Š. Dignaičio kelionė prasideda šeštadienį 10 val. 30 min. nuo Klaipėdos „Žemynos“ gimnazijos, kurią jis pats ir baigė. Bene visą likusią vasarą truksiančios kelionės aplink Lietuvą metu jis kalbins mokytojus, mokyklų vadovus, švietimo ekspertus ir visuomenės veikėjus. Prieš leidžiantis į kelionę, pakalbinome Š. Dignaitį apie tai, kodėl jis to ėmėsi ir kokie tikslai jį veda į priekį.
– Pradedate žygį aplink Lietuvą, kurio metu norite kelti diskusijas apie švietimą. Kodėl nusprendėte to imtis?
– Atėjau iš nevyriausybinio sektoriaus, kuris, tikriausiai, gerąja prasme sugadina žmogų. Vienąkart pradėjus daryti kažkokius pokyčius, norisi ir toliau prie jų prisidėti. Visą laiką gyvenau su švietimu. Grįžęs iš studijų Anglijoje, pradėjau dirbti su neformaliu ugdymu „Sėkmės mokykloje“, vėliau atidarėme pirmąją Lietuvoje Demokratinę mokyklą. Tuomet pasukau į suaugusiųjų švietimą, dabar dirbu „OVC Consulting“ vadybos konsultavimu. Jaučiu, kad dalis manęs nori prisidėti ir prie formalaus švietimo pokyčių.
– Kaip atrodys jūsų maršrutas? Kiek laiko žadate skirti šiai kelionei?
– Pradėsiu eiti nuo Klaipėdos „Žemynos“ gimnazijos, kurią baigiau, ir keliausiu pagal laikrodžio rodyklę aplink Lietuvą. Pirmąją dieną keliausiu nuo gimnazijos iki Šventosios, tuomet apie 17 dienų keliausiu palei Latvijos pasienį, panašiai užtruksiu eidamas palei Baltarusiją. Viso gausis mėnesis su puse.
Noriu apeiti visą šalies perimetrą, paliesti karts nuo karto pasienio kampelius. Kelionė suderinta ir su pasieniečiais.
Laukia tikras iššūkis – didelė kuprinė ant pečių, palapinė, kuriai vis reikės rasti vietą pasistatyti, miegmaišis. Lietuvoje labai gražu ir man čia be galo patinka. Galėsiu eiti, grožėtis gamta, o tuo pačiu pakalbėti apie dalykus, apie kuriuos verta kalbėtis vis daugiau, jeigu norime pilietiškos, demokratiškos visuomenės.
– Kokie tie dalykai, apie kuriuos būtina kalbėti? Kokios švietimo temos jums pačiam yra svarbiausios?
– Vienas visų temų negaliu panešti – esu labiau neformalaus ugdymo ekspertas – todėl kalbinu įvairius žmones, su kuriais šią savaitę baigiu filmuoti vaizdo įrašus. Žygio metu juos paleidinėsiu, komentuosiu.
Kalbėjome įvairiomis temomis: apie demokratiškumą mokyklose, jauno mokytojo pritraukimą, kaip gyvena mokyklų vadovai ir mokytojai, kaip ugdyti moksleivių sveikatingumo suvokimą. Su švietimo ministru kalbėjome apie pokyčius – ar jie turi ateiti iš ministro, ar kiekvienas iš mūsų turime savo indėlį.
Tai – skirtingi kampai, nuo to, kaip moksleivis jaučiasi mokykloje, kaip jaučiasi jaunas mokytojas, iki to, kaip bendradarbiauja mokyklų vadovai ir institucijos, kaip į švietimo sistemą ateina pokyčiai.
Noriu atkreipti dėmesį į tai, ko mes jau esame pasiekę švietimo srityje ir kur toliau einame, vietoje to, kad skųstumėmės, kaip viskas blogai. Galbūt tik antraščių kultūra tokį įspūdį sudaro. Aš nuoširdžiau nemanau, kad čia kažkas blogai. Sakyčiau, kad kaip tik viskas vis geriau ir geriau.
– Vienas iš jūsų užsibrėžtų tikslų – keisti visuomenės požiūrį į švietimą. Kodėl jį reikia keisti, kuo jis jums atrodo klaidingas?
– Švietimo kontekste man patinka graikų patarlė, kuria vadovaujuosi: visuomenė auga tiktai tuomet, kai žmonės sodina medžius, kurių šešėlyje žino, kad niekada nesiilsėjo. Žmonių požiūris toks, kad mes laukiame pokyčių, bet nesiimame jų patys, ir neiname į tą kritinę visuomenės masę, kuri sako, kad mes jau pasiruošę. Laukiame ir kritikuojame, kas galbūt yra ne taip.
– Minėjote, kad daug laiko dirbate švietimo srityje. Kuo jums ypatingas mokytojo darbas?
– Aš vis galvojau, kad ilgą laiką švietime pradirbau, bet pasirodo, tai tik 7 metai. Matau dvi pagrindines sritis, kurios labiausiai veda visuomenę į priekį – tai švietimas ir inovacijos. Manau, kad švietimas yra integrali sritis: vadovaujantis minėta graikiška patarle, sodiname medžius, kurių vaisiais mėgausimės tik po daugelio metų.
Jaučiuosi radęs atsakymą į klausimą, kas veda visuomenę į priekį, ir švietimas man šiuo atžvilgiu atrodo pats svarbiausias. Be jo mes sunkiai kažko pasiektume. Į švietimą įeina viskas: nuo kritinio mąstymo lavinimo iki demokratiškumo, bendruomeniškumo ir kūrybiškumo lavinimo. Ko tik ten nėra. Mano manymu, švietimas yra pats svarbiausias ir pagrindinis visuomenės pamatas.
– Kalbate, kad prie pokyčių gali prisidėti kiekvienas. Kokį išskirtumėte svarbiausią pokytį, reikalingą švietimo sistemai?
– Pokyčiai vyksta jau dabar. Aš, asmeniškai, norėčiau bendros strategijos ir aiškaus visuomenės sutarimo ne tik politiniame lygmenyje. Reikia bendro visuomenės sutarimo, kad švietimas mums yra prioritetas. Jeigu mes visi tai nutariam nepaisydami politinių partijų švytuoklių, vienos ar kitos partijos išrinkimo ir sakome, kad švietimas 20–30 metų į priekį mums yra svarbiausia sritis, nusprendžiame, kad keliame mokytojams atlyginimus, sekame Skandinavijos pavyzdžiu, darom integruotą mokymąsi – tokių pokyčių reikėtų labiausiai.
Galima išskirti daug mažų pokyčių, kurių norėtųsi. Pavyzdžiui, daugiau demokratiškumo mokyklose, kad moksleiviai galėtų patys priimti tam tikrus sprendimus. Jie galėtų spręsti, kam skirti 2 proc., kuriuos gauna mokykla.
Bet labiausiai norėčiau, kad visi žmonės priimtų švietimą valstybiniu lygmeniu kaip bendrą, kryptingą strateginę dalį.
– Šiandien leidžiatės į ilgą švietėjišką kelionę aplink Lietuvą. Kaip manote, kas pasikeis, kai šį savo sumanymą įgyvendinsite?
– Pirmas tikslas – fizinis iššūkis sau pačiam apeiti Lietuvą, pasigrožėti šalimi, kurią myliu. Kiek keliavau, nemačiau gražesnės šalies ir niekur man nepatiko taip, kaip čia. Noriu pabūti su Lietuvos gamta ir geriau pažinti pačią Lietuvą.
Taip pat norisi ir pokyčio, kad žmonės įsitrauktų ir kalbėtų apie švietimą. Visa „Ačiū už pamokas“ idėja yra tiesiog tapti viral (virusiniu) reiškiniu – kad visi prisimintų savo mokytoją ir padėkotų jam už pamokas. Pasakykime ačiū savo vaikystės mokytojui iš Kupiškio ar iš kur kitur, kad jis skyrė jums dėmesio ir laiko, kad pasakojo tai, kas mus lydi iki šiandien. Didžiausia dovana būtų tai, kad visi padėkotume savo mokytojams už tai, kad jie daro be galo didelius darbus, nes mokytoju būti – ne tik nuostabu, bet tuo pačiu ir sunku.