Pagrindinės šios KTU dėstytojos ir tyrėjos darbo sritys yra lyties ir tapatybės politika, medijų studijos ir postkolonijinė literatūra. Vis dėlto Runa – ne tik mokslininkė, ji taip pat yra rašytoja ir vertėja: jos eilėraščiai buvo išspausdinti keliuose bengalų žurnaluose, ji yra išvertusi apsakymų iš bengalų į anglų kalbą.
Su R. Chakraborty Paunksnis plačiau kalbamės apie lyčių stereotipus ir kokią įtaką jų formavimuisi daro medijos.
– Kodėl, jūsų nuomone, lytis ir medijos yra tokios svarbios studijų sritys šiandieniniame pasaulyje?
– Daug žmonių yra susidarę klaidingą nuomonę, kad feminizmas skirtas kurstyti neapykantą vyrams, tačiau tai yra netiesa. Šio judėjimo tikslas – sukurti geresnį pasaulį, paremtą lygybe, pagarba ir meile. Lyčių studijų modulio metu siekiama padėti suprasti šią žinutę, taip pat identifikuoti tam tikrus elementus, kasdien darančius spaudimą moterims ir vyrams tiek namuose ir bendruomenėse, tiek už jų ribų.
Sistemingai tirdami šiandieninį pasaulį valdančias medijas, galime atrasti visą jų potencialą ir trūkumus. Struktūrizuotos studijos gali suteikti gilesnį, kritiškesnį supratimą. Šiuo duomenų „sprogimo“ laikotarpiu neužtenka vien tik gauti informaciją. Turime žinoti, kaip padaryti ją naudingą visoms jaučiančioms būtybėms.
– Lietuvos žmonės (ypač vyresnės kartos) žino, kaip tradiciškai indės yra vaizduojamos kine, tačiau neturime daug informacijos apie dabartinę situaciją. Kaip pasikeitė šiuolaikinės indės paveikslas?
– Iš tiesų indų kinas labai pasikeitė, ypač ryškūs pokyčiai prasidėjo XX a. 10 dešimtmetyje. Vaizduojant lytis, daug rečiau pasitaiko stereotipinių paklusnios žmonos ir pasiaukojančios motinos paveikslų. Daugelio naujų kino filmų pagrindinė veikėja dabar yra moteris (pavyzdžiui, „Lipstick Under My Burkha“). Dabartinis indų kinas (taip pat ir komerciniai Bolivudo filmai) turi daug daugiau niuansų tiek struktūros, tiek turinio atžvilgiu. Stengiamasi nebevaizduoti moterų vien kaip pasyvų, silpnų ar priespaudos kankinamų asmenybių – dabar daug madingesnis atkaklios pagrindinės veikėjos paveikslas.
– Kaip aktualios medijose, visuomenėje temos vaizduojamos indų kine?
– Filmai, aptariantys svarbius klausimus – moterų sveikatą („Toilet Ek Prem Katha“, angl. „Toilet: A Love Story“; „Padman“), smurtą prieš moteris („Lajja“, angl. „Shame“; „Heaven on Earth“), profesinę karjerą („Tumhari Sulu“, angl. „Your Sulu“; „Neerja“) ar seksualinę orientaciją („Ek Ledki Ko Dekha to Aisa Laga“, angl. „How I Felt When I Saw That Girl“) – ne tik kuriami, bet ir teigiamai vertinami plačiosios kino teatrus lankančios auditorijos.
Tai, deja, nereiškia, kad indų kinas nebėra veikiamas patriarchalinių tradicijų. Atvirkščiai – Naujojo Bolivudo filmų siužetuose gausu toksiško vyriškumo pavyzdžių. Juose kartais akivaizdžiai, kartais subtiliai pataikaujama vyrams, o patriarchaliniai stereotipai pateikiami daug sudėtingesne forma. Tačiau turiu pripažinti, jog šiuolaikinis indų kinas, vaizduodamas lytis, pasiekė dar nematytas aukštumas.
Prie požiūrio į lytį pasikeitimo labai prisidėjo skaitmeninių medijų platformų, tokių kaip „Netflix“, „Amazon“ arba „Alt Balaji“, atsiradimas. Veikėjos moterys tampa filmų ar televizijos laidų varomąja jėga, be to, juose jos vis dažniau vaizduojamos kaip nepriklausomos asmenybės. Nuo „Netflix“ transliuojamų serialų apie nusikaltimus Delyje iki „Amazon“ rodomo „Made in Heaven“ – diskusijos apie seksualinęs orientaciją ir lyčių nelygybę įgyja vis naujų niuansų. Socialinių medijų judėjimai taip pat daro įtaką filmų industrijai, ypač Bolivudui. Neseniai jį sudrebino #MeToo judėjimas – aktorės ėmė viešinti jas seksualiai išnaudojusių prodiuserių, režisierių ir aktorių vardus.
– Kaip reikėtų kalbėti šiomis temomis, kad nepasirodytume per daug globėjiški? Kaip prie to gali prisidėti tyrėjai?
– Tyrėjų pastangos išsklaidyti klaidingus mitus apie lyčių lygybę turi didžiulę vertę.
Bendradarbiaudami su akademinėmis institucijomis, taip pat kitais suinteresuotais subjektais už akademinės bendruomenės ribų, jie tampa tiltu tarp šių šalių. Tyrėjai skleidžia idėjas, kurios gali sukelti didžiulius pokyčius visuomenėje. Be to, nedidelėse grupėse savo bendruomenėse galima ugdyti sąmoningumą ir teikti informaciją apie smurtą, kurį moterys patiria tiek namuose, tiek už jų ribų. Medijos taip pat gali prisidėti prie lyčių lygybės didinimo.
Tiesą sakant, naudodami medijas galime pasiekti geresnių rezultatų, kadangi pateikiama medžiaga yra aiškesnė, ne vien tik teorinė. Teigiamas moterų vaizdavimas medijose yra svarbus, siekiant sunaikinti socialinius stereotipus. Nepriklausomos žiniasklaidos tinklai taip pat turėtų kurti tinkamą aplinką diskusijoms apie lytį ir seksualinę orientaciją, nebijant priešiškos reakcijos. Nepaisant to, siūlant lyčių studijas universitetuose, galima pasiekti stabilesnio ir ilgalaikio poveikio.
– Kokia jūsų patirtis dėstant apie lytis Lietuvos studentams? Kaip jie reaguoja į lyčių klausimus? Galbūt galėtumėte palyginti šią patirtį su kitų šalių studentų reakcijomis?
– Šį modulį dėstau KTU skaitmeninės kultūros studijų programos magistrantūros studentams ir kol kas mano patirtis tikrai teigiama. Mano studentai aktyvūs ir, svarbiausia, stengiasi neapsiriboti vien tik egzistuojančiais socialiniais stereotipais – jie siekia iš tiesų suprasti lyties klausimus ir tapatybės politiką. Kartu žiūrime filmus ir diskutuojame lyties ir tapatybės klausimais, remdamiesi feminizmo teorijomis. Manau, jog mano studentai tikrai padėjo man pasiekti šio modulio tikslų – skatinti apie lytis mąstyti kritiškai.