Šiais metais visuomenė ir visa moksleivių ugdymo bendruomenė buvo šokiruota, kai paaiškėjo, kad valstybinio matematikos brandos egzamino neišlaikė 35,4 proc. abiturientų.
Po papildomo išsamaus ekspertų tyrimo, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija patvirtino, kad uždavinių sudėtingumas buvo įprastas. Uždaviniai buvo parinkti taip, kad minimalius reikalavimus atitinkančių uždavinių buvo pakankamai išlaikyti egzaminą, t. y. surinkti 16 proc. visų užduoties taškų. Du uždaviniai galėjo turėti įtakos, bet tik geriausiai egzamine pasirodžiusių abiturientų rezultatams.
„Šių metų valstybinis matematikos brandos egzaminas tapo šoku daugeliui, todėl paprašiau atlikti išsamų tyrimą. Buvo svarbu įsitikinti, ar egzaminų uždaviniai atitiko programą. Ekspertų komisijos išvados lėmė, kad dalis (beveik 4 proc.) egzaminą laikiusių ir sėkmingiausiai jame pasirodžiusių abiturientų gaus aukštesnius balus, nei buvo įvertinta.
Abejonė, kad mokiniams buvo pateikta per daug sudėtingų uždavinių, kurių jie nepajėgia išspręsti, išsklaidyta. Deja, rezultatai atspindi tikrąją mūsų matematikos situaciją. Ji yra labai bloga. Dabar galiu konstatuoti: tai yra daugybę metų nepriimtų sprendimų pasekmė. Tai tik patvirtina, kad delsti negalima nė minutės. Jau priimta ir dar planuojama priimti nemažai sprendimų.“, – sakė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė.
Palyginus 2015–2022 metų vidutiniškai egzamine surinktų taškų skaičius ir neišlaikiusių egzamino moksleivių skaičius, akivaizdu, kad mokinių rezultatų prastėjimas vyksta nuosekliai, jau daugelį metų. 2022 metų užduoties surinktų taškų vidurkis visiškai atitinka šią tendenciją. Tuo tarpu neišlaikymo procentas neįprastai didelis.
Situaciją komentuoja „Erudito“ licėjaus įkūrėjas ir direktorius doc. dr. Nerijus Pačėsa.
– Visuomenėje daug sąmyšio dėl matematikos egzamino. Neišlaikė 35,4 proc. abiturientų. Kiek šis faktas svarbus visuomenei? Kaip reikia į tai reaguoti?
– Reaguoti reikia, nes akivaizdu, kad rezultatas yra tikrai blogas. Jei matome jį platesniame kontekste – mūsų matematinio raštingo rezultatai taip pat neblizga – žymiai prasčiau atrodome, nei mūsų kaimynai estai ir latviai, jau nekalbu apie suomius. Akivaizdu, kad per tuos 30 Nepriklausomybės metų, kai reformuojame sistemą iš sovietinės į kitą, pažangos padarėme daug mažiau nei mūsų kaimynai. Tai reiškia, kad sprendimus priimame negerus. Ir tai ne tik šių metų rezultatai – jie tendencingai blogėja. 25 proc. ar 35 proc. – tai vis tiek yra prastas rezultatas. Geras rezultatas būtų iki 10 proc. Reaguoti reikia, bet reakcija dar nieko neduoda, reikia sprendimų.
– Ką turite galvoje?
– Visi edukologai, švietimo ekspertai pasakytų tą patį – švietimo kaitos sprendimai yra ilgalaikiai. Tai reiškia, kad tai, ką mes priėmėme prieš 10 metų, rezultatus pradedame matyti panašiai dabar. Reformuodami savo švietimo sistemą, labai blaškėmės. Pradžioje buvome entuziastingai nusiteikę Suomijos pavyzdžiu, kaip, beje, ir visos Baltijos šalys, tuomet ėmėmės radikaliai kitokios sistemos – išlaikėme nemažai tradicinės mokyklos bruožų, kur viskas pastatyta ant „mokytojas centre“. Ten mokytojas turi galią, užduoda turinį, ritmą, jis viską žino, o mokiniai užsirašo tai, ką mokytojas žino, atsakinėja į klausimus, laiko testus ir egzaminus. Modernus pasaulis, kur švietimo pokytis įvykęs didelis, keitėsi vaizdžiai tariant nuo „mokytojas centre“ į „mokinys centre“. Tai paradigminis lūžis. Kai mokinys yra ugdymo centre, jis tampa labai aktyvia mokymosi proceso dalimi. Jis ruošiasi pamokai ne padarydamas namų darbus, o atsinešdamas dalį pamokos turinio, perimdamas ir mokytojo vaidmenį. Kai turi paaiškinti kitiems, ką mokeisi, pačiam tampa aiškiau. Nekalbant jau apie tai, kad tokiu būdu auginame atsakomybę ir motyvaciją.
Antras dalykas moderniame švietime ir ką rodo visuomenės pavyzdys – ugdymas yra prisotintas aktyvių metodų. Ką tai duoda? Aktyvų mokinį klasėje. Jie turi kartu veikti grupėse, spręsti uždavinius, analizuoti problemas, ieškoti sprendimų būdų. Čia atsiranda ne tik gebėjimas mokytis vieniems iš kitų. Paskui motyvaciją atsiranda ir pastangos, ir suvokimas, kaip tas žinias taikyti. Tai trečias dėmuo – patirtis, kontekstas. Išeiname iš mokyklos ribų ir perkeliame žinias į realų kontekstą. Ar tai būtų mokyklos kieme, parke, muziejuje, įmonės viduje – sprendžiame uždavinius ir suvokiame, kad matematinės užduotys reikalingos praktiškai.
Visa ši sistema ir jos pokytis davė rimtą postūmį toms šalims, kurios to ėmėsi. Suomija tai rodo daug metų, estai paėmė suomių pavyzdį ir gražiai jį pritaikė. Mes paėmėme, stabtelėjome ir pasakėme, kad Suomijos modelis mums nelabai tinka, nes jis neva ne visai rimtas, interakciją priėmėme kaip kažkokį žaidimą, savitikslį bandymą pradžiuginti mokinius, o čia iš tikrųjų yra rimtas darbas. Tai, ką dabar girdžiu, kai komentuoja mūsų valdžios žmonės, tai kartoja tą patį: tai yra darbas, kažkas nedirba ar per mažai dirba, reikia daugiau dirbti, tuomet bus rezultatas. Tai iš principo klaidinga, nes šiuo keliu einame gerą dešimtmetį, įsidiegėme standartizuotus testus. Visą savo švietimo sistemą iš esmės pakreipėme visiškai kitu keliu, nei eina suomiai ar estai, o dabar ir latviai.
Mes sakome – testuokime dažniau. Testavimas reiškia visišką „kalimą“, ten suvokimo užduočių yra minimaliai. Iš esmės tai yra atkartojimas užduočių algoritmų, kuriuos turi mokytis. Kuo tada pavirsta ugdymo procesas? Tuo „iškaltu“ algoritmu, kurį reikės pademonstruoti teste. Bet jeigu teste užduotys ir formuluotės šiek tiek pasikeitė, bando ir į egzaminą įvesti daugiau suvokimą demonstruojančių uždavinių, mokiniai žlunga, nes jie įpratę spręsti standartizuotus uždavinius. Kai gauna techninių, suvokimo, į problemą orientuotų užduočių, jie nesugeba jų spręsti, nes to mažai mokėsi mokykloje. Tai problema.
Girdžiu, kaip norima tą problemą spręsti – norima dar padidinti testų ir egzaminų skaičių. Taip dar apsunkinsime visą situaciją. Realiai nesuvokiame pačios problemos priežasčių. Didžiausias iššūkis yra toks – jei suvoktume ir pakreiptume laivą kita kryptimi, mums užtruktų 5–7 metus, kad pamatytume gerėjančią situaciją. Niekas pas mus tiek kantrybės neturi, visi įsivaizduoja, kad jei šiandien pamatėme problemą, tai kitų metų egzaminuose tos problemos turi nelikti. Taip nebūna.
– Kokios tokios krypties pasekmės?
– Šios politikos pasekmės jau dabar yra tragiškos. Tokių pasekmių dar nemačiau. Praktiškai nežinau šeimos, kurios tėvai nevestų vaiko pas korepetitorių mokytis matematikos. Didžioji dalis be to, kad mokosi, nuo 1–2 klasių pradeda samdyti korepetitorius, tai reiškia dar daugiau „kalimo“. Rezultatai tuo pačiu blogėja, imamės to paties įrankio, kuris neveikia. Kas pajėgs išaiškinti visiems – sprendimų priėmėjams ir tuo pačiu visuomenei – kad šis kelias blogas, nežinau. Bet dabar einame labai blogu keliu. Pats turėdamas mokyklą ištisai girdžiu tėvų spaudimą, nes mokykloje taikome suomišką metodą. Girdžiu, kad per mažai namų darbų, uždavinių, testų, kontrolinių darbų, duokite dar, apkraukite darbu. Jei mūsų mokytojai per pamoką išsprendžia 3–4 uždavinius, gauname pastabas iš tėvų, kodėl tiek mažai, nes jie savo laiku dešimt išspręsdavo. Viskas pastatyta ant kiekybės ir plaukimo paviršiumi.
Matematika tuo sudėtinga, kad ten reikia suvokimo. Ji paprasta, statoma ant skaičių principo, kai juos supranti, gali spręsti viską. Įvaldei dešimt temų ir visa matematika sukasi aplink tas temas. Tuomet prasideda gebėjimas interpretuoti, taikyti, spręsti, o tam reikia probleminio konteksto, o mes bandome mokytis temas per nuolatinį kartojimą – kuo daugiau uždavinių. Kuo daugiau išspręsi uždavinių – tuo bus geriau. Ir į gylį neiname, bėgame paviršiumi.
Tam, kad nueitume į gylį, reikėtų sekti suomių ir estų pavyzdžiu – jie prailgino pamoką. Pamoka trunka ne 45 min., o 75 min. Mūsų licėjuje pamoka trunka 90 min. Kodėl to reikia? Kad galėtum nueiti į gylį. Tradicinėje aplinkoje girdime – nespėjome, neišėjome temos, reikia kažką namuose padaryti. Jei nepasiekiame tam tikro suvokimo lygmens kiekvieno mokinio lygyje, tai bet koks kartojimas yra beprasmis, nes matematika yra apie principų supratimą, jų taikymą. Galvojama, kad per daug kartojimo ateis suvokimas, bet tai labai ydingas kelias.
Dažniausias reakcija į susidariusią situaciją visuomenėje – o tai kam išvis reikia tos matematikos? Kam su tuo sunkiai suprantamu dalyku apskritai „kankinti“ vaikus, varyti jiems stresą? Gal jie gyvenime nepritaikys jokios formulės? Na arba bent jau kodėl tas egzaminas vis dėlto privalomas? Ar yra atsakymas?
Matematika – labiausiai taikomasis mokslas iš visko, ko mokomės. Gyvenime, jei tiesiogiai darbe neturėsime chemijos ar biologijos, mažai pritaikysime, tai bus labiau skirta tam tikriems reiškiniams suvokti. Rašyti galime nebemokėti, nes viską ištaiso kompiuteris. Be matematikos gyventi labai sunku, nes su ja susiduriame praktiškai visur. Namuose, jei kažką remontuotume, kur bepasisuksi, visur reikės skaičiuoti. Čia ir visas žavesys, kad matematiką galima mokytis per taikomuosius metodus, kurių turi būti daug. Tada parodome jos prasmę ir ją lengviau suprasti.
Negaliu drąsiai teigti, bet manau, kad didžioji dauguma mokytojų moko vaikus taip pat, kaip mokė prieš 30 ar 50 metų. Vadovėlis, lenta, formulės. Atėjusiam ketvirtokui sakau, kaip manai, kaip man sužinoti, kiek man reikės kilimo pakeisti šiam kambariui. Labai retas penktokas susivokia, ko klausiu. Tarp šito klausimo ir ploto stačiakampio formulės jam ryšio nėra. Tai elementaru, tokių turėjo spręsti daug, bet mokytojai tam neturi laiko, reikia išeiti programą, nėra kada gilintis, nėra kada daryti praktinių darbų.
Vadovėlinis ugdymas patiria visišką katastrofą. Vadovėlinis ugdymas pridėjus dažnesnį testavimą yra dar didesnė katastrofa. Smegenys dirba taip: Mokytoja, o čia ką mokomės, ar bus teste? Taip. O šitas? Šito gal nebus“. Mokomės tik tai, kas bus teste, neduok Dieve pasitaikė uždavinys kitoks, tuomet įsijungia didžiausio masto pasipriešinimas, įsijungiant ir tėvams. Kodėl mokytojai įdėjo uždavinį, kurio nebuvo spręsta. Apgavo. Iš principo pametėme suvokimą, kas yra ugdymas, nes dabar ugdymas yra tik testas. Dar kai prie viso to prideda reitingus, tuomet apskritai esame katastrofoje. Juk testus reikia išlaikyti labai gerai, nes mus dar reitinguos.
Ką darome? Iš esmės ruošiamės vien testams. Tai žiauru. Patiriu spaudimą iš tėvų, kodėl nedalyvaujame standartizuotuose testuose, kodėl mūsų nėra reitinguose, kaip žinoti, ar gerai parengiate. Iš esmės pasitikėjimo mokykla, mokytojais nėra. Yra pasitikėjimas standartizuotu testu ir reitingu. Visa ši paranoja pasiekė kritinį lygį – neužtenka mokyklos, reikia korepetitorių, neužtenka korepetitorių, atsirado puiki dirva online korepetitoriams ir tie verslai auga kaip ant mielių. Gražu, kad jiems sekasi, bet mokykla kita vertus tapo ta vieta, kuria nebepasitikima. Ieškoma, kur mokytis privačiai arba elektroninėse platformose.
– Galbūt europiniu ar pasauliniu mastu vyksta panaši tendencija, tad čia tiesiog gal kiti faktoriai veikia? Gal viso to nereikėtų dramatizuoti?
– Labai liūdna, nes atotrūkis tarp Suomijos, Estijos ir mūsų yra drastiškas. Kurį laiką laikėmės geriau nei latviai, nes buvome paėmę gerą toną po Nepriklausomybės atgavimo. Programos ir liko neblogai parašytos, bet viską sužlugdėme per reikalavimą kuo dažniau testuoti. Estai ir suomiai akcentuoja – jie turi vienintelį egzaminą baigiant mokyklą, o iki tol jie turi ilgą distanciją, tam yra kvalifikuoti mokytojai, vidinis vertinimas ir tą ilgą maratoną jie bėga, koreguoja, bet nestresuoja, kad už metų bus egzaminas ir testas. Jie tai akcentuoja kaip didžiulį savo sistemos gėrį. Kodėl mes to negirdime ir nenorime pripažinti? Jei dabar padarysime egzaminus kas dvejus metus – antrokų, ketvirtokų, šeštokų, aštuntokų – standartizuotus testus, tai bus gėris? Ten (Suomija, Estija) jie sako, kad tai yra blogis ir dėl to jų atsisakyta, kad neįvarytų streso į ugdymą ir sukoncentruotų dėmesį ne į testą ir jo rezultatą, o į ugdymo procesą, temas, žinių taikymą, mąstymo ugdymą.
Tada mums parūpo, kodėl Singapūre ir Pietų Korėjoje geri ugdymo rezultatai. Ten – autokratiniai modeliai, kiti santykiai, kita darbo kultūra. Ji artimesnė tam sovietiniam modeliui. Mes transformavomės į vakarietišką santykių ir valdymo modelį, mūsų vaikai auga demokratiniu principu, pasikeitė požiūris, bet ugdyme vis tiek norime pastatyti viską ant konvejerio ir galvoti, kad jei ten pridėsime visko, ko reikia, paruošime vaiką testui. Taip ugdomi vaikai pradeda suvokti tam tikrų dalykų tapatybę.
Klausimas, o kam to reikės, jiems kyla dažnai, ir jei atsakymas tik toks – tai bus teste ar dar kažkur – tikrai nemotyvuoja nė vieno mokinio ar retą dėti daug pastangų. Dėti pastangas motyvuoja faktas, kad tai prasminga, įdomu, man to reikės. Iš rimtų edukologų girdžiu, kad nustokime kalbėti apie mokymosi įdomumą, reikia suvokti, kad tai yra kruvinas darbas. Jei į mokymąsi ir toliau žiūrėsime kaip į kančią, lagerį, stovyklą, kur vaikui reikia 12 metų kažkaip iškentėti, o paskui gal viskas baigsis, tai kaip visuomenė mes nuo tarybinės sistemos toli nenuėjome.
Mokykla turi būti ta vieta, į kurią labai norisi eiti, nes tai pažinimo vieta. Tokia žmogaus prigimtis, jis nori sužinoti, pažinti. Jei nesužalojame pažinimo prievartiniu kišimu, tai pasiekiame beprotiška gerų rezultatų. Bet reikia tą pažinimą įdarbinti. Vaikas turi būti aktyvi ugdymo dalis – turi uždavinėti klausimus, leistis į diskusiją. Žinias reikia pritaikyti šio laikmečio kontekstui. Kai jie mato prasmę, atsiranda motyvacija, o tuomet atsiranda ir pastangos. Pastangos transformuojasi į aukštą atsakomybę, tuomet nereikia kontroliuoti, versti kažką padaryti, išmokti. Mokykloje tokį pokytį gali padaryti per 3–4 metus, sistemoje tokiam pokyčiui reikia dešimtmečio.
– Kokia bus reali situacija dėl matematinio raštingumo ir viso ugdymo Lietuvoje artimiausioje ateityje ir ką galima padaryti, kad ji pagerėtų?
– Sudarytos programos nėra ydingos. Kur matau minusą – tai noras dažnai testuoti. Tai klaidingai suorientuoja ne į mokymosi procesą, pažinimą ir norą kažką išmokti, bet į norą gerai išlaikyti testą, gauti gerą pažymį. Turime retinti testavimą, pasikliauti vidiniais mažesnio lygmens atsiskaitymais, kurie akumuliuojasi į galutinį rezultatą ir skatinti mokyklas daugiau dėmesio skirti kokybės valdymui. Ne per vidurkį ar pažymį. Jei norime aktyvesnio mokinio, pamokos turi būti aktyvios, daug grupinių metodų.
Kita vertus pamokos turi būti ilgesnės. Jei klasėje virš 20 mokinių, realiai kažką nuveikti aktyvaus klasėje labai sunku. Kažin ar gausis produktyviai, reikia tam tikrų mokytojo gebėjimų, tai veikiausiai bus geriau vengti. Tai reikėtų ilginti pamoką ir ieškoti būdų, kaip tuos metodus įgyvendinti. Ir dar vienas svarbus dalykas – mokytojų kompetencija. Reikia dėti pastangas keisti ne tik mokytojų gebėjimus ir žinias, bet ir požiūrį. Daug kur vyrauja požiūris, kad aktyvūs metodai yra žaidimas ir bandymas pataikauti mokiniams – neva tingi dirbti, tai duosime pramogų, bet jie nieko neišmoks. Sunku pakeisti šią nuostatą.
Taigi esminiai dalykai – programa, metodai, formatas ir kompetencija. Programoje matau gerų požymių, o kitose trijose srityse pokyčių kol kas mažai. Yra pavienių mokyklų, mokytojų, kurie dirba labai šiuolaikiškai, įdomiai, bet tai yra kol lašas jūroje.