Kam siūlomi mažiausi atlyginimai: pirmoje vietoje – nekvalifikuotas darbas
Šiandien darbo skelbimų ir karjeros portaluose galima matyti, kurių sričių darbuotojams siūlomi mažiausi atlyginimai. Nereikėtų painioti, kad visos mažiausią atlyginimą siūlančios pozicijos yra tos, kurių poreikis mažiausias ir kurios rizikuoja ilgainiui išnykti, tačiau siūlomas mažas atlyginimas – vienas iš reikšmingų veiksnių, apsunkinančių darbuotojų paiešką ir verčiančių darbdavius galvoti apie sričių robotizaciją, kai tai įmanoma.
Tokių sričių, kurių nurodomi mažiausi atlyginimai, dešimtuką išskiria „CVonline.lt“ rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė:
1. Nekvalifikuota darbo jėga
2. Tekstilės, drabužių gamybos pramonė
3. Paslaugų sektorius
4. Turizmas, viešasis maitinimas, viešbučiai
5. Menas ir kultūra
6. Vertimas žodžiu ir raštu
7. Švietimas, mokslas, tyrimai
8. Žemės ūkis, maisto pramonė
9. Medienos apdirbimo pramonė
R. Karavaitienė paaiškina, kodėl šios sritys šiandien atsiduria tarp siūlančių mažiausius atlyginimus. Pirmiausia ji pabrėžia, kad dažnu atveju integraciją į darbo rinką labai apsunkina kvalifikacijos ir išsilavinimo trūkumas.
„Kad mažiausiai uždirba nekvalifikuota darbo jėga, nieko keisto. Neturint kvalifikacijos, žinių, patirties, dirbant paprasčiausius, kvalifikacijos nereikalaujančius darbus, daug neuždirbsi. Apskritai kvalifikacijos ir išsilavinimo neturėjimas stipriai apriboja integraciją į darbo rinką.
Turizmo, viešojo maitinimo, viešbučių srityje atlyginimai ir prieš pandemiją buvo vieni žemiausių rinkoje, o dabar šiose srityse yra minimalus darbo pasiūlymų kiekis“, – teigia R. Karavaitienė.
Jos manymu, neteisinga yra tai, kad tarp mažiausiai uždirbančių – ir švietimo srities darbuotojai. Nors per metus jų atlyginimai vidutiniškai paaugo apie 12 proc., tačiau švietimo srities darbuotojų atlyginimai vis dar vieni mažiausių rinkoje.
Tarp mažiausiai uždirbančių vyrauja tokios sritys, kuriose yra daugiau rankinio darbo, arba (su išimtimis) nereikalinga aukšta kvalifikacija, arba tai yra ne itin ekonomiškai stipri veiklos sritis.
Mažiausiai uždirbančių sričių reitingas yra ČIA.
Monotoniškuose darbuose žmogaus nebereikės: jį keičia robotizacija
Kaip pastebi R. Karavaitienė, sunkiausia darbą surasti vyresnio amžiaus (virš 50 metų) žmonėms, regionų gyventojams, kurie neturi aktualios darbo patirties ar darbo rinkoje paklausių įgūdžių bei išsilavinimo.
Pasak jos, daliai šių sričių kyla grėsmė ilgainiui tapti nereikalingomis.
„Didžiausia rizika yra toms profesijoms, kurių atstovams nereikalinga aukšta kvalifikacija, profesija lengvai perprantama, nereikalingi ilgą laiką trunkantys mokymai, nebūtinas specifinis išsilavinimas, yra daug rankinio, monotoniško, pasikartojančio darbo, ir ypač kai už tokį darbą siūlomas nedidelis atlygis. Būtent į tokias pozicijas įmonėms sunkiau surasti reikalingų darbuotojų, todėl jos galvoja, kaip būtų galima automatizuoti, robotizuoti tokias darbo vietas. Pavyzdžiui, prekyba persikelia į elektroninę erdvę, atsiranda daugiau savitarnos sprendimų“, – teigia R. Karavaitienė.
Pandemija parodė, kad netekusiems darbo persiorientuoti sudėtinga
Užimtumo tarnybos duomenimis, registruojant laisvas darbo vietas 2020 m. siūlytas vidutiniškai 949 Eur darbo užmokestis per mėnesį neatskaičius mokesčių. Palyginti su 2019 m., jis didėjo 4,3 proc.
Daugiau nei ketvirtadalyje (26,9 proc.) registruotų darbo pasiūlymų nurodytas atlygis – iki 700 Eur neatskaičius mokesčių. Pusėje (49,9 proc.) – iki 800 Eur. Tik trečdalyje (34,1 proc.) pateiktų darbo pasiūlymų vidutinis mėnesio darbo užmokestis viršijo 1000 Eur neatskaičius mokesčių ir tik dešimtadalyje (11,4 proc.) siūlytas didesnis nei 1500 Eur atlygis neatskaičius mokesčių.
Kaip įvardija Užimtumo tarnybos atstovė spaudai Milda Jankauskienė, didžiausias darbo užmokestis 2020 m. siūlytas elektrinių operatoriams, programinės įrangos kūrėjams, gydytojams, gręžinių gręžėjams, informacinių technologijų ir ryšių paslaugų srities vadovams.
O mažiausias – gatvėje teikiamų paslaugų teikėjams, tokiems kaip lankstinukų platintojai, afišų klijuotojai, taip pat biurų ir kitų įstaigų valytojams, apklausų atlikėjams, paštininkams, kiemsargiams, skalbėjams ir lygintojams.
Matomą atlyginimų atotrūkį, jos teigimu, lemia ekonominė situacija teritorijose, regione vykdomos ūkio veiklos, darbo ieškančių asmenų kompetencija ir kvalifikacija bei kiti veiksniai. Pavyzdžiui, Vilniuje užregistruojama vidutiniškai 24 proc. visų laisvų darbo vietų ir čia, priklausomai nuo ūkio sektoriaus, mokami vieni didžiausių atlyginimų. Pandemijos laikotarpiu kai kurie sektoriai augo sparčiai, o kiti – merdėjo. Laisvų darbo vietų skaičius augo srityse, susijusiose su prekių gamyba, gabenimu, sandėliavimu ir pardavimu.
„Daug darbuotojų, netekusių darbo, negali tiesiogiai pereiti į kitų sektorių įmones, nes darbams atlikti reikalingos tam tikros žinios ar praktinė patirtis. O nekvalifikuotų darbų paklausa visada yra ribota. Didžiausias iššūkis yra struktūrinis nedarbas, kai darbo ieškantys asmenys neturi kompetencijų ir kvalifikacijų, reikalingų darbui atlikti.
Konkretaus darbo ieškantys asmenys dažniausiai gyvena ne ten, kur yra daug tos srities darbo vietų. Ir darbą susirasti, ir didesnį atlyginimą užsidirbti sudėtingiau mažesniuose miesteliuose ir atokiose vietovėse, kur mažiau veikiančių įmonių ir naujai kuriamų darbo vietų bei žemesnės darbo neturinčių asmenų profesinės kvalifikacijos“, – problemą išskiria M. Jankauskienė.
Į kai kurias pozicijas šiemet sulaukė tik po vieną pasiūlymą
Užimtumo struktūros pagal profesijas duomenys rodo, kad pernai tarp dirbančių asmenų labiausiai mažėjo paslaugų sektoriaus darbuotojų ir pardavėjų, nekvalifikuotų darbininkų, vadovų skaičius. Pusė užregistruotų laisvų darbo vietų – kvalifikuotiems darbininkams (50 proc., arba 109,7 tūkst. darbo vietų).
Specialistams ir vadovaujamam personalui skirti darbo pasiūlymai sudarė 16,7 proc., paslaugų sektoriaus darbuotojams ir pardavėjams – 10,3 proc., nekvalifikuotiems darbininkams – 23,1 proc. visų registruotų laisvų darbo vietų.
„Laisvų darbo vietų labiausiai sumažėjo padavėjams ir barmenams, krovinių platformų ir krautuvų operatoriams, paštininkams ir giminiškų profesijų tarnautojams, parduotuvių pardavėjams, reklamos ir rinkodaros specialistams, suvirintojams, variklinių transporto priemonių mechanikams ir taisytojams, plastikinių gaminių gamybos mašinų operatoriams, kitur nepriskirtiems verslo paslaugų agentams. Nekvalifikuotų darbininkų darbo grupėje darbo ieškančių asmenų užregistruota du kartus daugiau, nei jiems skirtų darbo pasiūlymų“, – pastebi M. Jankauskienė.
Šiais metais Užimtumo tarnybos informacinėje sistemoje darbdaviai tik po 1 darbo pasiūlymą pateikė šių profesijų asmenims: narams, reklamos ir viešųjų ryšių srities vadovams, audiologams ir kalbos terapeutams, pastatų prižiūrėtojams, dviračių ir panašių mechanizmų taisytojams, optometrijos specialistams ir optikams, telekomunikacijų inžinerijos technikams, natūraliojo ūkio gyvulių augintojams, vaismedžių ir vaiskrūmių augintojams, kreditų ir paskolų specialistams, prekybos brokeriams ir viešbučių vadovams.
Technologijų pažanga mažins mechaninių profesijų poreikį
„Dėl technologinės pažangos galima tikėtis, kad mažės mechaninių, jėgos reikalaujančių profesijų – tai apima tiek gamybos, tiek paslaugų sektorius. Nebereikės dalies rutininį administracinį darbą atliekančių specialistų ir mažės vidurinės grandies vadovų, nes jų funkcijas atliks technologijos.
Dirbtinio intelekto technologijos mažins darbuotojų poreikį slaugos, paslaugų centrų, logistikos ir transporto srityse bei pardavimo sektoriuose. Tad vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu gali mažėti vairuotojų, pardavėjų, slaugytojų, skambučių centrų operatorių poreikis. Robotizacija daro įtaką gamybos sektoriui ir mažina mašinų operatorių profesijos paklausą. Tačiau vienus darbus automatizuojant ir perleidžiant technologijoms, augs paklausa darbų, kurių technologijos kol kas nesugeba pakeisti, – kvalifikuotų darbuotojų, dirbančių arčiausiai klientų“, – teigia Užimtumo tarnybos atstovė.
Pasak jos, šiuo pandemijos laikotarpiu matomi ne tik darbo jėgos paklausos pasikeitimai, bet ir darbo vietų pokyčiai. 2020 m. buvo prisitaikymo prie naujų darbo formų metai – daugelyje verslų vyko greitos transformacijos nuo tradicinio biuro į virtualų, prisitaikant prie pasikeitusių sąlygų nemažai veiklų perėjo į internetą, orientavosi į kitus darbo metodus ar veiklas, kad verslai išsilaikytų.
„Nuotolinis ir hibridinis darbas, virtualios komandos, išaugę darbo saugos ir sveikatos reikalavimai, intensyvus skaitmeninių technologijų taikymas – vieni didžiausių darbo vietų pokyčių. Nuotolinis darbas didina galimybes pritraukti darbuotojų iš geografiškai nutolusių regionų – įmonės gali rinktis iš didesnio kandidatų rato. Kita vertus, tas pats veiksnys – nuotolinio darbo „prisijaukinimas“ – lems ir dalies talentų nutekėjimą į kitus šalies regionus ar užsienio šalis“, – teigia M. Jankauskienė.
Užimtumo tarnybos kasmet rengiamo įsidarbinimo galimybių barometro, grindžiamo darbdavių ir darbo rinkos ekspertų išsakytomis prognozėmis, duomenimis, žemesnes nei vidutines įsidarbinimo galimybes 2021 m. turės administravimo ir vykdomieji sekretoriai, politikos ir administravimo specialistai, atsakymų į užklausas ir informavimo tarnautojai, duomenų įvesties operatoriai, atliekų deginimo ir vandens valymo įrenginių operatoriai, geologai ir geofizikai, jaunesnieji miškų ūkio specialistai, kartografai ir topografai, miestų ir kelių eismo planuotojai, telefonų skirstiklių operatoriai, verslo paslaugų agentai.
Įsidarbinimo galimybių barometrą galite rasti ČIA.