Bakalauro darbą Vilniaus universiteto filologijos fakultete rašanti Beata (vardas pakeistas, redakcijai žinomas) tvirtino, kad pandemijos metai buvo nepaprastai sunkūs emociškai.
„Rašau bakalauro darbą, tai nemažas įvykis, atsakomybė, bet jaučiuosi vienišas karys lauke, nes nėra bendravimo, nėra pasikalbėjimo, kaip kam sekasi. Kas mėnesį susirašau su dėstytoja ir viskas. Nėra universiteto bendrystės, nesijaučia, kad studijuoju.
Jei nuoširdžiai – prasti popieriai. Laukiu, kada pasiimsiu bakalauro diplomą ir „tepsiu slides“, nes nejaučiu jokio džiaugsmo, apskritai esu nusivylusi studijų kokybe. Filologijos fakultete stagnacija, jokio proveržio, sudulkėję mokslai. Kai studijos persikėlė į nuotolį, viskas dar labiau sulėtėjo“, – neslėpė nusivylimo ji.
Ji pabrėžė, kad noras mokytis apskritai dingo, kai prasidėjo nuotoliniai užsiėmimai.
„Man buvo kančia išsėdėti, nes viskas vyko lėtai ir neįdomiai, kol lektoriai įgudo, kaip su tomis programomis dirbti. Elementariai paskausdavo galva ir akys, nes vienas seminaras trunka pusantros valandos. Man tos dienos, kai reikėjo prisijungti prie seminarų, buvo pačios baisiausios, o ir sėdimas darbas prie kompiuterio yra sunkiai ištveriamas. Dingsta nuotaika, gera savijauta, motyvacija, visai nesinori nieko daryti. Jau nekalbu apie tai, kad nutrūko ryšiai su grupiokais, dingo bet kokia socializacija“, – pasakojo Beata.
Vytauto Didžiojo universitete studijuojanti Gerda (vardas pakeistas, redakcijai žinomas) teigė, kad karantino laikotarpiu daugiausiai nerimo kėlė studijų kokybė, kuri, jos nuomone, buvo akivaizdžiai kritusi.
„Labiausiai studentams rūpėjo, kas užtikrins gerą studijų kokybę nuotoliniu būdu. Paskaitos „online“ buvo neefektyvios, neįtraukiančios, studentai nebendravo tarpusavyje“, – pasakojo Gerda, pridūrusi, kad vėliau problemų krepšelį papildė skiepų pasas.
„Tie, kurie nesiskiepijo ar negalėjo to padaryti dėl sveikatos priežasčių ir norėjo eiti į paskaitas, turėjo iš savų lėšų darytis greituosius testus. Papildomos išlaidos – itin skaudus dalykas studentui. Jaučiau, kad universitetas neįdėjo pakankamai pastangų, kad užtikrintų vidinę komunikaciją, nesidomėjo nei studentų rūpesčiais, o juo labiau savijauta. Nenuostabu, kad nemažai mano kolegų metė mokslus ar pasiėmė akademines atostogas“, – nuoskaudą liejo mergina.
„Aš pati per paskutinius dvejus metus dirbau mylimą darbą, o dėl suprastėjusios studijų kokybės ėmiau dalyvavau įvairiuose „online“ kursuose ir mokymuose. Susitvarkyti su stresu, nerimu, prasta savijauta padėjo ne universitetas, bet mano darbdaviai – įmonė rengė vidinius mokymus, kaip kovoti su stresu, susirinkimuose dalinomės, kaip galime vieni kitiems padėti.
Sakysite taip ir turi būti, kad įmonė rūpinasi savais darbuotojais? Mano galva, universitetai lygiai taip pat turėtų būti suinteresuoti „savo darbuotojais“ – studentais: daugiau studentų – daugiau pajamų, geresnė savijauta – geresni studijų rezultatai, o tai savo ruožtu reiškia geresnę konkurenciją rinkoje. Mano pačios studijų rezultatai stipriai krito, bet džiaugiuosi, kad sugebėjau persikvalifikuoti į kitą profesiją ir galiu siekti karjeros“, – pabrėžė ji.
Vieniems pakenkė, kiti atrado gerų dalykų
Lietuvos studentų sąjungos 2021 metais vykdytas tyrimas „Psichologinė studentų būklė ir pagalba“ (apklausti 2112 Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai) patvirtina išsakytas Gerdos ir Beatos patirtis – per paskutinius metus padaugėjo patiriančių neigiamas būsenas – didelį nerimą, stiprų stresą, nemigą, ilgai besitęsiančią blogą nuotaiką, valgymo sutrikimus, depresiją.
Tyrimas taip pat parodė, kad daugelis studentų psichologinius sunkumus spręstų patys, o išorinės pagalbos kreiptųsi tik maža dalis.
Kalbant apie karantiną, gyvenimo kokybė pablogėjo visais tirtais aspektais, be to, studentai teigė esantys mažiau patenkinti savo studijų procesu ir sunkiai randa motyvacijos mokytis.
VDU Psichologijos klinikos vadovė doc. dr. Kristina Kovalčikienė sureagavo, kad vienareikšmiškai vertinti studentų psichologinę būklę sunku, nes vienus tos pačios aplinkybės paveikė neigiamai, o kiti atrado ir gerų dalykų.
„Vienų studentų emocinė būsena pandemijos metu pasunkėjo, atsirado daugiau nerimo požymių, sumažėjo motyvacija mokytis ar apskritai kažko siekti. Tačiau tikrai buvo ir tokių, kurie pagerino tarpusavio santykius su artimais, priėmė svarbius gyvenime sprendimus, nes aplinkybės privertė. Tai vienareikšmiškai teigti, kad pandemija tik pakenkė, negalime.
Kiek daugiau sunkumų tikriausiai patyrė tie studentai, kurie turėjo grįžti pas tėvus, atsisakyti jau beveik savarankiško gyvenimo. Sunkiau buvo mažiau disciplinuotiems, kai mokymosi laikas ir laisvalaikis vyko toje pat erdvėje. Taip pat sunkiau buvo tiems, kurių aplinkoje iššūkiai viršijo turimus išteklius arba tiems, kurie pasižymi didesniu psichologiniu pažeidžiamumu. Kita vertus, kiek lengviau buvo intravertams, kurie dažniausiai susitelkia į savo vidinį pasaulį, yra tylūs ir nelinkę dalintis savo jausmais su kitais“, – dalinosi pastebėjimais pašnekovė.
Pandemija padėjo pasiruošti karui
K. Kovalčikienė pasakojo, kad VDU Psichologijos klinikoje karantino metu buvo suteikta daugiau konsultacijų nei prieš karantiną (2019 metais – 322, 2020 metais – 550, 2021 metais – 798). Šie skaičiai parodo, kad psichologinės pagalbos poreikis per pandemiją išaugo.
„Aišku, reikia atkreipti dėmesį, kad konsultacijų skaičiai varijuoja priklausomai nuo paslaugas teikiančių psichologų ir psichologų-savanorių skaičiaus. Kai paslaugas teikia daugiau žmonių – konsultacijų skaičiai didesni“, – pastebi pašnekovė.
Pasak VDU Psichologijos klinikos vadovės, visai kita situacija stebima karo Ukrainoje fone.
„Prasidėjus įvykiams Ukrainoje, VDU Psichologijos klinikoje padidinome „pajėgas“ ne tik pasiūlydami pagalbą studentams iš Ukrainos, bet ir papildomą emocinę pagalbą lietuvaičiams, nes karas paveikė mus visus. VDU studentus, išgyvenančius sudėtingas emocijas, kvietėme į psichologinės paramos grupes, tačiau didelio studentų susidomėjimo šios grupės nesulaukė. Be to, studentų, besikreipiančių psichologo konsultacijoms skaičiaus padidėjimo, kaip nutiko karantino metu, nepastebėjome.
Iš dalies, manau, kad ekstremali situacija dėl pandemijos, tam tikra prasme, mus paruošė ir kitoms netikėtoms ir sudėtingoms situacijoms. Kitaip tariant, dauguma suprato, kad normalu blogai jaustis tokiomis aplinkybėmis. Be to, tiek žiniasklaidoje, tiek socialiniuose tinkluose yra tikrai daug informacijos: kariuomenės atstovų gairės, kaip pasiruošti blogiausiam; komunikacijos specialistų patarimai, kaip atpažinti melagienas; psichologų rekomendacijos, kaip padėti sau ir kitiems. Žinojimas nuramina. Galiausiai, norisi pabrėžti, kad dauguma jaunų žmonių turi pakankamai asmeninių išteklių, pasižymi psichologiniu atsparumu, tad pakankamai greitai prisitaiko prie pasikeitusių aplinkybių ir kylančių iššūkių“, – sakė K. Kovalčikienė.
Daugiausiai nerimo dėl tų „ant ribos“
K. Kovalčikienės žodžiams apie jaunimo sugebėjimą greitai prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių ir mokėjimą atremti kylančius iššūkius pritarė ir VU Psichotraumatologijos centro vyresnioji mokslo darbuotoja psichologė dr. Inga Truskauskaitė.
„Girdime daug stigmatizavimo, kad „jauni žmonės prapuls“. Neprapuls. Reikia rūpintis, tais, kuriais reikia. Nereikia galvoti, kad pasaulis sugrius ar sustos“, – kalbėjo ji.
I. Truskauskaitė pasakojo, kad ilgalaikis „Studentų streso ir psichikos sveikatos tyrimas“, apklausiant per 2000 studentų 2019 metų rudenį, 2020 metų pavasarį, 2020 metų rudenį ir 2021 metų rudenį, atskleidė daug įdomios informacijos.
„Visame pasaulyje žinoma, kad psichikos sveikatos sunkumai atsiranda paauglystėje, o jų aktyvumas pasireiškia studijų metais. Dažnai siejama su tuo, kad studijų metais išgyvenama daugiausiai streso – reikia save kurti, studijuoti, ieškoti draugų, partnerio, galvoti, kas aš būsiu ir panašiai. Tas didelis stresas pasireiškia per daugiau psichikos sveikatos sutrikimų lyginant su kitais amžiaus tarpsniais“, – aiškino pašnekovė.
Likus metams iki pandemijos pradėtas tyrimas leido palyginti, kaip buvo prieš pandemiją ir kas pasikeitė jai prasidėjus. Ar iš tikrųjų matyti psichinės sveikatos prastėjimo tendencijos? Matuota buvo daugybė psichikos sveikatos indikatorių – depresija, nerimas, stresas, potrauminis stresas, apskritai trauminės patirtys ir panašiai.
„Žinios nėra tokios jau blogos. Dauguma jaunų žmonių susitvarko gana gerai. Tai – per 80 proc. Lyginant jiems nepablogėjo, o daliai ir nežymiai pagerėjo. Tai gali skambėti keistai. Galime įsivaizduoti, jei gyveni labai intensyvų gyvenimą, patyri daug įtampos, streso. Juk tai studijų pradžia. Pradėjome tirti nuo pirmakursių, jie turėjo daug įtampos, streso ir, prasidėjus pandemijai, grįžo į savo namus – psichikos sveikata jiems laikinai pagerėjo. Tai grupei nieko neatsitiko.
Klinikinei grupei, kurie turėjo didelių sunkumų pradžioje, jiems iš esmės nei pagerėjo, nei pablogėjo, jiems jau buvo gana blogai, pasiektos lubos – čia kokie 8 proc. imties. O labiausiai nerimą kelia tie žmonės, kurie buvo ant ribos prieš pandemiją, kurie tarsi turėjo kažkokių sunkumų, nebuvo klinikinio lygio, bet tai žmonės, kurie yra pažeidžiamesni, jautresni, mažesnio psichologinio atsparumo. Jų turime apie 10 proc.
Jiems dalykai per pandemiją gerokai pablogėjo – padidėjo depresijos simptomai, stresas, stebime ir minčių apie savižudybę padaugėjimą. Per pandemiją ne tik jauni, bet dauguma iš mūsų susidūrė su daugiau vienišumo, buvimo namuose, atskyrimą nuo kitų. Vienišumas su mintimis apie savižudybę labai susijęs. Tai mūsų tyrimai irgi rodo. Pagal vėlesnius paskaičiuotus duomenis, tiems, kuriems laikinai pagerėjo, vėliau pablogėjo bėgant laikui, kai pandemija užsitęsė“, – išvadomis dalijosi I. Truskauskaitė ir pridūrė, kad iš esmės jauni žmonės yra gana atsparūs.
Savęs paieškos ir išbandymai atidedami
Jaunimo tyrimus keletą pastarųjų metų atliekanti ir daug kitų šalių pavyzdžių mačiusi psichologė teigia, kad būtent šiame amžiaus tarpsnyje turėtų vykti svarbiausi gyvenimo įvykiai – susirandami draugai, ištyrinėjamos skirtingos veiklos, kuriose žmonės atranda save.
„Iš esmės tai yra laikas, skirtas tapatumo formavimui – kas aš esu, ką darau, kas mano draugai, partneris, meilė, su kuo noriu kurti savo gyvenimą. Šis etapas gerai praeina, kai aplinkui būna mažiau sukrėtimų. Čia jauni žmonės turi užsiimti tuo, kuo ir turėtų – ieškoti savęs ir išbandyti skirtingas alternatyvas gyvenime. Kai yra sukrėtimai, nestabilumas, vietoje to, kad užsiimtų savęs tyrinėjimu ir būtų jaunais, jiems atsiranda papildomų pareigų.
Mūsų tyrimas netikėtai parodė, kad daug jaunų žmonių per pandemiją turėjo rūpintis seneliais, giminėmis. Per anksti apkraunami pareigomis, jaunuoliai patiria daugiau nerimo. Tai reiškia, kad savęs paieškų procesas užsitęs ir jis turėtų atsispindėti ir tame, kad bus galbūt daugiau sunkumų, darbų keitimų, gal apskritai ilgiau užtruks tapti suaugusiu.“
Kita vertus, ji pabrėžė, kad reikia atskirti pandemiją ir karą.
„Pandemija yra stresorius. Aišku, žmonės mirė nuo COVID-19, bet jauniems žmonėms sąlyginai tai nebuvo grėsminga. Karas, nepaisant to, kad ne Lietuvoje, daugeliui žmonių sukasi nerimas, kas būtų, jeigu būtų. Tai jau – trauminė patirtis, kur išgyvename realią grėsmę savo gyvybei ir sveikatai. Tai ir toli, bet ir labai arti, nes „sutrigerinamos“ kultūrinės traumos, mūsų tėvai ir seneliai matė tą siaubą mūsų šalyje, kuris dabar vyksta Ukrainoje. Tai kelia vidines bangas, išgyvenamas didelis sukrėtimas.
Tyrinėjome ne tik stresines, bet ir traumines patirtis, ir jeigu truputį spekuliuojant bei galvojant apie pasekmes, tyrimo rezultatai parodė, kad būtent susidūrimas su fiziniu, seksualiniu smurtu, kuris nebūtinai tiesioginis, bet ir liudijimas, yra susijęs su didesne potrauminio streso rizika. Tad galima būtų tikėtis tarp jaunų žmonių gerokai daugiau potrauminio streso sutrikimo atvejų“, – kalbėjo I. Truskauskaitė.
Atsiliekame nuo pasaulio
Kaip Lietuvos studijuojantis jaunimas atrodo pasauliniame psichikos sveikatos žemėlapyje?
„Nieko gero negaliu čia pasakyti“, – nepradžiugino pašnekovė. – Darėme tarpkultūrinį tyrimą, galime duomenis palyginti su Vokietija ir Japonija. Jaunimo Lietuvoje psichikos sveikata yra gerokai prastesnė nei Vokietijoje ir Japonijoje. Matome ir iš kitų tyrimų, kad Lietuvos jaunimas turi daugiau trauminių patirčių, patyręs tarpasmeninio smurto, smurto šeimoje, o smurtas, kaip trauminė patirtis, automatiškai siejasi su vėlesniais psichikos sveikatos sunkumais.“
Anot I. Truskauskaitės, apie jaunimo psichikos sveikatą yra būtina kalbėti – apie tai rašo ir prestižinis psichologijos žurnalas „World psychiatry“. Vasario mėnesio leidinyje itin daug vietos skiriama jaunimo psichikos sveikatai ir jos sisteminių pokyčių poreikiui.
„Jaunimo psichikos sveikata yra visiškai atskira tema nei vaikų ar suaugusiųjų psichikos sveikata. Kad padėtume jauniems žmonėms susidoroti su psichikos sveikatos sunkumais, reikia iš esmės pertvarkyti psichikos sveikatos sistemą, nes neatsižvelgiama į tai, kad tai atskiras amžiaus tarpsnis, su jais reikia elgtis kitaip nei su vyresnio amžiaus žmonėmis, kitaip teikti pagalbą.
Vien tai, kad šioje amžiaus imtyje sunkumų daugiau, normalu, kad ir trauminių patirčių daugiau – į tai reikia atsižvelgti teikiant psichologines paslaugas“, – neabejojo VU Psichotraumatologijos centro vyresnioji mokslo darbuotoja psichologė.