Su Socialinių mokslų kolegijos (SMK) kanclere ir bendrakūrėja, edukacinės grupės, jungiančios SMK ir KSU Kazimiero Simonavičiaus universitetą, savininke ir įkvepiančia lydere Gabija Skučaite kalbamės ne tik apie jaunosios kartos privalumus ir trūkumus, mokslo įstaigų svarbą dalyvaujant formuojant šiuolaikinį žmogų, bet ir kaip jį užauginti, kad jis atskleistų didžiausią savo potencialą.
Gabija, kokį jaunimą matote šiandien? Kuo jis skiriasi nuo vyresnės kartos?
Aišku, visi viešai girdimi pasisakymai apie jaunąją kartą nėra iš piršto laužti, bet juk viskas gyvenime grįsta skirtumais ir palyginimais. Mes lyginame jaunimą su savimi: kokie anuomet buvome mes, kokie šiandien yra jie. Viskas priklauso nuo to, kaip tuos skirtumus interpretuojame ir kaip jie reiškiasi konkrečiose situacijose. Esminiai skirtumai, tai, be abejo, kad ši karta yra drąsesnė, liberalesnė, joje labai aiškiai išreikštas laisvės pojūtis, pradedant apranga, posakiais, baigiant požiūriais ar elgesiu. Jiems laisvė dažnai yra įskiepyta pop kultūros, kuri kartais neturi stipraus vertybinio pagrindo, todėl ir reiškiasi tokia paviršutiniškesne forma, labiau orientuota į išraišką nei į turinį. Svarbiausia, kad ta laisvė, kurią turi ir demonstruoja šiandieninis jaunimas, turėtų tam tikrą kryptingumą, discipliną ir kontrolę. Nes laisve reikia mokėti naudotis. Būtent šioje plotmėje atsiveria labai svarbi aukštųjų mokyklų misija – plėtoti ir suderinti šiuolaikinio jaunimo norą būti laisviems, patiems viską spręsti, bet tuo pačiu panaudoti laisvus pasirinkimys kryptingai ir tikslingai.
Ar tai reiškia, kad jaunimas nemato savo vadovybėje autoriteto?
Dabartiniam jaunimui atrodo, kad viską sprendžia tik jis pats. O taip juk nėra. Tada prasideda perdėtas savęs vertinimas, blaškymasis, vertybių pervertinimas, norėjimas viską išbandyti čia ir dabar, noras keisti darbus juos tik pradėjus. Vyresniam žmogui tai atrodytų kaip nepagarba, neapsisprendimas ar stuburo neturėjimas. Jaunajai kartai, kokia ji laisva ir drąsi bebūtų, trūksta tos disciplinos ir aiškaus kryptingumo, nes gyvenant pernelyg dideliame informaciniame sraute tam tikros gilesnio suvokimo galimybės tampa ribotesnės, didėja išsiblaškymas. Tai reiškia, kad galima apie viską žinoti labai daug, bet tuo pačiu – nežinoti nieko. Tad čia visų mūsų, dirbančių švietime, užduotis – padėti jaunimui subalansuoti pasirinkimus ir išmokti mokytis tuomet, kai atrodo, kad viską galima lengvai „išnaršyti internete”.
Ne kartą esate sakiusi, kad įstaigoms nebeužtenka būti tik įstaigoms, išduodančioms diplomus.
Turite minty, kad išsilavinimo suteikimas tik mokslo prasme šiandien jau nebėra esminė vertybė?
Išsilavinimas yra labai svarbu, bet švietimo institucija, net nesvarbu, kurio lygmens išsilavinimą teiktų, visų pirma turėtų orientuotis į patį žmogų ir jo potencialias galimybes bei padėti jas identifikuoti, pasirinkti, kaip jas tinkamai plėtoti. Mūsų darbas vyksta dar iki tol, kol jaunas žmogus padaro tam tikrą sprendimą studijuoti pas mus, nes dažnas jaunas žmogus ypatingai šiandieninėje informacijos eroje sunkiai gali pasirinkti, ko mokytis ir kur mokytis. Todėl mokymosi institucija turi būti ta, kuri padeda žmogui ne tik tinkamai pasirinkti, bet ir susidaryti savo perspektyvinį tikslų, siekių, asmeninės vadybos ir karjeros planą bei toliau vesti jį tuo keliu, suprantant, kad tas kelias gali ir kisti. Ir leisti žmogui jausti tą kismą, nes per kaitą tampi vis kitoks, vis labiau progresuoji. Gerėja tavo kompetencijos, socialiniai įgūdžiai, bendravimas, komunikacija. Tokiu būdu aukštojo mokslo institucijos tampa nebe vien tik išsilavinimo suteikėjomis ir liudytojomis, kad žmogus įgijo žinių, bet labiau – terpėmis, kuriose žmogus skleidžia savo potencialą, jaučiasi pripažintas, vertinamas, tampa integralia bendruomenės dalimi. Tokie faktoriai nulemia besikeičiantį švietimo veidą ir profilį bei išskirtinę mokyklų organizacinę kultūrą.
Šiandien daug girdime apie skaitmenizavimą, profesijų nykimą, kas reiškia ir tam tikrų studijų nereikalingumą. Ką sako patys studentai? Ką jie vertina?
Iš jų atsiliepimų matome, kad daugiausiai žmogus mokslo įstaigoje vertina savo būseną, integravimąsi, pripažinimą. Džiaugiamės patys matydami, kokie jie ateina, kaip keičiasi ir kokie baigia studijas. Švietimo institucija ir turi būti ta transformacijų, įgalinimo erdvė, tokia mokymo institucija yra nepavaldi madai, kad viskas gali skaitmenizuotis, kad gali nebereikėti žmogaus proto ar rankų. Žmogus vienas savarankiškai negali visko padaryti, nes jam visada reikės palaikančių žmonių, mokytojų, bendramokslių, vietos, kur gali tobulėti. Tos technologijos iš esmės tapo labai išpūstu ir pervertintu dalyku. Taip, jos yra reikalingos, mums jų reikia, bet jokiu būdu jos nėra aukščiau už žmogaus potencialo lauką, kuris negali būti skaitmenizuotas. Žmogaus potencialo ir kūrybiškumo erdvė – begalinė. Tai nėra tik matematika.
Užsiminėte apie matematiką. Ką manote apie kilusį skandalą dėl to, kad egzamino neišlaikė tiek daug mokinių? Ir ką reiktų daryti, kad kitais metais situacija nepasikartotų?
Ar nėra taip, kad mes matematiką pervertiname? Ar tikrai mums jos tiek reikia gyvenime ir darbe? Pavartykime darbo skelbimus, atidžiau panagrinėkime darbdavių lūkesčius, kokių įgūdžių ir kompetencijų žmonių jiems reikia ir kiek stipriai juose išreikštos matematikos žinios. Pamatysime, kad mus reikia daugiau socialinių ir humanitarinių kompetencijų. Iš mūsų visuomenės, o ypač iš politikų pusės jaučiasi profiliavimas, ypatingai, technokratinis: technologinis, matematinis, apskaičiuotas matymas. Kai tuo tarpu pati visuomenė yra kitokių transformacijų fazėje. Be abejo, baziniai matematiniai, analitiniai, loginiai dalykai yra reikalingi ir visada bus, bet aš manau, kad jie neturi būti taip pervertinami ir akcentuoti nuvertinant tai, kas šiandien daug svarbiau šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Ir kol mes neturėsime to lūžio taško, kad įvyktų kokybinis perversmas ir tam tikras mentalinis, vertybinis šuolis, suprantant ir įvertinant pamatinius dalykus, tol ir skaičiuosime matematiškai. Tam tikri humanitariniai, vertybiniai dalykai juk taip pat duoda puikų analitinį mąstymą ir supratimą apie visuomenės modelį, jo konstruktą. Mums labiau verta kalbėti apie darną tarp disciplinų vietoj to, kad iškelti vieną discipliną kaip pamatinę. Turime žiūrėti, kokių įgūdžių mums reikia kasdien kaip žmonėms ir gyvoms būtybėms nuolatiniame virsme, kuris yra paremtas ryšiais, sąveikomis, krizių įveikimu, konfliktų sprendimu. Tuomet, kai gyvename nesusikalbėjimo globalių įtampų laiku, mums labiau reikia empatijos, susikalbėjimo bei darnos nei apskaičiavimo.
Nematote matematikoje perspektyvos?
Šiandien yra daug futuristinių pamąstymų, bet matyti ir prognozuoti ateitį galima tik restrospektyviai. Jeigu pažvelgtume retrospektyviai iš švietimo pusės, tai matytume, kad pati mokymosi ir žinių kilmė buvo humanitarinė. Gamtamokslis ir matematika uždominavo tik per pastarąjį šimtmetį, bet tai yra tik pastarojo laiko tendencija. Esu tikra, kad jei kažkas labai nesiseka, nesi tam imlus, reikia pagalvoti ir labai rimtai peržiūrėti savo potencialų progresą. Gal geriau tobulinti tai, kas sekasi, o ne tai, kas iš esmės nesiseka, nes pasitobulinti gali visuomet, bet profesionalu toje srityje netapsi. Jeigu taip nesiseka ta matematika, tai gal yra kiti indikatoriai, kur sekasi. Ar mes čia norime konstatuoti, kad visa mūsų naujoji karta yra neimli ir nemokytina? Aš taip negalvoju. Lengva groti statistika, į vieną ar kitą pusę ją tempti, bet pažiūrėkime, kur jaunas žmogus turi didesnį potencialą ir pakreipkime jį vietoj to, kad baisėtumėmės, kokie mes čia matematiškai neįgalūs.
Neretai girdime, kad universitetas jau pats iš savęs yra sėkmės garantas. Ką apie tai manote, kiek jo baigimas garantuoja sėkmę?
Čia tokia gan šabloniška frazė, kurią paneigti labai lengva. Niekas negali garantuoti sėkmės – nei universitetas, nei kolegija. Tik pats žmogus gali sėkmės siekti. Kai girdžiu saldžias sėkmės istorijas, jos man skamba klišiškai, nes nėra nei vieno žmogaus pasaulyje, kuriam tik sekasi ir kuris neturėjęs nei vienos nesėkmės. Tokia vienalytė sėkmė be pertrūkių tiesiog neegzistuoja. Tai žmogus turi suprasti dar mokykloje. Jis turi rasti tikrąjį savo kelią, kuriuo ne universitetui, o jam pačiam reikės nueiti. Universitetas juo nenuves, nei kolegija nenuves, nei tėvai. Mokslo įstaiga gali būti šalia: padėti rasti tą kelią, padėti, palaikyti einant. Štai čia įsijungia mokytojo, patarėjo, institucijos rolė ir ji labai reikšminga kiekvienam žmogui, net nepriklausomai nuo jo amžiaus.
Kiek pastebite aukštojo mokslo vertinimo kintamumą per pastaruosius metus?
Pats švietimas ir aukštasis mokslas yra visada tam tikras vertinimo objektas, kurio kokybę vertina pati visuomenė ir jos dalyviai, tai yra tie, kurie mokosi, taip pat kitos institucijos, kaip, pavyzdžiui, Studijų kokybės vertinimo centras ar Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Taipogi, pačios institucijos vertina save atlikdamos savianalizę. Toks institucijų vertinimas yra nuolatinis: tiek nukreiptas į save, tiek išorinis.
Jeigu kalbėtume apie visuomenės vertinimą, tai tikrai jaučiame kintantį jos požiūrį į švietimą, į aukštąjį mokslą. Kas liečia jaunąją kartą – galime matyti, kad mažėja buvusio ankstesniajai kartai būdingo noro siekti išsilavinimo vien dėl tam tikro prestižo. Tas prestižo faktorius buvo ganėtinai svarbus ir kurį laiką gan stipriai dominuojantis. Dabar visuomenė ir ypač jaunoji karta renkasi švietimą, kaip paslaugą, ieškodama visų pirma vertės. Mes jaučiame, kad švietimas tampa nebe tik prestižo įgijimo siekis, bet būtent vertės sukūrimo paslauga žmogui. Tada žmogus, žvelgdamas į save ir savo galimybes ieško švietimo paslaugos, kuri tenkintų jo poreikius.
Kiek išlieka objektyvumo, kai įstaigos vertina viena kitą?
Čia mes susiduriame su situacija, kuri yra nuolat kintanti. Iš vienos pusės, aukštųjų mokyklų vertinimas ir savęs įsivertinimas yra geroji praktika supratimui, kokią mes turime pažangą ir padeda tiek susitelkti, tiek gauti išorinę pagalbą, tam tikrą mentorystę. Tai vertinčiau pozityviai – tai, kad vyksta išoriniai vertinimo procesai padeda insitucijoms tobulėti. Vienintelė problema, kad kartais vertinimas nėra objektyvus, dažniausiai, jei vyksta tik nacionaliniame kontekste - kai ekspertai iš vienų aukštųjų mokyklų vertina savo konkurentus, tuomet be abejo atsiranda subjektyvių, iškreiptų vertinimų. Štai šiais metais turėjome dviejų studijų krypčių tarptautinius vertinimus ir gavo puikius rezultatus. Tuo tarpu kai vyksta vertinimas vyksta nacionaliniu mastu norint įregistruoti naują programą, neretai galvojama, kad programą įregistruos konkurentas ir jis nuo jo nuims rinkos dalį. Tuomet programų vertinimas neretai iškreipia švietimo lauką, kuris turėtų būti daugiau kolektyvinio susitelkimo ir bendro švietimo intereso tikslas, o ne tam tikrų konkurencinių pozicijų stumdymasis.
Kolegijos neretai buvo laikomos tarsi antrarūšėmis, šiandien jų statusas išties pakitęs. Kas įtakojo ir kada įvyko esminis lūžis?
Kolegijų kelias prasidėjo maždaug prieš 15 metų, kai įvyko binarinė švietimo reforma. Aišku, tas kelias nebuvo lengvas. Iki šiol universtetai laiko kolegijas konkurentais ir kolegijinis išsilavinimas turėjo praeiti nelengvą savo įsitvirtinimo kelią ir, manau, kad jam sėkmingai tai pavyko. Kodėl? Visų pirma kolegijos parodė savo lankstumą, praktiškumą, naudingumą. Didelį darbą nuveikė ir nevalstybinis sektorius, kur buvo ir yra veržlių kolegijų, kurios irgi ėmėsi šio vaidmens, kai norime pakeisti tam tikras visuomenės nuostatas.
Kaip manote, kokia visgi turėtų būti ta takoskyra tarp universitetų ir kolegijų, kad išvengti priešiškumo ar bereikalingos konkurencijos?
Universitetinis išsilavinimas yra labai reikalingas švietimo sistemai, tačiau jo vertė, reikšmė ir nauda yra kitokio pobūdžio ir ji tikrai turėtų būti labiau nukreipta į akademinius pasiekimus, moksliškumą, į tam tikras specialybes, kurių kolegijos negali rengti, kurios nėra taip stipriai orientuotos į darbo rinką, bet yra tos, kurios yra pamatinės visos visuomenės raidai ir valstybiniam užsakymui.
Matote universitetinio išsilavinimo pervertinimą?
Tikrai turime grįžti prie savo šaknų, kai reikia praktikos, reikia profesinio mokymo stiprinimo, amatininkystės, pameistrystės. SMK šiemet pasitvirtino 6 profesinio mokymo programas, todėl profesinio mokymo kryptį esame numatę plėtoti. Manome, kad to reikia šaliai, nes visuomet reikės žmonių, kurie dirbtų su materija, daiktais, nes tai yra mūsų gyvenamasis pasaulis. Nes jeigu mes turėsime žmones, kurie dirbs tik su sąvokomis, tai mes nebeturėsime žmonių, kurie rūpinsis mūsų pasauliu, kuriame gyvename.
Kurios pačios populiariausios studijos SMK ir kur pastebite didžiausią progresą?
Prieš maždaug penkerius metus įžengėme į sveikatos mokslų sritį ir juose turime gan stiprų proveržį. Štai turime naują programą – slaugos programą, kurią studijuoti sulaukiame vis daugiau studentų. Kosmetologija labai paklausi, ateityje ruošiamės turėti ir kineziterapijos studijų programą. Tad iš tiesų pastebime, kad vis daugiau reikės programų ir specialistų sveikatos mokslo srityje. Aišku, kūrybinių programų portfelis taip pat labai populiarus. Ypač iš darbdavių girdime dizaino, skaitmeninio marketingo specialistų poreikį, tačiau stojamumas į tokias kryptis vis dar nepakankamas kaip ir į informacinių technologijų specialybes. Mūsų programos nuolat atnaujinamos, visuomet stebime, ko reikia, tad nereikalingų programų mes net neturime.
Neretai viešoje erdvėje girdime, kad jūsų studentai ne tik drąsiai reiškia mintis, bet ir giria kolegijos vadovybę, kas nėra taip jau įprasta studentų tarpe.
Kalbėjimas ir susikalbėjimas yra tam tikros vertybinės terpės sukūrimas. Ir čia jau ne matematika, o semantika. Mes skatiname kalbėjimą, norą dalintis, pasakoti, bedrakultūriškumą, operuojame ir žodynu, ir vertybėmis, kad žmogus perimtų organizacijos kalbą. Aš tai ir pati pastebiu mūsų jaunime, ir mus tai labai svarbu. Mes siekiame įskiepyti daugiau drąsos imtis ryžtingų veiksmų, suteikiame jiems daugiau koordinuotos laisvės. Tradicijos ir laisvių darna yra vienas iš mūsų institucijos kultūrinių bruožų, mums labai svarbu, kad kiekviename žmoguje įžvelgtume įvairiapusę asmenybę, kaip potencialią sėklą, iš kurios gali išaugti medis, nešantis geriausius vaisius. Tai yra mūsų uždavinys.
Jūsų organizuojamas jaunimo festivalis „Vibelift“ sutraukia minias jaunimo. Kokia jo misija?
Į festivalį kviečiame daug žymių žmonių, kurie dalijasi savo istorijomis su siekia jaunus žmones įkvėpti, motyvuoti, suteikti drąsos, paskatinimo. Šiais metais labai akcentavome verslumo temą. Kadangi norime kalbėtis su jaunimu ir padėti jam pagal savo potencialą pasirinkti judėjimo kryptį, šio festivalio misija padeda tai atlikti.
Gabija, iš kur tiek energijos?
Neturiu tinkamo atsakymo, nes nespėju visko, ko norėčiau. Nežinau net ar tai įmanoma, nes tiesiog turėčiau mažiau norėti. Bet čia susiduriu su iššūkiu – neturiu tokio noro – nenorėti. Turiu minčių, realiai įgyvendinamų idėjų, planų, noro prisidėti, padėti jaunam žmogui atrasti jo gyvenimo kelią, kuriame jis ne tik gerai jausis, bet ir bus pats geriausias vedlys ir pavyzdys kitiems. Aš vis dar noriu daug visko padaryti, noriu suspėti ir tai pavyksta tik dėl to, kad turiu, kas man padeda. Tai turbūt ir yra tas atsakymas – jeigu aš suspėju daugiau nei kiti, tai tik dėl to, kad turiu daugiau pagalbininkų – tai yra savo komandą, kuria pasitikiu. Žmonių jokios technologijos nepakeis, jie yra patys svarbiausi ir vertingiausi šiame gyvenime. O kas dar svarbiau mums visiems, tai – pasirinkti tinkamus bendrakeleivius, nes jie nulemia mūsų gyvenimo kelią.
