Nors komunikacija, retorika ar kūrybingumas dažniausiai yra pasirenkamieji dalykai mokykloje ar universitete, tačiau jų svarba juntama bendraujant viešoje erdvėje, einant į darbo pokalbį ar bandant parduoti savo prekę. Retorikos dėstytoja, socialinių mokslų daktarė Giedrė Vaičekauskienė ir viešojo kalbėjimo ekspertas, SMK dėstytojas Mantas Linkevičius papasakojo apie tai, kiek yra svarbūs šie įgūdžiai, kur jie pritaikomi, kaip jų išmokti ir su kokiais sunkumais dažnai susiduriama, bandant juos pritaikyti.
Pasak dr. G. Vaičekauskienės, šiandien šie įgūdžiai tampa superstiprybėmis, o jų panaudojimas reikalingas ne vienoje srityje, ypatingai tas pastebima skaitmeninėje erdvėje.
„Pirmiausia dėl to, kad išsiplėtė viešosios erdvės samprata. Šiandien komunikuojame turtingame žiniasklaidos lauke, pasirodome ne tik tradicinių medijų formatuose, bet ir skaitmeninėse platformose, galvoje turiu įvairius socialinius tinklus. Komunikavimas – kalbėjimas viešai – reiškia ne tik sakytinę, bet rašytinę kalbą taip pat. Dabar pridėčiau ir gebėjimą kurti, pasakoti audiovizualines istorijas. Šis poreikis labai išryškėjo pandemijos akivaizdoje, kai darbas, laisvalaikis, net šventės persikėlė į skaitmeninius ekranus. Taigi pateikiant informaciją, naujienas šiandien svarbu derinti, integruoti įvairias raiškas. Visada buvo aktualūs įtraukūs tekstai, įtaigūs žodiniai pasisakymai, viešos kalbos, o dabar šiuolaikinių žmonių superstiprybe, kaip jūs įvardijote, tampa ir vaizdo istorijų pasakojimas. Ekranų visuomenėje vertinami judantys paveikslėliai, komunikacijos dinamika, interaktyvumas, naujos idėjos“, – kalbėjo socialinių mokslų daktarė.
Auditorija šiandien labai vertina autentiškumą
Komunikacijos specialistė priduria, kad šie įgūdžiai tapo svarbūs ir karjeroje ar savęs pristatyme. Ypatingai vertinamas nestandartiškumas ir išėjimas iš klišių ar stereotipų.
„Gyvenant skaitmeninėje infrastruktūroje tai tampa tiesiog gyvenimo norma, kasdienybe. Kasdieniais įrankiais pasiekti savo tikslines auditorijas. Projektuojant savo karjerą pirmiausia juk reikia pasauliui pranešti apie save, pasirodyti, papasakoti savo istoriją. Socialiniai tinklai demokratizavo visuomenės kalbą, tai reiškia, kad ji tapo labiau žemiškesnė, arčiau šnekamojo populiaraus diskurso. Ir taip, plačioji auditorija šiandien labai vertina autentiškumą. Gebėjimą pasakyti natūraliai, nestandartiškai, „išeiti“ iš pabodusių scenarijų, klišių ir stereotipų. Komunikacijos situacijoje sukurti tikrumą, kaip pavyksta Ukrainos prezidentui Zelenskiui. Pradėkime nuo to, kad reikia norėti bendrauti, kurti ryšį su kitais žmonėmis, kalbėtis“, – kalbėjo retorikos dėstytoja.
Anot dr. G. Vaičekauskienės, norint tobulinti savo komunikacinius gebėjimus, reikia nuolat praktikuotis, t.y. kalbėti, rašyti viešai.
„Ir kaip jau minėjau, norėti tai daryti. Reikia visiškai atsiduoti auditorijai, būti atviriems, tik tokiomis aplinkybėmis įmanomas įtikinimo menas. Žmonėms patinka klausytis kitų žmonių istorijų. Retorikos menas yra ypatingas tuo, kad kalbėtojas (-a) konkrečioje komunikacinėje situacijoje geba rasti būtent tai konkrečiai auditorijai ir konkrečiai progai skirtus įtikinimo ingredientus. Kas tai yra? Pirmieji žodžiai, kreipimasis, santykio, ryšio sukūrimas, humoras, pavyzdžiai, palyginimai, argumentai, sukeliantys bendras emocijas“, – kalbėjo komunikacijos specialistė.
Ji priduria, kad labai svarbus yra ir nuoširdumas.
„Sunku pasiekti auditorijos protą, jausmus ir širdį pasitelkus aroganciją ar susireikšminimą. Iš retorinio savęs pateikimo – tono – publika sprendžia apie kalbėtojo (-os) tikrumą ir patikimumą. Naujoji komunikacinė lyderystė tai empatija, sugebant „įsijausti į kiekvieno kailį“. Turbūt pastebite lyderius, kurie pasižymi lyg ir puikiomis idėjomis, tačiau jos yra vienkryptės komunikacijos. Tai reiškia komunikaciją, kuri populiarina patį lyderį, jo kaip asmens prekės ženklą, tačiau nekuria dialogo, empatiškai nepaliečiami visiems rūpimi vieši klausimai. Tokia komunikacija yra negyva, parodomoji. Viešojo kalbėjimo praktika įgyjama diskutuojant, bendraujant, net paprasčiausiai atsakinėjant į klausimus. Taip, aukštosios mokyklos kone kiekvienoje studijų programoje turi integravusios Viešojo kalbėjimo ar Retorikos dalykus“, – kalbėjo retorikos dėstytoja.
Vertinimai skirtingi
Pasak komunikacijos ekspertės, universitetuose šiems dalykams yra skiriama daug dėmesio, o retorikos mokymosi laukas yra ganėtinai platus.
„Galiu kalbėti tik iš aukštųjų mokyklų, kuriose dirbu, patirties perspektyvos. Šiems įgūdžiams tobulinti skiriama daug dėmesio. O ir studentams svarbu ir įdomu mokytis įtaigaus kalbėjimo, jie puikiai reflektuoja, analizuoja pavyzdžius iš praktikos, gerai atpažįsta vadinamąją valdišką, negyvą kalbą. Ir tai nebūtinai yra politikai. O retorikos mokymosi laukas šiandien yra beribis, neperdedu, bet juk tikrai – nuo parodų paveikslų pavadinimų, pranešėjų, kalbėtojų renginiuose iki nuomonės formuotojų kalbos socialiniuose tinkluose. Pilna pasirodymų įvairiausiam skoniui. Galiausiai, nacionalinio transliuotojo laidoje „Tūkstantmečio vaikai“! Jūs tik paklausykite, kaip įtaigiai mintis dėsto vaikai, gimnazistai. Tai tik įrodymas, kaip erudicija, žinios, etika kuria patrauklią kalbėtojo asmenybę ir įvaizdį“, – kalbėjo dr. G. Vaičekauskienė.
Viešojo kalbėjimo ekspertas M. Linkevičius pastebi, kad susidurdamas su jaunais studentais, jis mato kiek kitokį vaizdą, kuris yra ganėtinai liūdnas.
„Kalbant apie šiuos įgūdžius, dabartinis jaunimas, dvidešimtmečiai ne visada turi šias stiprybes, kodėl? Aš ne tik paklausčiau, ar prie šių įgūdžių ugdymo prisideda švietimas, aš dar paklausčiau, ar prie to prisideda tėvai ar kiti asmenys, kurie augina tuos vaikus. Atsakymas yra, kad tikrai nepakankamai ir netgi netinkamai. Aišku, nesinorėtų kvestionuoti švietimo sistemos, bet tikrai prie šių įgūdžių ugdymo niekas neprisideda, o jeigu prisideda, tai labai minimaliai“, – kalbėjo M. Linkevičius.
Pasak jo, kalbant apie komunikacinius dalykus, retoriką, savęs pristatymą, teko pastebėti, kad yra tik pasirenkamieji retorikos ir viešojo kalbėjimo dalykai, tačiau, eksperto nuomone, to neužtenka.
„Tai gal tada ne kiekvienam žmogui tai yra svarbu? Deja, beveik kiekvienam. Nepriklausomai, kaip jo karjera susiklostys ir kokią specialybę jis pasirinks, tai yra labai svarbūs dalykai, nes nuo to prasideda savęs pristatymas net ir pirmojo darbo pokalbio metu. Kadangi esu darbdavys, aš matau, kai žmonės ateina į darbo pokalbį, atidaro duris ir stovi perbalę, išsigandę, balsas dreba, nes tiesiog nėra pasiruošimo. Todėl mokyklose to tikrai trūksta, dar yra debatų būreliai, kurie skatina tuos įgūdžius, tačiau viskas yra pasirinktinai, manau, kad tai turėtų būti privaloma kiekvienam“, – kalbėjo viešojo kalbėjimo ekspertas.
Bijo kitų žmonių reakcijos
Jis priduria, kad prie viso to nemažai prisideda ir patyčios mokykloje, kurios ateityje verčia projektuoti blogiausius pokalbių scenarijus.
„Jeigu 20-mečiui duosi užduotį pristatyti save, jam tai bus sunku, o uždavęs klausimą kas blogai, praktiškai 90 % iš jų pasakys, kad jie bijo kalbėti. Juk jie nejaus to jausmo, jeigu kalbės sau vieni kambaryje, vadinasi jie bijo žmonių reakcijos. Ta žmonių reakcija, patirtis mokykloje, patyčios pas mus yra susikaupusios ir jų nebūtina išgyventi savo kailiu. Lygiai taip pat jie bijo kitų žmonių reakcijos, pavyzdžiui, galvojimas darbo pokalbio metu, kad kažką pasakysiu ir kažkas atsitiks blogo. Net davus 20-mečiui užduotį pristatyti save, tas jaunas žmogus sunkiai su tuo susitvarko, geriausiu atveju jis pasako „aš esu studentas“, o kur yra tavo prieš tai buvę 20 metų?“, – kalbėjo M. Linkevičius.
Pasak jo, tai turėtų būti ne superstiprybės, o tiesiog norma. Eksperto nuomone, kiekvienas žmogus turėtų laisvai bendrauti, dalintis idėjomis, bet kol kas taip nėra ir visus šiuos įgūdžius vadiname superstiprybėmis.
„Kūrybingumo irgi pritrūksta, priežastys, kodėl to trūksta yra tos pačios. Kai reikia sugalvoti kažką naujo, priimti kitokį sprendimą, pasirinkti kelią – jie bijo. Jie yra tarsi uždaryti tame narvelyje, bijo išskristi, nes nežino, kas yra kitoje pusėje ir dar ta reakcija: „kas ką pagalvos“.
Kalbant apie mane, aš juos sutinku pirmame kurse ir turiu atlikti darbą, kurį prieš tai turėjo padaryti tėvai ir mokykla. Mokykla neprisideda, nes yra tokia stigma, kad mokytojai tikrai nenori nusileisti iki mokinių lygio ir pasakyti, kad mokiniai aktyviai dalyvautų, įsitrauktų. Aš bandau sulaužyti šį stereotipą ir kai pirmą dieną juos pamatau, pirmiausiai pasakau, kad jeigu jums patogu, galite į mane nesikreipti „dėstytojau“, kreipkitės į mane vardu, mes esame vienodi žmonės. Kad ir ką aš besakyčiau, jie gali turėti visiškai kitokią nuomonę, nes ji yra tokios pat vertės, kaip ir mano. Jeigu kažkas nepasakys, kad jis yra toks pat žmogus, jis savo galvoje suks tas pačias baimes, kurios yra ir mokykloje“, – kalbėjo SMK dėstytojas.