Jauno žmogaus sėdėjimas mokyklos suole sulaukia vis daugiau kritikos: Lietuvoje plintančiai drąsiai idėjai teikia daug vilčių

Mokymasis turi būti nuobodus – jeigu man įdomu, vadinasi, aš nesimokau. Kaip keistai beskambėtų, tačiau toks stereotipas apie mokymąsi šiandien vyrauja tarp moksleivių. „Litexpo“ parodos „Mokykla 2022“ diskusijoje švietimo ekspertai aptarė Vilniaus idėją paversti miestą viena didele mokykla, kurioje mokiniai mokytųsi iš gyvo miesto gyvenimo – anot jų, pabėgimas iš klasių grąžintų jaunų žmonių susidomėjimą pamokomis, padėtų lengviau įsisavinti informaciją ir spręstų miesto gyventojų susvetimėjimo problemą.

Kodėl miestas turėtų tapti atvira mokykla?

Įsivaizduokime pamokas, kurių nevaržytų mokyklos kabinetų rėmai. Mokykla galėtume vadinti miestą, kuriame gyvename, nes jame gausu galimybių praktiškai ir gyvai patirti pamokas, užuot kasdien varčius vadovėlį tarp tų pačių keturių sienų. Vilniaus švietimo pažangos centro vadovė Unė Kaunaitė įžvelgia daug priežasčių, kodėl mokykla tokia ir turėtų būti.

„Filosofai, antropologai ir sociologai dažnai kalba apie tam tikrą susvetimėjimą mieste – apie tai, kad mūsų mieste vis daugiau, bet mes vis labiau esame vieni kitiems svetimi, vis mažiau bendraujame kartu, vis mažiau turime glaudžių ryšių. Žiūrėdama į tai, kad mokiniai galėtų mokytis mieste, galvoju, kad tai yra kelias keisti šią susvetimėjimo kryptį. Mokykla yra saugi erdvė ir antri namai, ir miestas gali tapti mokyklos kiemu, kuriame gali mokytis ir užaugti aktyviu piliečiu“, – įsitikinusi U. Kaunaitė.

Vilniaus švietimo pažangos centro vadovės manymu, miestas gali tapti kontekstu, kuriame mokomasi – to nereikėtų painioti su paprastu erdvės pakeitimu. Anot jos, įvairios miesto erdvės gali sėkmingai pasitarnauti mokymosi tikslais, o tai leistų užtikrinti kontekstinį mokymąsi ir gilesnį vaiko supratimą apie tai, kodėl konkreti pamoka jam yra reikalinga.

„Labai svarbu, kad vaikui būtų įdomu mokytis. Įrodyta, kad vienas iš dalykų, kuris labiausiai koreliuoja su tuo, ar vaikas išmoksta dalykus, yra tai, ar jis yra susidomėjęs, ar jis jaučia motyvaciją. JAV mokyklų atlikti tyrimai rodo, kad mokinių motyvacija sulig kiekviena vyresne klase labai drastiškai mažėja, o 12 klasėje gal tik 30 proc. mokinių atsako, kad jiems yra įdomu mokytis ir apskritai eiti į mokyklą. Tai yra didelė problema“, – teigia U. Kaunaitė.

Ji tęsia, jog nesusidomėjęs vaikas paprasčiausiai nesimoko – jam gali suteikti labai daug informacijos, tačiau jis jos nepriims. Atviros mokyklos kūrimo poreikį patvirtino ir Vilniaus švietimo pažangos centro pilotinis projektas, kurio metu 90 proc. apklaustų mokinių patvirtino, kad jiems įdomiau mokytis išeinant į miestą ir pakeičiant aplinką.

„Tai, kas šiandien gali atrodyti kaip papildoma pastanga, gali lemti tai, kad jis (mokinys – „Delfi“) daugiau išmoks. Nes jo akys dega – jam yra tiesiog įdomu“, – pažymi U. Kaunaitė.

Jauno žmogaus sėdėjimą suole vadina „nusausintu ir nužmogintu“

Tuo metu asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovė Milda Laužikaitė įsitikinusi, kad ryškiausios mokymosi patirtys būna erdviškos ir kontekstiškos, o šiuolaikiniam mokymuisi to neretai pritrūksta.

„Jeigu mes su jumis susėstume ir pasidalintume savo ryškiausiomis mokymosi patirtimis, išgirstume labai daug stiprių istorijų. Jos būtų skirtingose vietose, dažnai susijusios su santykiu ir kitais žmonėmis, su išskirtine erdvės, kūno, emocijų ir kažkokio veiksmo patirtimi. Tikrai nėra taip, kad žmogus sakytų – sėdėjau mokyklos suole, ir ten pasakė kažką man mokytoja, ar kažką perskaičiau, ir tai buvo ryškiausia mano mokymosi patirtis“, – kalba M. Laužikaitė.
Žvelgdama iš kritinės perspektyvos, M. Laužikaitė pastebi neigiamą industrinio amžiaus pasekmę mokymuisi – jis tapo „nusausintas ir nužmogintas“.

„Jaunam žmogui sėdėti klasės suole su popieriaus lapais, jeigu taip grubiai tariant, yra labai nusausinta patirtis. Joje nėra erdvės daiktiškoms, emocinėms, socialinėms patirtims, kas yra neatsiejama mokymosi dalis“, – teigia ji.

M. Laužikaitė siūlo palyginti dvi patirtis – šuolį iš lėktuvo su parašiutu ir įsivaizdavimą, kad šoki iš lėktuvo su parašiutu. Anot jos, atsisakymas išeiti mokytis iš įprastos mokymosi erdvės reiškia tai, kad mes prarandame gyvenimišką patirtį ir užsidarome abstrakčių simuliacijų rate.

Todėl ji teigia matanti daugiau prasmės mokymuisi pritaikyti mieste jau esančias erdves, negu investuoti didžiulius pinigus į naujas erdves pačiose mokyklose. Nors ji sutinka, kad simuliacinių erdvių kūrimas mokyklose yra labai svarbus ir reikalingas, ji mato neišnaudotą, o tuo pačiu ir nieko nekainuojantį resursą už mokyklos ribų – miesto erdves.

„Kiek, pavyzdžiui, yra muziejų, kurie fiziškai yra tušti visą dieną? Iš esmės mes neturime daug vietų, kur būtų pilna žmonių visą dieną. Potencialios erdvės, kurių mes neišnaudojame, yra mokslo institucijos, paveldo erdvės, viešos erdvės, įvairiausios įmonės, kur galima čia ir dabar matyti, kaip žmonės dirba, su jais kalbėtis“, – pavyzdžius vardija M. Laužikaitė.

Anot jos, išvykos už mokyklos ribų gali būti beveik visus mokslo metus trunkančio nuoseklaus mokymosi proceso dalis, jungiančios kelių dalykų temas. Tai neturėtų būti atsitiktiniai išvažiavimai – juos reikėtų iš anksto suplanuoti išsikeliant labai konkrečias užduotis, temą, paverčiant mokinius tyrėjais ir atradėjais.

Atviros mokyklos idėja kilo pandeminiame kontekste

Vilniaus miesto iškelta idėja paversti miestą atvira mokykla tapo viena iš Michaelo Bloombergo fondo „Bloomberg Philanthropies“ rengiamo Pasaulinio merų iššūkio nugalėtojų. Nugalėjęs 600 kitų pasaulio miestų, Vilnius gavo 1 mln. eurų atviros mokyklos idėjos įgyvendinimui.

„Projekto idėja gimė kovido kontekste, kai mes kalbėjome apie tai, kaip mokyklose suvaldyti srautus, kaip atlaisvinti erdves, kad jose būtų daugiau vietos. Ypatingai perpildytas yra Vilnius, vaikai netelpa į mokyklas. Tame kontekste išsivystė idėja, kad mokymasis nebūtinai turi būti tik mokykloje“, – sako U. Kaunaitė.

Kalbant apie praktinį idėjos įgyvendinimą, Vilniaus švietimo pažangos centro vadovė teigia, kad pirmiausiai miesto mokytojams reikalinga patogi platforma, kurioje būtų galima rasti visas pamokoms prieinamas erdves. Tikimasi, kad ateityje erdvių, kuriose būtų galima vesti pamokas, vis daugėtų, ir platforma galėtų būti pildoma.

„Kalbame ir apie pamokų planus, kuriais pasidalintų patys mokytojai. Jie pravestų pamokas ir parodytų, kaip gali atrodyti pamoka, pavyzdžiui, Vingio parke, ir nurodytų, kuo tai tiko ugdymo turiniui. Mokytojai galėtų naudotis tiek planais, tiek erdvėmis – atvirais muziejais, įmonėmis, įstaigomis“, – vardija U. Kaunaitė.

Anot jos, iš pirmo žvilgsnio gali būti sunku įsivaizduoti, kad pamokas galima vesti įmonėse ar įstaigose, tačiau pilotiniame projekte buvo sėkmingai išbandyti keli pavyzdžiai, kurių ateityje turėtų vis daugėti.

„Labai džiaugsmingai vaikų klasę priėmė „Vilniaus vandenys“, papasakojo, kaip Vilniuje atsiranda vanduo, kaip jis valomas. Paskui mokiniai bandė surasti įvairias vandens stoteles, nustatyti geografines jų lokacijas, suskaičiuoti atstumus. (…) Turėjome matematikos pamoką Vilniaus savivaldybėje apie biudžetą, kurią galima gražiai susieti su 7-8 klasių pamokomis apie miestų kūrimasi. Mokiniai sužino, kas yra iždas, kad šiandien jis vadinamas biudžetu, pamato, kaip jis formuojamas ir kaip jame galima spręsti matematinius uždavinius“, – pavyzdžiais dalijasi U. Kaunaitė.

Ji neabejoja, kad miestui bus naudinga surinkti geruosius pavyzdžius iš mokyklų, kurios išeina mokytis į miestą, ir pasidalinti jų tvarkaraščiais, kad kitoms mokykloms būtų galima sekti jų pavyzdžiu ir lengviau susidėlioti veiklas mieste.