanka patikimoms išvadoms daryti.
„Pasaulio žemėlapyje kai kurios Afrikos ir Azijos šalys yra nespalvotos. Žemėlapyje pagal kalbas nenuspalvinta Baltarusija, nes baltarusių kalba duomenų per mažai. Dažniausiai jie tikrina dokumentus rusų kalba“, – sakė Ch. Klausas.
Paklaida – nedidelė
Paklaustas, kokia buvo riba, kurios neperžengusios šalys neįtrauktos į tyrimą, jis aiškino, kad šis klausimas buvo sprendžiamas ne nustačius griežtą skaičių, o atsižvelgiant į galimą paklaidą.
„Nustatėme, kad maksimali galima paklaida yra 5 proc. su 95 proc. patikimumo laipsniu. Jei imties dydis pakankamas, kad neviršytų paklaidos, tai tuos duomenis įtraukėme. Pagal šį kriterijų, minimalus dokumentų skaičius iš valstybės – 384. Mažoms valstybėms, tokioms kaip Antigva, mes šį kriterijų sumažinome iki 100, tačiau šių valstybių žemėlapyje net nesimato ir informaciją mes naudojame savo tikslais“, – aiškino jis.
Pasak Ch. Klauso, vadovaujantis tokia sistema, paklaidos tikimybė – maža. Pavyzdžiui, Latvijoje ji yra maždaug 1,6, Rusijoje ~2,5, Prancūzijoje ~2,85, Ispanijoje ~2,7, Lenkijoje ~2,9, Brazilijoje ~1,7, Jungtinėje Karalystėje ~2,2, JAV ~ 1,9.
Darbų iš Lietuvos – daug, tačiau jie – tik maža dalis visų
Kritikai galėtų sudvejoti, kad „Plag.lt“ sistema jau kurį laiką veikė Lietuvoje, tačiau užsienyje startavo tik šiemet, tad stipriai gali skirtis mūsų ir kitose šalyse įkeltų darbų skaičius, tačiau tam Ch. Klausas turi paaiškinimą.
„Lietuvoje iš tiesų tikrinama daugiausia darbų, jei lyginsime su bet kuria kita valstybe, tačiau palyginus, kiek darbų keliama iš Lietuvos, o kiek ne iš Lietuvos, tai darbai iš Lietuvos sudarys mažą dalį visų jų.
Be to, ir didesni darbų kiekiai praktiškai nedaro įtakos rezultatams: ar vertinsite 1000 ar 10000 tūkst. darbų, tai rezultatai bus iš esmės labai panašūs. Skirsis tik paklaidos tikimybė“, – sakė jis.
Plinta ydinga darbų rašymo kultūra
Pasak Ch. Klauso, prie didėjančio plagijavimo masto Lietuvoje iš dalies prisideda ir dėstytojai, propaguodami ydingą praktiką.
„Žinome, kad nemažai dėstytojų nurodo studentams pateikti darbą, kurio įvertis būtų ne didesnis nei 30 proc. Tad ir studentai dirba ne tam, kad gautų žinių, o procentui. Tai rodo ir surinkti duomenys.
Mūsų šalyje aukštas perfrazavimų rodiklis – 2,5 (didžiausias – 3,1 Rusijoje). Vokietijoje, pavyzdžiui, 0,8, Lenkijoje – 1,1. Ką reiškia šis rodiklis? Jei Jūs paimsite plagijuotą tekstą ir perrašysite savais žodžiais, tai tas perfrazuotas dalis sistema užfiksuos. Kai šių perfrazavimų daug, jie signalizuoja, kad darbai rašomi tokiu būdu: studentas sukombinuoja darbą iš kelių ir perrašo savais žodžiais (tik perrašyt visko nesugeba, o tas dalis mes ir aptinkame). Lietuvoje būtent ir matome tokią kursinių, referatų ir baigiamųjų darbų rašymo kultūrą“, – pasakojo jis.
Pasidalino patarimais
Paklaustas, kaip mano, ką reikėtų daryti, kad situacija Lietuvoje pasikeistų, Ch. Klausas pasidalijo dviem svarbiausiais patarimais.
„Pirmas žingsnis, kurį turėtume padaryti, tai įstatymuose aiškiai apibrėžti, kas yra plagijavimas, tam, kad nebeliktų erdvės interpretacijoms. Juk savo esme tai vagystė. Lenkijoje, pavyzdžiui, už plagijavimą gresia baudžiamoji atsakomybė ir kalėjimas iki 3 metų. Antras dalykas, ką taip pat įdiegė lenkai – privalomas baigiamųjų darbų tikinimas per plagijavimo kontrolės sistemas“, – aiškino jis.
Ch. Klausas prasitarė tyrimo išvadomis pasidalinęs ir su Švietimo ir mokslo ministerijos viceministru Rolandu Zuoza, kuris atsakingas už studijas, aukštųjų mokyklų veiklos kokybę. Sakė kvietęs jį susitikti ir aptarti būdus, kaip galima būtų spręsti šią problemą, tačiau jau porą mėnesių atsakymo iš jo nesulaukęs.
Problemos nebuvo, kol nepradėjo važiuoti studentai iš Rytų
Savo ruožtu Lietuvos studentų sąjungos (LSS) prezidentas Paulius Baltokas, paklaustas, ką mano apie šiuos rezultatus, sakė, kad pateikti skaičiai jo nenustebino.
„Mes dar 2012-2013 m. Europos studentų sąjungoje (ESU) kėlėme šį klausimą kaip vieną svarbiausių studentiškų problemų, tačiau, jei vertintume ne kitas Rytų Europos šalis, likome pakankamai nesuprasti, apie ką kalbame. Skandinavijoje, Vakarų pasaulyje plagijavimo problemos nėra arba nebuvo iki tol, kol ten nepradėjo važiuoti didesnės studentų grupės iš Rytų“, – pasakojo studentų atstovas.
Jis prisiminė ir praėjusiais metais vykdyto akademinio sąžiningumo tyrimo rezultatus, kai paaiškėjo, kad 28 proc. studentų mano, kad rašto darbų pirkimas ir pardavimas yra paplitęs arba labai paplitęs.
Plagijavimo nelaiko nederamu elgesiu
Pagal LSS „Akademinio sąžiningumo indeksas 2015“ tyrimą, 40 proc. apklaustų Lietuvos studentų mano, kad jų fakultete paplitęs ar greičiau paplitęs svetimo darbo dalių pateikimas kaip savo.
Savo ruožtu daugiau nei ketvirtis studentų mano, kad jų fakultete perkami ir pateikiami vertinimui ne pačių studentų rašyti darbai. Duomenų falsifikavimas (citatų iškraipymas, siekiant pagrįsti savo idėją, duomenų klastojimas ar išgalvojimas) paplitę mažiau.
„Iš esmės, šie du tyrimai koreliuoja ir rodo tai, kad situacija iš tiesų nėra gera. Tačiau manau, kad kažkurios vienos pusės – tik dėstytojų ar studentų – nereikėtų kaltinti. Bėgant metams Lietuvoje išplito mąstymas, kad plagijavimas – pakankamai normalus ir toleruotinas procesas. Tuo naudojasi ir studentai, ir dėstytojai. Atrodo, kad visiems dėl to geriau, atsakomybės paprastai pavyksta išvengti, nors taip tikrai neturėtų būti“, – aiškino P. Baltokas.
Nori, kad ne bijotų būti pagauti, o tiesiog nenorėtų to daryti
Jo teigimu, plagijavimas Lietuvoje tapo kultūrine problema, kurios draudimais, mano jis, neišspręsime – reikia suplanuoti ilgalaikę strategiją.
„Turime aiškiai diegti, kad plagijuoti ir pirkti darbus yra taip pat blogai kaip duoti kyšį policininkui ar gydytojui. Įstatymuose apibrėžti, kas yra plagiatas, yra pakankamai sunku dėl skirtingų reikalavimų darbams skirtingose mokslo srityse. Dėl to mes siūlome, kad plagijavimo apibrėžimas ir nuobaudos už tai atsirastų universitetų ir kolegijų akademinės etikos kodeksuose ir kituose dokumentuose.
Lygiagrečiai vykdome ir akcijas su studentų atstovybėmis, kurios skatina žmones keisti savo požiūrį. Norime, kad jie ne bijotų būti pagauti, bet kad tiesiog to nenorėtų daryti, nes tai ir prieštarauja bet kokiems aukštojo mokslo principams – jis turi būti savarankiškas, savo žiniomis grįstas, o ne nuo kažko nukopijuotas“, – pasakojo P. Baltokas.
Į tyrimą žiūri atsargiai, bet jei duomenys teisingi, situacija bloga
Tuo metu Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) prezidentas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) rektorius prof. dr. Alfonsas Daniūnas sakė į panašius tyrimus žiūrintis atsargiai. Pats dirbdamas technikos universitete jis pastebėjo, kad šios srities darbus iš tiesų sunku patikrinti dėl plagijavimo – formulės, skaičiavimai neišvengiamai bus tokie patys.
Tačiau, pridūrė jis, jei problemos mastai Lietuvoje iš tiesų yra dideli, į tai reikia žiūrėti labai rimtai.
„Plagijavimo sistemos paprastai tikrina ne visą darbą, o tik tekstinę jo dalį. Įvertinus tai, kad galbūt duomenys nėra visiškai objektyvūs, dvejočiau, kad Lietuvoje toks didelis plagijavimo mastas, kaip sakoma. Tačiau jei iš tikrųjų yra taip, kaip rodo tyrimas, tai yra labai blogai ir tam negali būti jokių pateisinamų priežasčių. Galima vienareikšmiškai sakyti, kad plagijavimas yra neleistinas ir jo mastą reikia mažinti“, – savo nuomone dalijosi A. Daniūnas.
Atrėmė kritiką dėstytojams
Tačiau jis sakė negirdėjęs, kad dėstytojai Lietuvoje studentams leistų studentams pateikti darbą, kurio įvertis būtų ne didesnis nei 30 proc. Priešingai – tikino manantis, kad daugelis jų į plagijavimą žiūri labai griežtai.
„Dalyje Lietuvos aukštųjų mokyklų svarbūs akademiniai darbai studentų yra pristatomi viešai, jie turi juos apsiginti, atsakyti į papildomus dėstytojams kilusius klausimus, tad nieko apie savo darbą neišmanančiam studentui gauti teigiama įvertinimą yra labai sudėtinga. Be to, nė vienas žmogus nemėgsta, kai jam meluojama, tad ir dėstytojas tikrai nenori būti apgaudinėjamas“, – aiškino A. Daniūnas.
Nepaisant to, jis sutiko su Ch. Klauso idėja, kad plagijavimo definiciją Lietuvoje tikrai reikėtų aiškiai apibrėžti. Kartu galbūt ir valstybiniu mastu nustatyti, kas už plagijavimą gali grėsti.
„Tuomet visi studentai žinotų, kuo rizikuoja“, – pripažino jis.
Susitikimą planuoja: situacija nėra gera
Savo ruožtu Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Studijų skyriaus vedėjas Antanas Levickas DELFI aiškino „Plag.lt“ direktoriaus laiško su pasiūlymu susitikti sulaukęs tik prieš maždaug 2 savaites ir tai padaryti esantis pasiruošęs, kai surinks papildomą susitikimui reikalingą informaciją.
„Surinkęs informaciją, kai daugiau žinosiu, kokia situacija, mielai kartu su kolegomis susitikčiau su „Plag.lt“ atstovais. Galbūt mes tikrai nesureagavome greitai, tai reikia pripažinti, tačiau mus ši tema domina, tad planuojame susitikimą“ , – aiškino jis.
Paklaustas, ar tiesa, kad situacija dėl plagijavimo Lietuvoje – iš tiesų labai bloga, A. Levickas sakė tikslių skaičių įvardinti negalintis, tačiau pritariantis, kad padėtį reikia taisyti.
„Kad Lietuvoje plagijavimo mastai yra dideli, mūsų tyrimai rodo. Situacija tikrai nėra gera, prastoka“, – pripažino jis.
Pristatė priemonių sistemą
Paklaustas, ką mano apie Lenkijos pavyzdį, kai už plagijavimą gresia baudžiamoji atsakomybė, A. Levickas aiškino, kad tai – tik viena priemonių, o norint pataisyti situaciją reikia jų komplekso.
Kaip galima būtų taisyti šią situaciją, jis pasakojo konsultavęsis ir su Teisingumo ministerija, Vidaus reikalų ministerija, aukštųjų mokyklų atstovais, tačiau pažaboti tai esą nėra taip lengva.
„Konsultuodamiesi pamatėme, kad teisinės priemonės yra labai ribotos, nes sunku įrodyti, kad asmuo perka darbą, kurį tikrai naudos atsiskaitymui. Šioje srityje tikrai mažai padaryta, manau, prie to reikės grįžti. Tačiau tai taip pat tik viena priemonių. Kartu kalbėjome ir apie didaktines priemones – pačios aukštosios mokyklos galvojo, ką padaryti ir kokius studijų, atsiskaitymo metodus taikyti, kad būtų galima plagijavimo išvengti. Trečia priemonių grupė – pačių studentų veikla. Turime ugdyti tokį požiūrį į nusirašinėjimą, kad to žmogus nedarytų. Bendravome su studentų organizacijomis, finansuojame jų projektus“, – pasakojo jis.
Pokyčius žada dar šiemet
Anot A. Levicko, svarbu būtų į pagalbą pasitelkti ir technines kovos su plagijavimo sistema priemones. Įsiminė jam idėja sukurti vieną bendrą programą, kurioje privaloma tvarka būtų talpinami, o vėliau ir tikrinami visi moksliniai darbai, tačiau šį projektą dar reikia patobulinti.
„Sistema jau veikia, bet nepakankamai efektyviai. Per mažai darbų patalpinta, nesusijungta su tarptautinėmis duomenų bazėmis... Tačiau kaip tobulinti sistemą, kokiu keliu eiti, spręsti turėtų pačios aukštosios mokyklos. Tai mes paremsime finansiškai, nes esame suinteresuoti, kad nebūtų sąlygų plagijavimui, nusirašinėjimui ir panašiems dalykams“, – aiškino jis.
Pasak A. Levicko, artimiausių pokyčių šioje srityje būtų galima tikėtis dar šiemet, antroje metų pusėje, kai Lietuvą pasieks struktūrinių ES fondų pinigai.