Prakaituojantys delnai, raustantys skruostai, virpantis balsas, drebančios kojos, nemiga – tai neatsiejami viešojo kalbėjimo palydovai, ir kone kiekvienas žmogus yra patyręs baimę kalbėti.
Aktorė, retorikos meistrė Adrija Čepaitė sako, kad visų pirma reikia tikėti tuo, ką sakai, o jei nerimas vis tiek kyla, atsiranda vertinimo baimė, svarbu disciplinuoti savo kūną.
„Mes dažnai kalbame ne visai tai, ką norime pasakyti, arba tuo tikime tik iš dalies. Kodėl bijome? Bijome, nes mus vertina, ir puikiai suprantame, kad tą akimirką, kai žiūri daug žmonių ar kai į mus nukreipta kamera, mus vertina. O kas nori būti vertinamas? Niekas. Tai labai skausminga. Ir visas kūnas priešinasi tam, sukyla vaikystės traumos, kai mama barė, kai kas nors šeimoje nesutarė ir taip toliau, – iš kur kyla baimė, pasakoja A. Čepaitė. – Abstrakčią baimę mes galime įveikti – yra kvėpavimo praktikų, kurios labai padeda. Tuos pratimus galime padaryti prieš pat eidami į sceną. Reikia įkvėpti per norį skaičiuojant iki keturių, iškvėpti per burną, skaičiuojant iki keturių. Taip kvėpuojant keturias minutes kūnas rimsta. Kitaip sakant, taip savo pasąmonei pasakome: aš čia šeimininkas. Kai atsistojame prieš didelę auditoriją, pasąmonė įsijungia, ji nori mums padėti, tad visos kūno reakcijos sustiprėja ir prasideda prakaitavimas bei visi kiti dalykai. Jeigu toks kvėpavimas nepadeda ir toliau galvojame „Viešpatie, kad bus, kas bus“, tuomet sustipriname kvėpavimą – užspaudžiame vieną šnervę, įkvepiame per ją, sulaikome orą ir iškvepiame per kitą šnervę. Taip mes disciplinuojame savo kūną. Visgi svarbiausias klausimas – ar aš tikiu tuo, ar aš esu tai, ką dabar kalbu.“
Vien tik turinys nėra vienvaldis kalbant apie nerimo valdymą. Pašnekovė sako, kad turi būti turinio ir formos sinergija.
Aktorė, retorikos meistrė teigia, kad idėja turi gyvuoti ne tik salėje, kurioje kalbama, bet ir kalbėtojo gyvenime, šeimoje, draugų rate. Tik tuomet žmonės tiki tuo, kas išsakoma, ir tokį pašnekovą, oratorių įvardija asmenybe.
„Kas yra asmenybė? Tai vientisa, kai mūsų mintys, žodžiai, emocijos ir veiksmai sutampa“, – paaiškina pašnekovė.
Kai pasiruošti pristatyti idėją, tarkim, darbe keliems kolegoms? A. Čepaitė patikina, kad tai – ne pasiruošimo klausimas, nes jei žmogus jau turi idėją, vadinasi, yra pasiruošęs.
„Čia vertinimo ir paties santykio su kolegomis klausimas. Kažkada man tą klausimą uždavė vienas įmonės padalinio vadovas. Jis sako: „Žinai, aš išeinu iš susitikimo ir būnu ne viską pasakęs, ką norėjau. Ir kiekvieną kartą taip pat.“ Atsakiau: „Pažaiskim žaidimą, nes jei taip rimtai žiūrėsi į viską, tai viskas šitaip ir tęsis. Kitą sykį, kai norėsi pasakyti, padaryk gestą, kokį nors ryškų gestą. Sakyk „Va!“, ir visi į tave sužiurs, tada jau turėsi pasakyti, ką nori.“ Jis sako: „Bet aš bijosiu padaryti gestą.“ Tada, patariau, reikia padaryti kokį nors labai didelį gestą – tai pirmas žingsnis, kurį turime žengti. Čia kaip prisipažinti mylint – baisu, bet kada nors mes tai padarome“, – šypsosi pašnekovė.
Dalis žmonių pasirašo kalbas, kurias ruošiasi pristatyti auditorijai, ir kyla dilema – ar skaityti kalbą, kad nepraleistų nė vienos detalės, aš išmokti mintinai.
„Visų pirma, mes turime žinoti, koks mūsų tikslas, ko siekiame, apie ką mes, – paaiškina retorikos meistrė. – Jei mes – apie save, dažniausiai mokomės mintinai, kad nepadarytumėme klaidų, arba skaitome. Mūsų tikslas yra pasirodyti. Dažnai mes jo sau nepripažįstame, bet taip yra. Jei mūsų tikslas yra atverti idėją, atiduoti idėją, pasidalinti, tuomet svarbiausia reikia susirašyti, pasiruošti ir parepetuoti.“
Aktorė A. Čepaitė pataria pasidaryti paruoštuką, kokia tvarka norite kalbėti.
„Tiesiog susirašome punktus: dabar kalbėsiu apie tai, paskui papasakosiu apie tą, tada pakalbėsiu apie šitai, pateiksiu tuos ir tuos faktus, apibendrinsiu, tuomet grįšiu į pradžią ir dar kartą priminsiu žinutę, nuo kurios pradėjau. Ruošiuosi, bet nesimokau žodžių mintinai jokiu būdu. Kas nutinka, kai mes kalbame ir staiga suvokiame, kad gerą žodį buvome sugalvoję, reikia pasakyti... Ir staiga mintis kažkur nušoka – „koks žodis?“, didelė auditorija, ir čia įvyksta didysis „stopas“. Dar reikia žinoti, kas laikas scenoje eina kitaip nei auditorijoje. Kai mes stovime scenoje, dalis sekundės atrodo kaip amžinybė, ir žmonės sako: aš stovėjau ten ir pamiršau, atrodžiau beviltiškai, nežinojau, ką pasakyti. Auditorija tuo metu žiūri į mus ir galvoja: kaip puikiai sugeba pauzę išlaikyti“, – kalba pašnekovė.
A. Čepaitė sako, kad jei žmogus pamiršta, ką norėjo pasakyti, atsiranda baimė ir jis sutrinka. Visgi pauzių nereikia bijoti: moteris išduoda, kad kuo ilgesnė pauzė, tuo ji atrodo prasmingesnė. Tą laiką ji rekomenduoja išnaudoti ne panikuojant, ką dabar daryti, o sustoti ir mintyse sudėlioti, apie ką kalbėjote, kokia tema ir kokia buvo mintis.
„Kai jau prisimenu, ką turiu sakyti, dar dalį sekundės išlaikau pauzę bei randu ryšį su auditorija. Ir tęsiu. Tuomet tai atrodo prasminė pauzė. Bet jeigu mes prisimename ir sakome „a, tai va“, tada auditorija supras, mes išsiduosime“, – kaip nesutrikti, paaiškina pašnekovė.
Kai kurie žmonės net savo pažįstamiems asmenims vengia žiūrėti į akis, tad jei prireiks kalbėti prieš auditoriją, teks mokytis palaikyti tiesioginį akių kontaktą.
„Mes – auditorijos dalis, ne atskiri elementai. Mes visi esame kartu – ir idėja, ir pranešimas. Kaip surasti tą pirminį ryšį? Atėjau, prieš mane 200 žmonių, kažkas į mane žiūri, kažkas nežiūri, kažkas užsiėmęs savo telefonu, kaip įprasta. Skirtingose salės vietose kiekviename žmoguje raskime po vieną detalę, kuri mus žavi. Mes patinkame tik tiems žmonėms, kurie patinka mums, – tokia taisyklė. Taigi, suraskite žmones, kurie patinka, – jie mums atsakys. Tuomet lengviau pradėti“, – pataria A. Čepaitė.
Tiems, kurie sako, kad viešasis kalbėjimas – ne jiems, aktorė sako turinti puikų pavyzdį – save.
„Aš esu intravertė, beveik nekalbėjau iki ketverių metų ir man buvo įdomu, kodėl žmonės tiek daug šneka. Manau, kad mes pasirenkame būti intravertais ar ekstravertais, renkamės, kaip mums patogiau. Yra žmonių, kuriems netinka kalbėjimas, tokių gal 1 procentas. Visi kiti išmoksta. Jeigu nori, tikrai įvaldysi šį meną“, – patikina retorikos meistrė.