Povilai, dirbate su didžiausių šalies įmonių vadovais. Kokios šiandien aktualiausios temos lyderių tarpe?
Kaip paskirstyti ir kaip pasidalinti atsakomybę už rezultatus. Vienas procesas yra kaip prisiimti atsakomybę, kitas – kam tinkamiausia deleguoti užduotis. Čia susijungia atsakomybė ir įsitraukimas.
Ar vadovai pastebi mažesnį darbuotojų įsitraukimą?
Pastebiu, kad dažnai žmonėms trūksta psichologinio saugumo. Jie nėra užtikrinti, bijo suklysti, padaryti klaidas, jiems neramu dėl pasekmių. Tuomet kai kurie jų pasilieka pozicijoje iš šono stebėti ir daugiau reaguoti į tai, kas vyksta, negu imtis realios iniciatyvos.
Kokias matote išeitis?
Reiktų prisiminti dalykus, kurie veikdavo ir tada, kai būdavo sėkmingi etapai. O tai yra susiję su tarpusavio komunikacija. Žmonės per mažai kalbasi. Noriu pabrėžti, kad svarbu ne kalbėti, o kalbėtis, juk vadovai irgi klysta.
Kaip išlaikyti pusiausvyrą lyderiams, kuriant ryšius su darbuotojais?
Vienareikšmiškai atitrūkimas yra, kada vadovas stengiasi parodyti, kad jis yra visažinis. Čia yra viena iš didžiausių bėdų. Tikras lyderis geba parodyti, kad ir jis yra pažeidžiamas, ne visada turi reikiamus atsakymus, bet geba pripažinti, kad, tarkime, ką jis nusprendė vakar, nebetinka šiandien ir savo sprendimus reikia keisti. Tie, kurie pripažįsta, kad buvo klaida, kad reikia visiems persitarti, kurie geba būti pažeidžiami, parodyti, kad jie irgi klysta, tie laimi.
Kaip išlikti vadovu, netampant taip vadinamu „draugeliu“ savo komandai?
Čia svarbus vadovo ryšys su komanda – ar jo bijo, ar tuo vadinamu „draugeliu“ vadina. Šį ryšį reikia suprasti, kiek vieni su kitais galime būti atviri ne pasakojant, ką valgome ar kaip ginčijamės su antra puse. Ryšys yra apie tai, kiek mes vienas kitam turime pagarbos, esame atviri kaip savo srities profesionalai. Toks ryšys įgalina veikimą. Vadovui svarbu įvardinti, kur kieno atsakomybė. Jeigu vadovas atsakingas už galutinį rezultatą, tai kiekvienas jo kolega atsakingas už tam tikro rezultato dalį. Tuomet kiekvienas iš jų supranta atsakomybės ribas ir supranta, kad be jo rezultato, nebus pasiektas ir vadovo rezultatas. O jeigu vadovo rezultatas nebus pasiektas, tai ir darbuotojui nebus gerai, jei iš visos komandos tik jo vieno rezultatas bus pasiektas. Profesionalumas yra tuomet, kai organizacijoje nėra „aukštesnių“ ir suprantama priklausomybė vienas nuo kito.
Ką patarsite moterims lyderėms, norinčioms šiandienos pasaulyje ryžtingai vesti savo komandas?
Visų pirma kviesčiau moterį, kuri ruošiasi tapti vadove ar lydere, stabtelti ir atsakyti sau į klausimą, ar ji norėtų, kad jos vadovė būtų tokia, kaip ji. Tai yra kvietimas pažiūrėti į save ir įsivertinti, kiek ji pasistumėjusi į priekį, kurie profesiniai sprendimai buvo sėkmingiausi, naudingiausi, sukūrė tikrą vertę ne jai vienai, o visai komandai. Svarbiau remtis sėkmės pavyzdžiais, kurie veikė anksčiau, nei pulti viską kurti iš naujo. Nepamiršti, kad kuo didesnė atsakomybė, tuo ji turi mažinti savo taktinių darbų skaičių ir deleguoti darbus, kad liktų prie esminės – strateginių darbų pusės. Taktiniai, kasdieninės rutinos darbai lyderiaujančiam žmogui turi būti antraeiliai dalykai. Ir taip pat – kuo daugiau eiti į santykį su žmonėmis, kurie yra komandos nariai.
Kalbant apie lyderystės įsivertinimą – būna juk ir tokių situacijų, kai žmogus galvoja, kad gali būti lyderis, siekia tos pozicijos, bet kai juo tampa, supranta, kad iš tikrųjų yra geresnis darbuotojas, nei vadovas.
Čia ir yra kabliukas arba kliūtis. Lyderystė yra visų reikalas ir ji yra susijusi su visomis grandimis. Patys darbuotojai, pasirinkę formą, turi įvardinti, paskui kokį žmogų jie yra linkę eiti, su kokiu nauju lyderiu jie nori siekti tikslų. Tiek lyderiui, tiek jo komandai reikalinga pasiruošti, pasitikrinti, kokie lūkesčiai yra iš vienos ir kitos pusės. Tuomet matai, kuriuos lūkesčius atitinki, o kuriuos reikės užsiauginti. Vien tik tikėti ir pasitikėti savimi, nors čia ir geras bruožas, čia netinka.
Ar tai, kad moterų lyderių vis dar mažiau nei vyrų, nėra moterų pasitikėjimo savimi stoka?
Manau, kad nepasitikėjimas savimi moterims stipriai pakiša koją. Tyrimai parodė, kad moteris, jeigu atitinka 70 proc. reikalavimų siūlomam darbui, net nekandidatuoja į tą poziciją. Tuo tarpu vyrai aplikuoja, jeigu atitinka vos 30 proc. reikalavimų. Noriu pabrėžti, kad nereikia atitikti reikalavimų 100 proc, nes atėjus į naują darbo vietą, turi ir augti, nereikia idealiai padaryti viską iš karto. Moterys daugiau apsidraudžia savo ego vietoj to, kad nebijotų eiti ir bandyti. Negalima moterims taip savęs nuvertinti. Vyrai gi susiduria su kita problemos puse – jiems karjeroje neretai pamaišo per didelis pasitikėjimas savo kompetencijomis.
Ką turi žinoti moteris lyderė?
Nesvarbu, moteris, ar vyras, bet lyderis turi turėti gebėjimą pamatyti bei suprasti visumą, kaip bet kuris veiksmas turi įtakos visiems kitiems aspektams. Turi suprasti, kad lyderystė yra apie partnerystę, bendradarbiavimą. Taip pat lyderis turi stengtis mažiau patarinėti kitiems, nes tuomet bus daugiau įsiklausymo, suvokimo, kokia yra visuma. Kuo komanda geriau gilinsis, koks gali būti atsakymas, tuo greičiau pati jį ras.
Kaip lyderiams kurti ryšį pandemijos kontekste? Dirbant namuose darbo valandos apskritai nebesiskaičiuoja.
Pasakysiu du dalykus. Vieno galbūt žmonės nelabai priima, bet įsiklausę, supranta. Iš vienos pusės, nelabai kas ir pasikeitė, išskyrus tai, kad įvardinta, kas vyksta. Visus dalykus imta vadinti tikraisiais vardais. Jeigu anksčiau buvo galima nesusitikti su kažkuriuo iš klientų, tai šiandien būtina su visais. Dabar visi darbai yra po padidinamuoju stiklu. Toks buvimas kai kuriems žmonėms atrodo kaip kontrolė ir jiems tai nepatinka. Tam, kuris kontroliuoja, taip pat ne visada būna smagu. Šiandien yra puikus metas lyderiams suprasti, kaip veikia sistemos, duodančios rezultatus.
Iš kitos pusės, žmonės sako, kad būnant namuose, visa jų diena yra skirta darbui. Visgi, labai daug žmonių pripažįsta ir kitą dalyką. Kai jie būna namuose, yra daug kitų trikdžių, vienu metu pradedama daryti daug veiklų. Jeigu imsime tą patį laiką dirbant namie ir dirbant darbe, tai jie namie būdami greičiau pavargsta. Bet pažiūrėkime, kodėl viskas taip yra: žmogus sako, kad jam kasdien yra po 5 nuotolinius susitikimus su klientais ir jis pavargsta labiau, nei susitikinėdavo su klientais gyvai. Esmė yra tame, kad anksčiau žmogus, susitikęs su klientu ir bendraudavo tik su juo. O dabar, kuomet žmogus kalbasi su klientu nuotoliniu būdu, ekrane būna atidaryti dar keli langai, kas reiškia, kad jo dėmesys išbarstytas po kelias papildomas veiklas: nuo laiškų rašymo iki dalyvavimo socialiniuose tinkluose. Tuomet ir po vieno susitikimo gali atrodyti, kad jų buvo visi penki. Rezultate, niekas iki galo nebuvo gerai padaryta. Bendraujant su klientu gyvai taip niekada negalėtų būti.
Kuomet ateina dirbti naujas vadovas, net tik iš jo daug tikisi kolegos, bet ir jis pats suteikia vilčių, kad bus geras vadovas savo komandai. Praėjus kiek laiko, būna ir taip, kad pasimato, jog vadovas nėra toks jau geras. Kaip pasitikrinti savo autoritetą?
Vadovams, kurie kyla karjeros laiptais arba jau pakilę, yra vertinga „nusimušti“ vidinį ego ir pasidaryti 360 laipsnių tyrimą. Tai reiškia, kad reikia susivienodinti ir pamatyti, kaip situaciją mato abi pusės – lyderis ir jo komanda. Tai yra veidrodžio efektas, kai visos pusės mato ir žino, ką su tuo matymu daryti.
Įkvepiate tūkstančius žmonių siekti savo svajonių. Žmonės, net turėdami realias galimybes dažnai neįgyvendina jų dėl pačių įvairiausių priežasčių. Kodėl taip yra?
Tarp žmogaus, kuris įgyvendino savo svajonę ir to, kuris to nepadarė, skirtumas tas, kokią informaciją jis prieš tai priėmė. Jei žmogus svajojo dirbti iš Maldyvų ir pakalbėjo su artimu žmogum, kuris grįžęs iš kokios Turkijos ar kitos šalies zyzia, kaip ten viskas negerai, kaip brangu, kaip apgaudinėja turistus, kokie kultūriniai skirtumai ir panašiai, tai duodu 99 proc., kad tas žmogus neišvažiuos. Dažnai tas žmogus, kuris girdi nepatenkintus kitus, ir pats nepadarys nieko dėl savo svajonės ir kaip taisyklė visuomet suras priežastį, kodėl negali to padaryti. Jeigu žmogus, turėdamas tikslą, kalbėsis su tais, kurie gyvena panašiai ar siekia to paties, jis išvažiuos ne po metų, o metų bėgyje, nes jo aplinka skleidžia visai kitus pavyzdžius. Labai svarbu apsibrėžti ratą žmonių, su kuriais tu per atitinkamą laikotarpį paaugi, nesvarbu kurioje srityje. Jei nori susikurti tvarius santykius, sukurti šeimą ir bendrauji su tais žmonėmis, kurie apie tai nei kalba, nei galvoja, nei svajoja arba turi nenusisekusius santykius ir juose murkdosi, tai 90 proc. ir pats nesusikursi gerų santykių. Jeigu nori labiau pasirūpinti sveikata, numesti svorio ar atsisakyti žalingų įpročių, bet bendrauji su žmonėmis, kurie turi viršsvorio, kviečia parūkyt ar išgert, tai niekas nepasikeis ir tau pačiam. Kviečiu pažiūrėti, su kokiais žmonėmis bendraujate ir suprasite, koks bus artimiausias jūsų pusmetis.
Kaip atskirti realią svajonę nuo tos, kuri neturi ateities?
Atskiria geriausiai tuomet, kai suvedi sąsajas su tuo, kas yra asmeninės tavo gyvenimo vertybės. Tuomet puikiai matosi, ar tai tavo svajonė, ar suformuota aplinkos, pavyzdžiui, gal tai madinga, kitu atveju taip reikia, nes kiti taip sako. Kas būtų teisinga, kad padaryčiau, kad tėvai manimi didžiuotųsi arba kas yra teisinga, kad pritapčiau prie žmonių, su kuriais noriu būti artimas ir panašiai. Kuomet pradedame žiūrėti į savo gyvenimą kitų žmonių akimis, tai yra pati didžiausia gyvenimo klaida. Kas nors susikoncentruoja į automobilį, nors visi automobiliai atlieka tas pačias funkcijas. Ir kas tada neretai pasitaiko: pamatai, kad tas žmogus, kuris turi paprastesnį automobilį yra sveikesnis, turi geresnius santykius, ramesnį miegą, gyvena savo jaukiuose, laiminguose namuose. O tas, kuris vairuoja prašmatnų automobilį, vos galą su galu sudurdamas dėl to, kad reikia išmokėti automobilį, arba gyvena prabangiai, bet kartu patiria nuolatinį stresą dėl didelio verslo, investicijų, kitų įsipareigojimų.
Tad nustokime gyventi kitų svajonėmis ir pildykime savąsias, kurios atitinka mūsų vertybes. Už tokias svajones galima ir pakovoti.